Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Vis toliau broviausi nuošaliomis Kensingtono gatvelėmis. Jau temo ir man jos regėjosi panašios viena į kitą – didžiuliai įspūdingi namai, daugiabučiai, siauros, vėjo perpučiamos gatvės.

Priešais į mane žingsniavo aukštas vyras ir, kaip visad gatvėje atsidūrusi viena su vyriškiu, pajutau, kaip širdis šoktelėjo iš išgąsčio. Man taip atsitikdavo akimirksniu, nesąmoningai ir ne pirmus metus. Turbūt reikėjo pasiklausti jo kelio, tačiau buvo matyti, kad jis skuba, žirglioja ilgomis kojomis, ir nenorėjau jam trukdyti. Jis man linktelėjo ir nusišypsojo; juodasis pripažinimas – taip tai pavadino Fėja, Medinos dvynė sesuo – kaip tamsiaodžiai vienas kitą pripažįsta vietose, kur daugiausia baltųjų. Aš jam linktelėjau, nusišypsojau, o jis drožė sau toliau. Ir po akimirksnio stabtelėjau, atsisukau į jį pasižiūrėti. Jis taip pat sustojo.

Taip ir yra, tai jis.

– Taip ir yra, tai tu, – tarė jis.

– Taip ir yra, tai aš, – pakartojau.

Jis grįžo keletą žingsnių ir net neklausęs paėmė medžiagos gniutulą man iš rankų.

– Dėkoju, – tariau.

– Dėkoju? – sumišo jis.

Bakstelėjau į medžiagą jo glėbyje.

– Kad palengvinai man naštą.

– A, nekreipk dėmesio, – atšovė. – Atrodai visai taip pat.

– Oho, ilgai netrukai, ar ne? Nė trijų minučių nereikėjo pasirengti įžeidimui.

– Kokiam įžeidimui?

– Pasakei, kad atrodau visai taip pat.

– Taip ir yra.

– O aną kartą sakei, kad nepatinku tau. Man regis, nemanei, kad iš viso tau galėčiau atrodyti patraukli. Vadinasi, jei atrodau visiškai taip pat, tebesu tau nepatraukli.

– Iš menko nieko priskaldai daug malkų, – pareiškė jis. – O jau kiek kalbi!

– Bet tik prie tavęs, tiesą sakant. Šiaip jau aš labai tyli.

– Taip ir patikėjau.

– Gerai, manau, turi tokią teisę.

– Šiaip ar taip, klysti. Tikrai man tu patraukli.

– Dabar gal ir taip, bet ne tada.

– Argi ne nuostabu – tai tu, o ne aš maniau, kad anksčiau buvai patrauklesnė. Tuo labiau kad kaip tik nuo to laiko, kiek prisimenu, atsisakei bendrauti.

– Na...

– Apgalvok, ką atsakysi, mažute. Kad tik dėl neteisingo atsakymo šitas gana šaunus flirtas nepradėtų girgždėti ir strigti. Ir žlugs mūsų būsima proga susitikti.

– Tada nespausk.

– Čia labai didelis spaudimas, argi neaišku iš to, ką dabar pasakiau?

– Norėjau pasišaipyti.

– O aš taip nemanau.

– Tu nepataisomas, – tariau.

– Visada norėjau būti nepataisomas. Kaip tada manai, gal mudu kur nors užsuktumėm pasėdėti? Ar tu vis dar vyrus varai šalin – dabar ir amžiams?

– Varau. Bet tau gal ir galėčiau padaryti išimtį atsižvelgdama, kad tu toks nepataisomas ir šitaip tuo didžiuojies. Kaip manai, kada?

– Ką gali daryti tuoj, niekad nesakyk rytoj.

– Ak, negaliu, turiu nugabenti šitą medžiagą seseriai.

– Kur ji gyvena? Galėtume užsukti pas ją, o tada jau kur nors pasėdėti. Kaip miela būtų susipažinti su būsima šeima.

– Nepradėk vėl tų pačių juokelių – „mano tėvams tu patiktum“. O šiaip tai sesuo gyvena Betnal Gryne, netoli manęs.

– Gerai, tai kur tada tu eini? Čia niekur arčiau nėra jokios metro stoties.

– Ak, na, aš pasiklydau. Maklinėju čia jau visą amžinybę. Kažkur netoliese pasistačiau automobilį. Bent jau taip man atrodo.

– Ir kaip tau toks planas, – tarė jis šypsodamasis, tarsi būčiau kvaila kaip žąsis, bet vis tiek jam patikčiau. – Padėsiu rasti automobilį, nuvažiuosim abu iki jos, o jau tada kur nors ir pasėdėsim.

– Bus jau tikrai vėlu.

– Tai sakai ne?

– Juk nepasakiau ne. Ir net galvoj neturėjau. Tik bijau, kad kai atsirasim pas seserį, toliau bus taip: „Ak, gal jau per vėlu kur nors eiti, o gal iš karto pas tave?“

– Nori žinoti, kas čia liūdniausia?

