Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

Butelis, stabtelėjęs pusiaukelėje prie burnos, nuleidžiamas žemyn, žvilgsnis perslenka prie fotelio, į kurį šlepteliu. Reikia eiti į virtuvę nuplauti ir paslėpti peilių, bet pirmiau noriu išgirsti, ką pasakys Evanas. Noriu, kad jis įsisąmonintų tai, dėl ko man pačiai virpa širdis. Tikrai nesitikėjau, bet jis kilsteli pultelį ir sustabdo įrašą, tada išjungia televizorių.

– Ką aš daryčiau ar ką aš sakyčiau? – perklausia jis.

– Ir tą, ir kitą, – atsakau.

– Ką manau, kad daryčiau, ar ką greičiausiai daryčiau?

– Ir tą, ir kitą.

Platūs jo pečiai ir krūtinė net kilsteli nuo atodūsio. Jis įsispokso į marmurinį židinį, tuščią ir nekeliantį grėsmės, bet vis tiek atitvertą bronzos grotelėmis.

– Gerai, – sako jis. – Kaip daktaras Evanas Gilmaras, aš pasisodinčiau ją, paprašyčiau papasakoti apie tą vaikiną. Paklausčiau, ar tai rimta, ar jis gerai su ja elgiasi, o kai ji manytų, kad jau galima man su juo susipažinti, tai nuspręsčiau ir pats. Ir vėl klausčiau, ar tai rimta ir kokių apsisaugojimo priemonių ji ėmėsi. Kaip Veritės tėvas – turbūt visa gerkle imčiau rėkti, kad neprileisiu prie jos artyn jokio valkatos, sužinočiau, kas jis toks, užrakinčiau ją kambaryje, tada susiieškočiau jį ir paaiškinčiau, kad Veritė ne tik leidimą tekėti gaus sulaukusi trisdešimt penkerių metų, bet net ir tada jam nepavyks prisiartinti prie jos. O jau paskui nebeišleisčiau jos iš akių. Iš tikro viskas vyktų maždaug per vidurį, bet gal arčiau Veritės tėvo.

– Beveik taip pat ir aš tokiu atveju sureaguočiau, – palaikau jį.

– Tai kaip – ar ji turi jį? Ar ji turi vaikiną? – jis sulaiko kvėpavimą, o kūnas įsitempia. Kažin, ką jis padarytų, jei atsakyčiau teigiamai.

– Ji sako, kad ne.

– Ar tu tiki?

– Dar nė karto neturėjau pagrindo nors kiek dėl jos suabejoti. Be to, juk žinai, kad daugiausia laiko ji praleidžia čia, kimšdama viską į savo dideles smegenis. Tik man būtų ramiau, jei susiradusi vaikiną nebandytų jo nuo mūsų slėpti. Geriau jau žinočiau, negu nežinočiau.

– Turbūt šįsyk vargiai galėčiau tave nuraminti, Seze, atleisk. Pas mane nuolat ateina mergaitės, kurios ruošiasi mulkinti nieko neįtariančius savo tėvelius, – sako Evanas. – Ateina pas mane kontraceptikų ar „kito ryto“ tabletės arba gauna prezervatyvų iš seselės. Kai kurios ne ką vyresnės už Vi. Visada klausiu jų, ar pasisakė tėvams. Beveik visos, žinoma, nė puse lūpų neprasitarusios, ir meluočiau sakydamas, kad nepagalvodavau apie Vi, vargiai tvardydamasis, kad neišgrūsčiau jų lauk ir neliepčiau sugrįžti tik po pokalbio su artimaisiais. Tačiau žinau, kad jos nesikalbės, be niekur nieko susiras kurį nors kitą, duosiantį joms, ko jos nori, arba tiesiog apsieis be jokio atsargumo, jokių apsisaugojimo priemonių. Visad šneku joms apie tai, kad reikėtų palaukti arba dar atsivest vaikiną, kad visi trys galėtume aptarti visas galimybes.

Šiek tiek išmuštas iš vėžių ir nusiminęs, Evanas lėtai persibraukia ranka trumpai apkirptą pakaušį, tada smarkiai patrina galvą. Patraukia du gerus gurkšnius iš butelio ir vėl prabyla:

– Jos taip ir neatsiveda nieko, bet aš stengiuosi. Viliuosi, kad tokia mergina bent suabejoja – jei tas bernelis netrokšta pasielgti vyriškai, kartu su ja apsilankyti ir išsiaiškinti apie saugojimąsi nuo nepageidaujamo nėštumo, nuo lytiniu keliu plintančių ligų, tada galbūt jis nėra tas, kurio jai reikia. Bet būkim sąžiningi – kai mergelė įžengia per mano slenkstį kontraceptinių tablečių ar patarimo dėl lytiniu keliu plintančios ligos, jau būna šaukštai po pietų, kad ir ką sakyčiau, tai jos nesustabdys.

– O ką tu žinai, jos gali imti ir apsigalvoti.

– Apsigalvoti – būtų gerai. Jos manosi viską žinančios, manosi jau pasiruošusios. Noriu paklausti – o kiek buvo tau, kai pirmą kartą tai padarei?

