Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

– Ne, – sako ji.

– Tik nemeluok – ar pasakytum man, jei turėtum? – klausiu.

Ji neatsako. Tikrai jos nekaltinu – kaip ką tik patvirtinome, ji nekvaila, – į tokį klausimą neįmanoma tinkamai atsakyti. Ja dėta, pasilaikyčiau atsakymą sau. Taip ir dariau.

– Mama, negaliu atsakyti į tokį klausimą ir nesusilaukti nemalonumų.

– Gali, – sakau, lygindama antklodę, susimetusią raukšlėmis jai apie pečius ir smakrą. – Neketinu tau drausti. Prižadu, kad neprieštarausiu.

– Neturiu vaikino, mamyt.

– Gerai, tikiu tavim. Bet klausiu, nes noriu, kad pasikalbėtum su manim. Noriu, kad žinotum: gali pasakoti man apie viską.

Vi užverčia akis ir dar labiau įsigaužia į antklodę.

– Taip sakai dėl tos knygos, ar ne? – klausia. – Manai, jei skaitau „Visiems laikams“, tai turiu vaikiną.

Ta knyga, tavo dainavimas, tavo beveik visą laiką nedingstanti gera nuotaika .

– Taip, dar ir dėl to.

– Juk vien dėl to, kad skaitau knygą apie tai , nereiškia, kad darau, kas ten parašyta. Aną savaitę skaičiau knygą apie skraidantį žirgą, bet tai nereiškia, kad žadu pritaisyti arkliui sparnus, ar ne?

– Taip, žinoma.

– Man tik patinka skaityti, supranti?

– Žinoma, aišku. Bet aš ne vien dėl tos knygos. O dėl... na, dabar esi tokio amžiaus. Vaikinai gali atkreipti į tave dėmesį, tu pati gali atkreipti dėmesį į vaikiną, tai noriu, kad žinotum – tu gali su manim pasikalbėti. Nenoriu, kad laikytum viską viduje. Net jeigu manai, kad man kas nors galėtų nepatikti, vis tiek noriu žinoti. Tokius dalykus negerai slėpti.

– O tu pasakojai senelei apie savo vaikinus?

– Ne, – atsakiau. – Niekad nebūčiau galėjus jai iškloti tokių niekų. Tačiau tavo tetoms pasipasakojau. Tu neturi vyresnės sesers, todėl ir noriu, kad pasakotum man. Bet jei negali išsikalbėti su manim, tai gal tada su kuria nors teta. Galų gale juk jos tavo krikštamotės. Tik noriu, kad visada turėtum ką nors, kuo galėtum pasikliauti. Man būtų malonu, jei kalbėtumeis su manim, bet jei tikrai negali, tai pasirink pokalbiui kurią nors iš jų. Gerai?

– Gerai, – murma ji.

– Prižadi?

– Prižadu.

– Puiku. Labanakt, nuostabioji išmintingoji mergaite.

– Labanakt, mamyt.

Vėl pabučiuoju ją į kaktą, atsispiriu norui išbučiuoti į abu skruostus, kaip darydavau anksčiau, dar mažytei.

Užgesindama lempą pasistengiau įsidėmėti tas vietas, kur mums kalbant krito jos žvilgsnis: lagaminas ant spintos, tarpas po komoda, plotelis, kur stovi jos skalbinių pintinė. Štai kur ji slepia daiktus, štai kur turiu pažiūrėti ir išsiaiškinti, ko man reikia. Ji, paauglė, nesusilaikys nepaslėpusi nuo manęs kokio nors daikto. Aš pati irgi nesusilaikydavau. Žinau, kas gali atsitikti, kai paauglė ima per daug slapstytis nuo tų, kurie ją myli. Leidau, kad taip atsitiktų man, bet neleisiu, kad taip atsitiktų Veritei. Iš pradžių ji truputį supyks ant manęs, jei man pavyks ką nors rasti, mes pradėsime nesutarti, ji net galėtų man pasakyti, kad manęs neapkenčia, bet geriau jau šitaip, nei tas dalykas. Viskas yra geriau nei tas dalykas.