– Taip.

– Man taip niekad neatsitikdavo. Iš tikrųjų būčiau norėjęs, kad taip būtų, bet neišėjo. Galvojau, būtų smagu pabūti kartu. Gyvenu ir dirbu truputį už Betnal Gryno, paskui būčiau galėjęs keliauti toliau, bet po galais, nepatikėsi, nė nepagalvojau, kad reikėtų pabandyti patekti pas tave. Žinai, gautum šaunuolį.

– Na, Evenai, kaip gražiai tu kalbi.

– Dėkoju, Serina. Tai tinka?

Jis prisiminė mano vardą. Po tiek metų – prisiminė mano vardą. Tai jau šį tą reiškė.

– Tarkime – taip.

– Gerai, kokioje gatvėje palikai automobilį?

– Niekaip neprisimenu.

– Negali prisiminti?

– Ne, mano atmintis prasta, viskas susilieja.

– Tai bent, tikrai. Tada man sekasi, nes dauguma mano pažįstamų moterų turi dramblio atmintį – niekad nieko nepamirš, net mažiausios nuodėmėlės. Jei tavo prasta atmintis, manau, mes tikrai turėtume sutarti.

– Kurgi ne, nedėk į mane vilčių, biče.

– Ar gatvė ypatinga kuo nors, išsiskiria? Bent kuo nors iš viso?

– Nieko negaliu prisiminti. Išskyrus, atrodo, tenai pakeliui buvo mėlynas namas. Nors – gal aš ką tik praėjau pro mėlyną namą. Ne, ne, aišku, ten buvo namas.

– Mėlynas namas, kaipgi. Tiksliai žinau, kur tavo automobilis. Einam – paskui mane.

Jis pasuko į tą pusę, iš kurios aš ką tik atėjau, ir ėmė lėkti gatve. Man nebuvo labai sunku prisitaikyti ir žingsniuoti kartu.

– Jei čia kur nors negyveni ir nedirbi, ką tada veikei? – paklausiau, kai už kampo pasukom į gatvę, kuria ką tik buvau atėjusi.

– Na, susitikome su kai kuo išgerti. Su mergina. Vienos mano slaugės iš ligoninės draugė. Slaugė jau seniai norėjo mus suvesti. Buvo įsitikinusi, kad mes sutarsim.

– Ir nieko neišėjo?

– Na, iš pradžių maniau, kad viskas gerai, paskui ji atsiprašė į tualetą. Bet į tualeto pusę nepasuko, nuėjo į vestibiulį prie telefono automato ir ėmė kažkam skambinti. Sėdėjau ir žiūrėjau į ją. Pakalbėjo su kažkuo kelias minutes, pajuokavo, pakikeno, tada grįžta atgal, atsisėda. Po penkių minučių skamba kavinės telefonas, ateina metrdotelis ir sako, kad ji kviečiama prie telefono. Ji nueina ten, grįžta ir rimtu veidu sako: „Kai kas atsitiko, man reikia eiti.“ Klausiu, kas atsitiko, o ji tik žiūri į mane – viskas prasidėjo dėl to, kad ji, matyt, nesitikėjo tokio klausimo. Gūžtelėjo pečiais ir pasisuko eiti: „Nežinau, kažkas.“ Ir pyškina sau lauk. Palieka mane su dviem nebaigtais valgyti patiekalais, tuščiu vyno buteliu ir sąskaita. Ir, be mažiausios abejonės, visi prie aplinkinių staliukų viską girdėjo ir spokso į mane.

Pratrūkau juoktis. Turėjau net stabtelėti ir susiimti už šonų, taip užsikvatojau.

– Kažin, ar kada girdėjau tokią smagią istoriją, – išstenėjau tarp dviejų juoko pliūpsnių. – Tai tu buvai toks nuobodus?

– Žinau, apie tai ir galvojau dabar. Ji papasakojo draugėms, kad aš toks žavingas – nėra lygių. O dabar galės pasakoti apie baisų pasimatymą ir koks aš baisus vaikinas. Aš. Šnekės žmonėms, kad aš visai nieko pažiūrėti, bet nuobodybė. Na argi tai gražu?

Man prasidėjo naujas juoko priepuolis.

– Ir ji nebuvo tikra linksmuolė, bet argi aš ją keikiu?

– Žinai, tai dar ne blogiausia, Evenai, – pareiškiau tebesijuokdama ir eidama iš paskos.

– Ne blogiausia? O kas gali būti blogiau?

– Vieną kartą vėl išgirsi ratą apsukusį ir sugrįžusį savo pasakojimą – bet smarkiai pagražintą. Nepavykę pasimatymai plačiai apšnekami – ir kalbos būtinai tave pasieks.

– Aha, nuostabu, dėkoju už paaiškinimą.

– Visuomet prašom.

– Todėl būtinai prižadėk man pasakyti, jei pasidarysiu nuobodus. Tik nepradėk bartis prie stalo, tik neišeik – pasakyk, kad esu nuobodus.