– Penkiolika, – veblenu, ir dar vienas karštas gėdos pliūpsnis palieka žymę mano ir taip randuotoje esybėje.

– Ar galėjo kas nors tave sulaikyti?

– Ne, nemanau.

– Ar jis ėjo su tavim pas...

– Ne, – atsakau.

– Tai matai, – Evanas vėl gurkšteli gerą mauką alaus. – Visą laiką tai įsivaizduoju.

Jis įsivaizduoja, ar ne? Jis visą laiką tai įsivaizduoja ir supranta, jis įsijaučia, jis supratingas. Dabar pats laikas. Pats laikas Evanui papasakoti apie jį ir kaip viskas atsitiko. Tada jis susivoks, kodėl aš negaliu nusiraminti, kodėl man reikia jo pagalbos prižiūrėti Veritę.

Neišklojau Evanui apie jį , ir tai metų metus graužė mane iš vidaus. Nuo pat tos akimirkos, kai mes susitikome, po teisybei. Kaip palengvėtų mano kūnui ir sielai, jei pasistengčiau viso to atsikratyti. Tik pagalvoju apie tai ir pajuntu, kaip visas pasaulis užgriūna mane: nebeišmanau, kaip atsikvėpti, viskas išskysta man prieš akis, tas pats atsitinka ir mano atminčiai, imu nebeprisiminti kasdienių dalykų. Kaip nepajėgiau prisiminti, kad buvo šeštadienis, kad tai atsitiko prieš savaitę ar panašiai. Kai galvoju apie praeitį, prarandu laiko pojūtį, prarandu save pačią. Kas žino, kaip geriausia apie tai kalbėti? Tačiau kaip tik dabar laikas man nepagelbės. Tas pranešimas laikraštyje... Visa tai iškels į aikštę dar vieną atsitikimą, kartu dar vieną pasiaiškinimą, o tada jau turėsiu susitaikyti ne tik su tuo, kad jis viską sužinojo, bet ir teks aiškintis, kodėl nieko nesakiau.

– Turiu tau kai ką papasakoti, – sakau.

– Šiandien jau antrą kartą šitai girdžiu, – prataria Evanas, jau prikišęs lūpas prie butelio krašto ir vėl jį atitraukdamas. – Tai paslaptis, taigi kai jį pamatysi, nesakyk, kad aš tau pasakiau. Elkis taip, lyg nieko nežinotum, gerai?

– Gerai.

– Bet jis turėtų susiprasti, kad aš tau pasakysiu, ar ne?

– Tikriausiai.

Norėčiau suprasti, apie ką čia jis dabar šneka, kodėl jis nutraukė mane, kai ruošiausi jam išpasakoti tokius svarbius ir nepaprastus dalykus, kuriuos nešiojausi savyje kasdien nuo pat mūsų susipažinimo.

– Jis nuolat vadina mane mergaite, nes viską tau išpasakoju.

Ak, tai Maksas. Visus vyrukus, kurie neišgeria su juo po dešimt bokalų per vakarą, ir kalbinamas moteris – tik ne savo žmoną – jis vadina mergaitėmis. Beje, geriau jau būti mergaite, negu pasirodyti liūdna nekalbia atsakove iš Portslaido. Evanas su juo žaidžia futbolą ir jie gerai sutaria, taigi aš beveik nekreipiu į tai dėmesio.

– O kodėl negaliu pasakoti? Neturiu ko slėpti. O tu turi likti su manim, varge ir džiaugsme, ar ne?

– Ne, – sakau. – Turiu likti ištekėjusi už tavęs, nes myliu tave. Beje, kokia ta didžioji paslaptis? – Tai ir yra blogiausia, kad galiu ir toliau tempti tai, ką iš tikro turėčiau atlikti tuojau pat.

– Šiandien priešpiečių pas mudu su Tegiu atėjo Maksas. Ir prisipažino, kad jo pati jau buvo kartą ištekėjusi, – sako Evanas.

– Ką? Džunė?

– Aha. Aiškių aiškiausiai, susirašė Vegase prieš kažkiek metų. O tas randas, kuris liko jai nuvirtus nuo dviračio? Iš tikrųjų randas liko pašalinus jai nuo peties ištatuiruotą jos buvusiojo vardą. O dviratis, nuo kurio ji nenuvirto, iš tiesų buvo motociklas „Harley Davidson“.

– Ir tai Džunė? Mažytė pelytė Džunė?

Moteris, kuri – tuo niekad neabejojau – užsitarnavo medalį už taikstymąsi su Maksu.

– Bijau, kad taip. Maksas įsiutęs iki pamėlynavimo. Manė, kad ji buvo tokia rami dėl santuokos registravimo biure ir nedidelio pasilinksminimo, nes kaip tik jis buvo tvirtai nusiteikęs nekelti šurmulio, o ji žinojusi savo vietą – jis juk vyras, ji moteris, – bet iš tikro taip jai buvo tik lengviau sumerkti į vandenį ankstesnės santuokos galus.