Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

O nuo šios akimirkos turiu paplūdimio namelį. Turiu žalią ir raudoną stoginę su sodriai oranžinėmis durimis, patupdytą ant gudronuota skalda išpilto tako į Hovo bulvarą. Esu turto savininkė. Ačiū močiutei Moradž.

Močiutė Moradž buvo vienintelis žmogus, rūpinęsis pasiųsti į zoną man reikalingų daiktų: radiją su elementais, ausinuką, kasečių, pašto ženklų, rašomojo popieriaus. Be to, ji vis siuntinėjo man drabužių, leidžiamų pagal nustatytas kalėjimo taisykles, ir pinigų telefono kortelėms ar dar kam nors, ko galėjo prireikti. Nestokojau nieko, kol ji buvo gyva, nebent tik jos apsilankymų, į kuriuos jai buvo nelengva išsiruošti, turint galvoje, kad ji neturėjo automobilio. Kartą, kai mane išsiuntė į Češyrą, – o paaiškėjo, kad ten būsiu tik metus, – ji visą kelią atvažiavo taksi, prisidėjusi dėžučių su namie keptais sausainiais, kava, riešutų tortu. Tada buvo laikai, kada visi ir viskas buvo tikrinama dėl narkotikų, todėl jei nebūdavo sandarumą įrodančio įspaudo, tai viską atiduodavo tik atidarę ir peršukavę tokiom tankiom šukom.

Praleidom valandą plepėdamos lyg sėdėtume pas ją svetainėje Braitone, valgytume tortą ir gurkšnotume arbatą. Ir tik atsisveikindama ji pasakė: „Ištrauksiu tave iš čia, Pope, mieloji. Nenusiraminsiu, kol to nepadarysiu. Žinau, kad tu niekad nieko nenužudytum, ir ketinu įtikinti pasaulį, kad ir jis žinotų.“ Tada paskutinį kartą ją ir mačiau – mirė po trejų metų nuo sunkaus širdies smūgio.

Kartais ji visai nepanėšėdavo man į močiutę ir buvo didesnė draugė už bet ką kitą. Atvažiuodavo iš Braitono į Londoną padėti tėveliui su manim susitvarkyti, kai dar buvau mažytė, o kartais praleisdavau pas ją namuose visą savaitgalį. Gailiuosi, kad nepapasakojau jai apie Marką. Koks jis buvo iš tikro ir kas iš tiesų vyko mano gyvenime. Ji žinojo, kad turiu vaikiną, kad ne visad jaučiuosi laiminga, bet nenumanė, kaip buvau susipainiojusi, į kokią pragarmę su juo „draugaudama“ buvau įsmukusi. Ji nežinojo apie Seriną. Galbūt, jei būtų nutuokusi, būtų mane prišnekinusi jį palikti – leisti Serinai jį pasiėmus eiti šalin. Bėgti šalin, jei būtų žinojusi, kokia tiesmuka, stačiokiškai atvira galėdavo būti močiutė Moradž. O gal būtų prabilusi proto balsu toje beprotybėje, gaubusioje Marką. O gal aš ir nebūčiau jos klausiusi. Nes kaip tik dėl to ir neišduodi savo paslapčių, ar ne taip? Nenori, kad jie pasielgtų, kaip tikriems draugams ir mylimiems žmonėms ir dera, – išklotų tau tiesą, kurios nenori išgirsti, tiesą, išardysiančią visas tavo paskatas elgtis beprotiškai.

Drebančia ranka bandau įkišti savo raktą į pirmą apskritą paplūdimio namelio durų spynos skylutę. Ji užrūdijusi. Neaišku, kada paskutinį kartą tėvelis čia buvo atėjęs, bet ji užrūdijo, ir turiu rakto smaigaliu krapštyti apirusį spynos paviršių, kol sužvilga metalas. Tada mėginu vėl. Raktas spraudžiasi į spyną pro rūdis ir purvą, kol atsiduria savo vietoje. Pakrutinu kiek, tada pasuku. Jis pajuda, sugirgžda, bet sukasi, ir sklendė, sukibusi vienoje vietoje, pasislenka atgal. Įdėmiai žiūriu, įsitraukusi visa esybe, kaip pasiduoda skląstis, išlenda iš storos ąsos. Atlaisvinti kiekvieną sklendę yra labai saldus potyris, turintis ypatingą prieskonį, verta prisiminti. Kažką išlaisvinu ir jam atveriu pasaulį.

O, kad tas teisėjas, pasiuntęs mane už grotų, išvystų mane dabar!

– Niekad nesu matęs, kad būtų taip baisiai nuvertinta žmogaus gyvybė. Kankinti, o paskui žiauriai nužudyti nepriekaištingos reputacijos vyrą, atsidavusį savo sūneliui, paskyrusį gyvenimą mokyklai, – tai turi būti pasmerkta. Tavo pastangos pavaizduoti savo auką kaip kažkokį siaubūną – nors visiškai nesėkmingos – neliko teismo nepastebėtos, ir į jas bus atsižvelgta skiriant bausmę! – sugriaudėjo jis man per visą teismo salę.

