Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Tačiau tada pirmąkart jis ir prašneko apie tai, ir palietė mane.

– O Dieve, atsiprašau, – atšoko jis. – Nereikėjo man taip sakyti ir daryti. Nežinau, kas čia man užėjo.

Visas paraudęs ir sutrikęs, kaip man atrodė, nuėjo į klasės galą.

– Labai atsiprašau, – pasakė. – Tikrai labai atsiprašau, nesuprantu, kaip čia man atsitiko.

Kliūdamas už kėdžių grįžo prie lentos ir pasiėmęs kreiduotą kempinę ėmė trinti, ką per dieną tenai buvo surašęs.

– Būtinai, būtinai, hm, reikia pakalbėti su direktorium. Surasiu tau kitą mokytoją. Pasakysiu, kad mums nesiseka.

Jis vėl atsikrenkštė, kempine tebevalydamas tą pačią vietą, nors jau buvo nutrynęs tuos kaip voratinkliu pripinkliotus užrašus.

– Šiaip ar taip, hm, ketinu išeiti pasibaigus semestrui, bet jeigu pasakysi tėvams ir tai sužinos mokykloje, veikiausiai manęs paprašys palikti darbą dar anksčiau.

Jis liovėsi trynęs ir pasisuko į mane.

– Noriu, kad žinotum – tai ne tavo kaltė. Aš esu suaugęs, man nereikėjo peržengti šitos ribos. Kaltink mane už tai, ką padariau, sutariam? Ne save. Tu nieko blogo čia nepadarei, sutariam?

Linktelėjau.

– Šaunuolė, – tarė jis šypsodamasis. – Dabar jau geriau eik. Pasakyk tėvams, kad tikrai juos suprasiu, jei norės mane nušauti, – vėl man nusišypsojo ir nusisuko į lentą. – Viso geriausio, Serina.

– Viso gero, mokytojau, – atsakiau, nusprendusi, kad reikia vėl elgtis oficialiai.

Lėtai pakilau, pradėjau dėliotis knygas. Pamažėliais užversdama jas vieną po kitos, rūpestingai kišau į savo rudą kuprinę. Baigiau, užsikabinau ją ant peties. Jis vis dar buvo nusisukęs: stovėjo prie lentos ir trynė vis tą pačią vietą.

Kai priėjau prie durų, ištarė:

– Gero vakaro tau, Serina.

– Ačiū, mokytojau, – atsakiau.

Į autobusą nesėdau, namo ėjau pėsčiomis, visą kelią tolydžio ranka paliesdama veidą. Jo prisilietimas buvo toks lengvas ir švelnus. Ir kaip jis pasakė, kad norėtų nuolat manim rūpintis, – vien tai prisiminus man viduje imdavo dilgsėti ir viskas versdavosi aukštyn kojom. Jis norėjo manim rūpintis. Vadinasi, aš jam išskirtinė. Vienas žmogus mano, kad esu jam svarbi. Vienam žmogui, suaugusiam ir protingam, aš rūpiu.

– Labas, Serina, – pašaukė mama iš virtuvės, kai įėjusi pro duris numečiau kuprinę ir nusivilkusi užkabinau ant turėklų bumbulo mokyklinį švarkelį.

– Labas, mama, – atsakiau lėtai eidama į virtuvę.

Mama prie viryklės kažką gamino, po visus namus sklido pomidorų, jaučio uodegos sriubos, baklažanų ir svogūnų kvapai. Supratau, kad nesu alkana. Po pamokų pilvas gurgė, bet alkis pradingo, kai jis mane palietė – tas vienas greitas prisilietimas pradangino alkio pojūtį, o jo vietoje paliko... savijautos neįstengiau tiksliai apibūdinti.

– Gerai jautiesi? – paklausė mama, kai atitraukusi kėdę sėdausi prie pietų stalo.

Linktelėjau galva. Jaučiausi tiesiog puikiai.

– Kaip tavo istorijos pamoka?

– Gerai.

– Tai ar pavyks gauti A per baigiamąjį egzaminą?

Klausinėdavo manęs to paties po kiekvienos pamokos.

– Tikiuosi, kad pavyks, – atsiliepiau, glostinėdama ant stalo paruoštus valgymui reikmenis. – Tik reikia labai daug mokytis.

– Puiku, – atitarė mama. – Tai eik, persirenk ir jau prieš vakarienę pradėk namų darbus.

– Gerai, – atsakiau.

Lipau laiptais į viršų jausdamasi taip, lyg tuoj tuoj imsiu skristi, o persirengdama kamantinėjau save, ar mokytojui patiktų mano nutrinti džinsai ir platūs balti sportiniai marškinėliai. Gal jam labiau patiktų, jei plaukus susiriščiau į arklio uodegą, o gal jei nešiočiau palaidus? Gal jam patiktų, jei pasidažyčiau mokykloje akis ir lūpas, kaip daro kitos mergaitės? Negalėjau susiimti ir įsigilinti į namų darbus. Užuot atsivertusi knygą, spragtelėjau grotuvo jungiklį – magnetolą „pasiskolinau“ iš Fėjos ir Medinos kambario, kai jos prieš porą metų išvažiavo mokytis į universitetą. Nuvingiavo Sade3 balsas, pasakojantis apie patį saldžiausią draudimą.

