Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

Kitą penktadienį jis užsivedė mane laiptais jau po bučinio tik įžengus pro duris. Ir aš sužinojau atsakymą į visus tuos klausimus apie „viską“. Kai tai baigėsi, jis pakštelėjo man į lūpas ir pasakė, kaip ilgai jis laukė, kad šitai įvyktų.

– Tu man tokia nepakartojama, manau, kad supranti tai. Man visa tai buvo nepakartojama.

Jis užmigo, o aš gulėjau šalia jo lovoje nejudėdama. Ar taip jautiesi, kai esi moteris? – svarsčiau. Nepajutau to, kai ėmė didėti krūtys, kai prasidėjo mėnesinės. Jaučiausi truputį kitaip, truputį maudė. Ir dabar buvo panašiai: truputį maudė ten pat ir kai ką vėl jaučiau. Gal tas kai kas ir yra buvimas moterimi . Niekam negalėjau to pasakoti, vadinasi, negalėjau nieko ir klausinėti, ar taip ir yra. Ar dabar buvau moterimi, nes padariau tai ? Nes paliečiau vyro daiktą? Ar tai buvo visiškai atskiri dalykai? Taip turėtų būti, nes nors ir padariau tai , jei turėčiau gyventi savo mamos gyvenimą, moters gyvenimą, tikrai nežinočiau, kaip tai daryti.

Vis dar gulėjau kuo tykiau, stengdamasi jo nepažadinti. Nebuvau tikra, ar man tai patiko. Nežinojau, ar norėčiau padaryti tai dar kada nors.

Jis atsimerkė, pažiūrėjo į laikrodį ir sudejavo.

– Šešios. Reikėtų kuo greičiau pristatyti tave namo, kol tėvai nepradėjo jaudintis.

Rengdamasi savo žalią mokyklos uniformos sijoną, geltoną palaidinukę, rišdamasi geltoną ir žalią kaklaraištį, vilkdamasi žalią megztinį ir striukę pasijutau nejaukiai ir nesmagiai. Ką tik su vyriškiu, kurį buvau įsimylėjusi, kai ką padariau. Tačiau nepasijutau moterimi. Moterys nedėvi mokyklinių uniformų, joms nereikia žinoti, kad krepšyje yra matematikos ir tikybos namų darbai. Jos neavi rudų odinių batelių, kuriuos tėvai nupirko už pusę kainos per išpardavimą Clarks . Joms nereikia užsirašyti vardo ant apatinių, kuriuos nupirko mamos. Jos neįsipina į plaukus žalių kaspinų.

Buvau jį įsimylėjusi, bet tai padariusi nepasijutau labiau moterimi, nesijaučiau vertingesnė, kad dabar esu su juo. Tai tik padarė mane...

Mintis sujaukė mokytojas, įsukdamas į mano gatvės pradžią. Jis atsigręžė į mane, tada skubiai apsižvalgė aplink, pasilenkė prie manęs ir pabučiavo į lūpas. Pirmą kartą jis padarė tai ne savo namuose.

– Pasimatysim pirmadienį, gerai?

– Gerai, – atsiliepiau.

– Buvo nuostabu.

– Ir man.

– Gerai.

Išlipau iš automobilio ir jau ėjau, bet jis pamojo man grįžti. Nuleido automobilio langą ir pasilenkiau prie jo. Ketino pasakyti man, kad myli. O tada žinosiu, kad tikrai esu moteris, nes mergaitėms vyrai nesako, kad jas myli. Žinojau, kad jis tai pajuto, – kitaip nebūtų to su manim daręs – ir pagaliau ketino man tai pasakyti.

– Nepamiršk kuo greičiau prisistatyti gydytojui ir gerk tabletes. Mes juk neketinam užsitaisyti vaiko, ar ne? – pasakė jis. – Iki pirmadienio.

Sulig tais žodžiais užsidarė langą ir nuvažiavo.

Neėmiau į galvą. Tikrai. Giliai širdyje žinojau, kad jis mane myli. Ir aš jį mylėjau. Tai ir buvo svarbiausia. Mes mylėjom vienas kitą.

1986-ųjų balandis

– Čia aš, – ištarė moters balsas juodame keturkampiame atsakiklyje už jo telefono. Telefonas suskambėjo, kai jis buvo vonioje, todėl kantriai sėdėjau ant sofos ir laukiau, kol skambutis bus perjungtas. Balsas buvo suaugusios, piktokas. – Skambinu, nes noriu pasakyti, gal malonėtum kuo skubiau susirasti kitą lengvatikę penkiolikmetę, dar nekaltą, kad galėtum vėl palikti mane su Džeku ramybėje? Man jau darosi bloga nuo to, kad tau parūpo mūsų gyvenimas ir tu pradėjai į jį kištis kada panorėjęs, o juk visai tau nerūpėjom, kai pasigavai aną mokinę atimti jai nekaltybės. Neversk manęs ateiti pas tave ir pasakyti viską tiesiai tau į akis, susitariam? Tik pradink. PALIK MANE RAMYBĖJE KARTĄ IR VISIEMS LAIKAMS! Ak, dar, jeigu taip atsitiko, kad nesusiradai kokios šviežienos, tai tavo sūnaus gimtadienis šeštadienį. Būtų gražu sveikinimo atvirukas. Bet nupirksiu pati, taip pat ir dovaną nuo tavęs – kaip įprastai, – taigi tavo sūnus ir nežinos, kad tu didžiausias nagas, kuris vis dar laikosi priskretęs, kad sukurtų mums gyviems pragarą. Beje...