Nuosprendis, tėvo nusišalinimas, vien dalyvavimas tenai jau taip sukrėtė, kad viskas regėjosi lyg traukiama neprasisklaidančios miglos, todėl tik vargiai pajėgiau sekti jo kalbą.

– Nuteisiu tave, nes esu įsitikinęs, kad tau reikia laiko savo nusikaltimo sunkumui suprasti. Nuteisiu tave mažiausiai dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Jei galėčiau atmesti išankstinį paleidimą už gerą elgesį – atmesčiau. Tu išplėšei iš gyvenimo talentingą, kilnų, puikų vyrą ir mainais visuomenei turi atsimokėti savo gyvenimu.

Praėjus dienoms, o gal net savaitėms, kai jo pasakyta kalba prasisunkė vidun, kai viską užgožė kalėjimo kvapas bei garsai ir kai įsisąmoninau būsianti jų apsupta amžinai, man iš naujo sugrįžo jo ištarti žodžiai. Susigulėję mano atminties saugykloje, kol pagaliau įstengiau juos suprasti. Jis ne tik atliko savo pareigą, jis iš tikro mane nuteisė. Jis manė, kad matė tiesą, nepaisydamas visko, kas buvo pateikta jam teisme, jis manė, kad pažįsta „mano tipą“, ir tikino save, kad perduoda pamokymą visoms paauglėms laisvėje, kurios puoselėja mintį sugundyti ir nužudyti vyresnį vyrą. Jis manė, kad žino geriausiai, todėl teisė ne nusikaltimą, o mane. Jam, matyt, stovėjo skersai gerklės, kad Serina iš to išsikapstė. Kad jis niekaip negalėjo nustumti jos prie visuomenės atmatų. Galiu galvą guldyti, kad buvo paruošęs puikią prakalbėlę, visą išdailintą, ir ją taip pat pasmerkti ir prakeikti.

Nagi, jis dar gali turėti progą, jei reikalai man susiklostys taip, kaip turėtų. Taip, kaip jau dabar klostosi. Nes aš radau ją. Aš radau Seriną.

Atidarau vieną durų pusę žvygčiojančiais vyriais, tada plačiai atlapoju abi ir įleidžiu šviesos, o tamsi vieta sušvyti ryškiai, gyvai.

Kad tu supūtum, pone teisėjau, žiūrėk, ką gavau. Mažytė jo kalba, jo prakeikimas iš tikrųjų buvo pernelyg asmeniškas ir per daug sklandžiai pareikštas nepraėjus nė minutei po nuosprendžio, skelbiančio man mažiausiai aštuoniolika metų kalėti. Akivaizdu, kad nuosprendis buvo geras. Atsižvelgta į tai, kad čia pirmas mano nusikaltimas, kad iki tol neturėjau reikalų su policija, kad pasirodžiau esanti pakankamai teigiama iki teismo netaikyti suėmimo, o tik namų areštą. Kai mano advokatas pateikė šiuos įrodymus, aš jam linktelėjau, bet man dingtelėjo, jog jis palaikė mane nedėkinga, nes nuo įkalinimo laiko nubraukti septyneri metai – priežastis švęsti. „Bet tai tik tada, jei tikrai esi kaltas“, – norėjau pasakyti jam, bet susilaikiau, žinojau, kad jis nesuprastų.

Mano „rūmus“ dengia dulkės; rūdžių, tuštumos ir jūros dvelksmas, viduje persmelkęs visą medieną, palengva sklaidosi ore, supdamas iš visų pusių. Namelis vos mažesnis už tas patalpas, kuriose gyvenau nuo 1989-ųjų. Ir daug, velniškai daug malonesnis. Pirštais perbraukiu šiurkštų, jūros prisodrintą medžio paviršių, padengtą atšokinėjusiu baltų dažų sluoksniu, ir pasiduodu į mane besiskverbiančiam kvapui ir šios vietos praeičiai. Užsimerkiu ir šypsausi, akyse stojasi vaizdas – močiutė Moradž ir senelis Adamas, sėdintys čia, lauke, ant savo dryžuotų šezlongų, su metaliniais puodeliais rankose ir išdidžiai besišypsantys į fotoaparato objektyvą.

Už durų ant kablių kabo du šezlongai. Vienas raudonas, kitas mėlynas. Jei, be močiutės Moradž, čia dar kas nors ateidavo, turėdavo sėstis ant patiesalo. Reikia šiek tiek pastangų, įtempus atmintį ir įgimtą nuojautą, kol man pavyksta ištiesti raudonąjį. Prie jo ant gudronuotos skaldos pastatau mėlynąjį. Įsitaisau mėlyname – raudonasis priklausė močiutei Moradž. Kai savaitgaliais pas ją svečiuodavausi, mes ateidavom čia ir aš sėsdavausi į mėlyną krėslą, o ji – į raudonąjį, tada mudvi žiūrėdavome į jūrą, modavome žmonėms, einantiems pro šalį, ir valgydavome jos atsineštą maistą. Tada maniau, kad gyvenimas kažin ar galėtų būti dar geresnis. Būti čia su ja apskritai buvo geriausia.