Išsitiesiau lovoje ir klausiausi, kaip ji dainuoja, kaip taria žodžius, o kai pagaliau daina baigėsi, visą vakarą praleidau po savo vardo rašinėdama jo pavardę. Norėjau, beviltiškai troškau tapti jo gyvenimo dalimi per amžius iki pat pabaigos.

2 Mėgstamas žodžių žaismas „žemėlapis – kiaulienos kumpis“, – vert .

3 Dainininkė Sade Adu. Čia minima jos daina „Sweetest taboo“, – vert.

popė

– Šitie tau, – sako mama ir per medinį virtuvės stalą į mane čiuožteli kažkas, ką ji valandėlę gniaužė delne.

Ji jau sėdi prie to paties stalo su manimi ilgiau nei tris sekundes. Neužsiplikė puodelio arbatos, tai supratau, kad nepasiliks, bet tai jau buvo pradžia. Ji įžengė į virtuvę ir tuojau pat neišlėkė atgal. Tai jau šioks toks atramos taškas. Tėvelis užsidaręs kabinete ir nežinau, kaip man tada elgtis, todėl geriau apie tai kol kas negalvosiu. Dabar spoksau į tai, ką man duoda mama.

Raktai.

Ji padavė man penkis raktus, suvertus ant metalinio žiedelio. Maždaug dvidešimt metų girdėjau tik raktų girgždėjimą spynose, mačiau juos kabančius prie diržo ar spaudžiamus prižiūrėtojo delno.

Girdėjau juos, mačiau, bet pati nelaikiau. Iš tikrųjų niekada jų neturėjau.

Atsargiai, lyg tai būtų koks pasiutęs gyvūnas, besitaikantis man įkąsti, ištiesiau ranką ir perbraukiau per juos pirštais. Ir jie neįkando – tada paėmiau ir palaikiau delne, pratindamasi prie jų metalo vėsos ir įmantriai išrantytų kraštelių.

– Du nuo laukujų durų, – tarė mama. – Tie trys mažieji – nuo močiutės Moradž paplūdimio namelio pakabinamų spynų. Paliko jį tau.

– Ir dabar atiduodi jį man? – paklausiau.

– Žinoma, Pope. Būtų neteisėta jo tau neatiduoti.

„Bet kodėl tiesiai šviesiai nepriduri – ne visi čia nusikaltėliai, kaip tu, – ir baigiam kalbą“, – pagalvoju. Pažiūriu į raktus. Viešpatie, juk turiu ne tik raktus – aš turiu nuosavybę.

Močiutė Moradž visada tikėjosi, kad „sistema“ atsipeikės, išsiaiškins teisybę, įsitikins mano nekaltumu ir mane išleis. Todėl testamentu man paliko paplūdimio trobelę, 492-ą numerį.

Mama gręžte gręžia mane akimis, bet nenumanau, ko ji dabar iš manęs tikisi.

– Tėvas perdažo jį kelis kartus per metus, keičia spynas ir vis užmeta akį, ar viskas gerai, – šneka mama, o aš tebeglostinėju raktus. – Užlaikė tau puikiai.

– Dėkui močiutei Moradž, – sakau. – Labiausiai jai dėkui.

Mama šypsosi. Jos mintis temdo liūdesio, ilgesio šešėliai ir staiga pajuntu, kaip sunku ir skaudu turbūt jai buvo visus šiuos metus gyventi be mamos.

– Ar pasiilgsti jos? – klausiu.

– Kiekvieną dieną. Jei taip pripranti prie ko nors šalia savęs, tai, matyt, laikai savaime suprantama, kad taip bus visą laiką, ir vis pamiršti pasakyti, ką norėjai, kol būna jau per vėlu. Pasigendu ir jos taiklaus liežuvio, ir skvarbaus žvilgsnio. Pasigendu jos bambėjimo užėjus šaltam ir drėgnam orui, jos dantų plokštelės stiklinėje prie lovos. Pasigendu...

Mama atsikvoši iš prisiminimų ir staiga ima mirkčioti, susivokusi kalbanti su manimi.

– Bet tu pripratusi gyventi be žmonių, ar ne? O jei ne, tai tave visą gali sugraužti. Turi susigalvoti, kaip viską pamiršti ir gyventi toliau.

– Kad jau taip sakai, – pritariu, o pati vis čiupinėju rantytas raktų užkarpas. Norėčiau net į burną įsidėti, pajusti, koks laisvės skonis.

– Na, tai dabar už namelį atsakinga tu, – sako ji lyg grasindama.