Jis lėkte atlėkė į kambarį, atplėšė telefoną nuo atsakiklio ir priglaudė ragelį prie ausies. Nusprendžiau išeiti iš svetainės, palaukti koridoriuje, kol jis baigs kalbėtis su ja. Su savo buvusia žmona.

Pajutau, kaip per visą kūną perėjo drebulys. Kodėl ji taip šnekėjo? Ar teisybę? Tai jis prasidėdavo su kitomis mokinėmis? Stovėjau nejudėdama, krečiama drebulio. Negali būti, netiesa. O gal tiesa? Tikrai neatrodė, kad jis galėtų ką nors tokio daryti. Bet piktas jos balsas skambėjo labai rimtai, neabejotinai, įtikimai . Kažin, ar daug kas meluodamas galėtų kalbėti taip tiksliai.

– Atleisk, kad turėjai klausytis tokių dalykų, – pasakė jis vėl pasirodęs. – Dabar matai, su kuo man tenka taikstytis? Ji tikras košmaras. Galėtum pagalvoti, kad išskirtinė sūnaus globa turėtų ją tenkinti, ar ne taip? Bet ne, jai dar reikia mane kankinti ir užgaulioti.

Linktelėjau galvą. Jis teisus, žinoma, ji košmaras. Nuo pat tada, kai susipažinome, jis sielojosi, kad negali bendrauti su sūnumi ir kaip ji naudojasi berniuku norėdama prie jo prisigauti. Tokių jausmų nesuvaidinsi.

– Ak, mažule, – pasakė jis ir apkabino mane. Ir, kaip visada, kai laikydavo mane savo glėbyje, pasaulio rūpesčiai ėmė sklaidytis. – Galiu įsivaizduoti, ką dabar galvoji. Tavim dėtas, galvočiau tą patį, – atsitraukė per ištiestą ranką, kad galėtų pažiūrėti man į akis. – Viskas netiesa, iki mažiausios smulkmenos. Ji taip kalba dėl to, kad aš, kaip vyras mokytojas, negalėjau išvengti įsimylėjusių paauglių. Bet niekad jų neskatinčiau. Niekada . Tai, kas dabar yra tarp mūsų, nepakartojama. Tai man atsitinka pirmą kartą. Vienintelį.

Linktelėjau galvą.

– Ji... Manau, kad ji turėjo romaną. Negaliu to įrodyt, žinoma, bet manau, kad ji buvo man neištikima, o kad nesijaustų nesmagiai, bandė sukurti įspūdį, jog ir aš dariau tą patį. Prašau, patikėk. Nežinau, ką daryčiau, jei tu netikėtum. Mes viskuo rizikuojame, kad tik būtume drauge. Nenoriu, kad dėl ko nors abejotum. Jei abejoji, galim viską baigti tuojau pat.

Tuojau pat! Negalėjau leisti, kad taip atsitiktų. Nuo pirmo karto, kai tai padarėme, praėjo šešios savaitės, negalėjau taip imti ir baigti. Jis prilygo mane supančiam orui: be jo užtrokščiau. Sugrįžčiau į tos nuobodžios mažos mergytės būseną, kai ji verčiau rinkosi knygą, užuot ėjusi į parką ar žiūrėjusi užsienietišką filmą suaugusiems. Be jo nebežinočiau, kas esu. Nebeišgyvenčiau.

– Juk tu tiki manim, ar ne?

Linktelėjau galvą. Žinoma, tikėjau juo. Kuriuo gi dar turėjau tikėti – mylimu vyru ar jo pavydžia priekabia buvusiąja?

– Šaunuolė, – tarė jis trukteldamas mane prie savęs, patogiai ir tvirtai suimdamas mane į glėbį, kad vėl visa būčiau tik jo. Jo laikoma visad jaučiausi saugi ir mylima, visad jutau, kad niekas niekaip manęs nepajėgtų nuskriausti. – Šaunuolė. Gera mergaitė.

Apkabinau jį pati, suprasdama, kad greitai, labai greitai pasijusiu moterimi, o ne suaugusiąją vaidinančia mokinuke.

4 Eighteen , 2005, Kanada, melodrama, pagrindinis veikėjas aštuoniolikmetis, – vert.

popė

Turbūt nieko puikesnio ir nebuvau mačiusi. Ir tai mano.

Per visą gyvenimą ne kažin ką turėjau nuosava. Mano galva, dauguma vaikų iš tikro neturi beveik nieko, kas nebūtų susiję su tėvais. Kai palikau namus ir patekau į Jos Didenybės ir kalėjimų tarnybos globą, mano galimybės įsigyti daiktų – padėtį apibrėžiančios nuosavybės – tapo beveik nulinės. Nedaug ką galėjau prisiskirti sau.