Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

– Nesusikaupi istorijai, ar ne? – paklausė jis švelniai.

Įdūriau žvilgsnį į knygą priešais, susigėdusi, kad mane pagavo.

– Nieko sau, tik pažiūrėkit, kiek laiko! – staiga šūktelėjo jis. – Nesistebiu, kad nesusikaupi, – ir atsitik tu man taip, jau turėjai būti namie. Tavo tėvai mane ketvirčiuos! Tuojau pat susikrauk daiktus, nuvešiu tave namo. Nesakyk niekam, nes iš tikro tai neleidžiama, bet jei nebūsiu tikras, kad saugiai ir laiku nusigavai namo, bus daugiau bėdos.

Širdis man krūtinėje ėmė daužytis, lyg kas nors kūju būtų bandęs sukalti vinis į metalą. Aš pateksiu į jo automobilį. Viena. Jis galėtų mane pabučiuoti ir niekas nepamatytų. Žinojau, kad jis to nedarys, bet galėtų. Jei norėtų.

Mes ėjome per tamsią mokyklos automobilių stovėjimo aikštelę vienas šalia kito, ir mokytojas nešė mano knygų prikrautą krepšį. Jis net atidarė man automobilio dureles. Važiuodama namo nesilioviau vaizduotis... nesilioviau vaizduotis, kad mudu vaikinas ir mergina, kad jis veža mane namo iš kino teatro, kur žiūrėjome „Aštuoniolika“4, mes vykstame pas jį į namus, ten bučiuosimės ir darysime viską . Nebūčiau to niekam prisipažinusi, bet negalėjau ir galvos guldyti, kad turiu aiškų supratimą, kas tas „viskas“. Mokykloje mums, kai buvau trylikos, vyko lytinio švietimo pamokos, bet dabar nelabai susigaudžiau apie tas visas smulkmenas iš schemų. Piešinys, vaizdavęs vyriško daikto skerspjūvį, buvo labai neaiškus, negalėjau įsivaizduoti jo viso. O moters organų piešiniai buvo labai keisti – ir su vyro organu viduje, ir be jo. Man netilpo galvoje, kaip jie sueina.

Ar jis turėtų pirmiau paklausti tavęs? Ar visada reikia atsigulti? Kur būna visas kūnas, kai susijungi ten, apačioje? Tokius dalykus dažniausiai aptari su draugėmis. Tačiau kai pradėjau lankyti papildomas pamokas, nebeliko tiek daug draugių. Jos visos kartu eidavo namo, grįždamos kvailiodavo, o kitą dieną per pertraukas ir pietus aptardavo, bet iš vakaro negirdėjusi bent pusės to, apie ką jos kalbėjo, jau nebesuprasdavau. Eluizė kartais paskambindavo, bet kol neparuošdavau pamokų, kalbėti man neleisdavo, po vakarienės taip pat, o tada vakarieniaudavo ji pati, ir abiejų mūsų tėvai pareikšdavo, kad jau per vėlu skambinti. Taip aš pamažu lyg ir atitolau nuo draugių. Vis dar sėdėdavau su jomis valgykloje ar per pertraukas, bet jau nebesijutau jų dalimi. Tikrai ne tiek, kad klausinėčiau tų dalykų !

– Nepamiršk, tai mūsų maža paslaptis, – pasakė mokytojas, išleisdamas mane gatvės gale. – Palauksiu čia, pažiūrėsiu, kaip įeisi, tik niekam nepasakok, kad buvai su manimi automobilyje viena.

– Gerai, mokytojau, – atsakiau.

Jis ištiesė ranką ir paglostė man skruostą.

– Tu gera mergaitė, – pasakė. – Tikra šaunuolė.

Per vakarienę nuolat kilojau ranką ir lytėjau veidą, tebejusdama švelnų jo prisilietimą, jo žvilgsnį, sekantį mano blizgiu paryškintas lūpas, ir man atrodė, kad jo akys, žiūrinčios į mane, užsidega. Ėjau tik šešioliktus, bet žinojau nė kiek nedvejodama, kad tai meilė.

1986-ųjų kovas

Mokytojas sėdėjo klasėje, užsikėlęs kojas ant suolo, ir žiūrėjo pro langą. Atrodė susijaudinęs, susirūpinęs, ir man ėmė mausti skrandį – nejau apie mus sužinojo? Gal kas nors pamatė mane automobilyje ir dabar jau turėsim nemalonumų?

– Labas, Serina, – tyliai pasakė išgirdęs, kaip atitraukiu kėdę.

– Laba diena, mokytojau, – atsakiau.

Nenorėjau sužinoti, kad turėsim nutraukti pamokas ar kad jis rengiasi išeiti iš mokyklos, nes mus kažkas atpažino.

– Atsiprašau, – tarė jis nukeldamas ilgas kojas nuo suolo ir lėtai atsistojo. – Ne kažin kaip šiandien jaučiuosi. Turiu prastų naujienų.

Atrodė toks sugniuždytas, kad suskaudo ir man, buvau užgauta, nes užgavo jį.

– Mano buvusiai žmonai Marlenai buvo paskirta išleisti sūnų pas mane šį savaitgalį. Ji iškraustė jį į Midlandsą, tai dabar jau nebegalėsiu matytis su juo nuolatos. Teisme ji visą laiką melavo, prikalbėjo apie mane baisiausių dalykų taip, kad ja patikėjo, todėl dabar su juo matysiuos tik jos valia. Šį savaitgalį jis turėjo viešėti pas mane, bet ji užsuko į mokyklą anksčiau ir pareiškė, kad apsigalvojo. Jau buvau viską numatęs, o ji... – jis tiesiog susigūžė vietoje. – Atsiprašau, nenorėjau užkrauti tau visų tų reikalų. Ar galime praleisti šiandienos pratybas? Kažin?

Linktelėjau. Tai, ką jis kalbėjo apie savo buvusią žmoną, skambėjo baisiai. Tikrai baisiai. Kaip ji gali taip su juo elgtis? Jis to nenusipelnė. Dažnai pasakodavo apie savo sūnų, kaip juodu tai šį, tai tą darydavo, kaip jo pasiilgdavo. Nežinojau, kad buvusioji verčia jį taip kentėti.

– Nagi, stverk savo knygas. Aš vis dėlto nuvešiu tave namo.

Automobilių stovėjimo aikštelėje jis ne iš karto įjungė variklį, o kiek palūkėjęs tyliai ištarė:

– Nenoriu dabar likti vienas. Kai nuvešiu tave, būsiu vienas iki pat pirmadienio.

Iki pirmadienio. Tai visos dvi dienos. Daugiau, jei pridėtum ir šį pusdienį. O jis nenori būti vienas. Ir aš nenoriu būti be jo visas šias valandas – jos virsta savaitėmis.

– Galiu užsukti pas jus, jei norit, mokytojau. Galėtume padirbėti ten, jei norit. Tada nebebūsit vienas.

Jis liūdnai papurtė galvą.

– Negaliu šito prašyti, Serina. Tavo tėvai visai neapsidžiaugtų, jei sužinotų. O ir iš mokyklos mane išmestų.

– Mes jiems nesakytume, – pratariau. – Aš niekam nesakysiu. Net savo seseriai Medinai. O sakau jai viską. Bet šito nesakysiu. – Kalbėjau greitai, stengdamasi jį įtikinti, kad suvokiu pavojų. – Nepasakiau jai, kad parvežate mane namo kasdien, nepasakiau niekam. Ir nepasakysiu niekam.

Jis užsigalvojo įsižiūrėjęs tiesiai pro priekinį stiklą, kietai sučiaupęs lūpas.

– Tik jeigu tu tikrai taip manai, Serina. Jeigu tu visiškai tikra. Ir nedvejoji, kad sugebėsi išlaikyti paslaptį.

– Taip, nedvejoju, prižadu išlaikyti.

– Gerai, kaip būtų šaunu, jei tu užsuktum. Palaikytum šiek tiek man draugiją. Padirbėsim su istorija, be abejo, bet būtų šaunu pabūti su tavim.

Jis ištiesė ranką ir paglostė man skruostą. Dilgčiojanti banga persirito man per nugarą. Norėčiau, kad jis dar paglostytų man veidą, – pagalvojau jam įjungiant variklį . – Norėčiau, kad glamonėtų man veidą, glamonėtų, vis glamonėtų.

1986-ųjų kovas

Trečiadienį jis mane pabučiavo. Buvau įsitaisiusi jam iš dešinės prie virtuvės stalo, netikėtai jis pasilenkė prie manęs ir švelniai prispaudė lūpas prie manųjų. Tai buvo paskatinimas, kad gerai supratau ir paaiškinau sudėtingą istorijos teoriją. Trumpas, mažutis pabučiavimas, tačiau po jo negalėjau atsikvėpti. Galvojau apie jį visą laiką, kol dirbome toliau, nors jis elgėsi taip, lyg nieko ypatingo nebūtų atsitikę. Galvojau apie tai, kol jis vežė mane namo. Galvojau apie tai lovoje visą naktį, galvojau eidama į mokyklą.

Kitą antradienį jis bučiavo mane ilgiau negu iki tol. Mažyčiai „paskatinimo“ bučinukai diena iš dienos darėsi ilgesni, bet šiaip viskas buvo kaip buvę. Tačiau antradienį, kai tik įžengėme į namus, jis užtrenkė duris už nugaros, paėmė krepšį man iš rankų ir numetė ant grindų. Apkabino mane, akimirką pažiūrėjo man į akis, tada palenkė galvą ir ėmė bučiuoti. Jo liežuvis lėtai slinko man į burną, o aš to laukiau, todėl įsitempiau. Jis atsitraukė.

– Atsipalaiduok, gerai? – pasakė. – Nepadarysiu tau nieko bloga. Tik atsipalaiduok, parodysiu tau, ką daryti.

Kai jis kyštelėjo liežuvį man į burną kitą kartą, tikrai viskas buvo gerai.