1986-ųjų birželis

– Bet aš nenoriu jų dėvėti, – tariau jam.

Jis nupirko man porą tinklinių kojinių ir juosmenėlį joms prisegti, kad mūvėčiau su anksčiau nupirktu dvispalviu – juodu ir baltu – sijonu. Bet aš jų mūvėti nenorėjau, tai atrodė sudėtinga ir kvaila, panašu į senučių aprangą. Juk man tik penkiolika, galų gale. Tikrai nenorėjau taip rengtis. Per tuos tris mūsų gyvenimo kartu mėnesius jis pripirko man daugybę visokių daiktų – daugiausia apatinių, ir turėjau juos palikti pas jį namuose, kad nerastų mama, – kurie man nepatiko, bet nieko jam nesakiau, nes nenorėjau jo įžeisti. Tačiau blogiausia buvo tai, kad tikrai nenorėjau jų dėvėti.

Juos buvo sunku užsivilkti, be to, nemėgau kojinių ir sijonų.

Paprastai su sijonėliu dėvėdavau puskojines, bet jis pareiškė, kad su jomis atrodau panaši į vyrą ir kad prie jo tokių nesimaučiau. Paskui pasakė, kad neturėčiau iš viso jų mūvėti, net kai nebūdavom kartu, tam atvejui, jei netyčia susitiktume – tada būsiu užsimovusi tas kojines jau prie jo. Pagaliau liepė man visai nebemūvėti tų kojinių, nes jos bjaurios ir aš su jomis atrodau bjauriai.

– Turbūt tu teisus, – pasakiau dėl tų kojinių. Bet nemaniau, kad kojinės čia kuo nors dėtos, tiesiog turėjau priprasti prie aptemptų.

– Ką pasakei? – paklausė jis lyg tarp kitko.

Tuo metu aš laikiau rankose neįprastą juosmenėlio raizginį, bandydama susivokti, kur kokie jo šviesiai rožiniai nėriniai turėtų būti. Sunku buvo patikėti, kad moterys tikrai tai dėvi. Jis atrodė kaip tarp pirštų sukryžiuojamas virvučių žaidimas, tokio dydžio, kaip kelnaitės su juostele ar timpės. Šviesiai rožinės kojinės irgi atrodė siaubingai.

– Nenoriu jų dėvėti, – ištariau.

– Taip ir pamaniau, kad tai pasakei. – Jis nuleido laikraštį, nukėlė nuo minkšto keturkampio odinio pufo kojas. Tada atsistojo ir priėjo prie lango, pasižiūrėjo pro jį į darželį tarp namo ir gatvės. – Užplikyk mums puodelį arbatos, tu gerute mergyte, – pridūrė nusisukęs nuo manęs.

Ruošdama arbatą pradėjau nerimauti, ar tik nesuerzinau jo. Prieš mėnesį jam teko išeiti iš mokyklos, nes tarp mūsų viskas ėmė darytis per daug rimta, ir jis labai stengėsi susirasti papildomo mokytojo darbo, todėl kartais nebuvo labai smagus. Turbūt nemažai sumokėjo už tuos daiktelius. Dažniausiai aš nieko nesakau, bet šitie buvo tokie siaubingi, kad neįstengiau įsivaizduoti savęs su jais. Ypač šviesiai rausvais!

– Ačiū, – tarė jis šypsodamasis, kai padaviau jam puodelį su arbata. Nušluosčiau nuo pakraštėlio užtiškusius lašelius, kaip jis mėgo. Jis siurbtelėjo ir vėl man nusišypsojo. – Aaa, – nutęsė su šypsena, – čia tai gera arbata. Oooo, taip.

Jis atsargiai padėjo puodelį ant plačios palangės ir vėl atsigręžė į mane.

Kažkas blykstelėjo jam akyse, o po akimirkos skausmas nutvilkė man dešinį skruostą ir nubloškė mane atbulą taip, kad neišsilaikiau ant kojų ir nugriuvau. Atsisėdusi ant grindų bandžiau susivokti, kas atsitiko, ar jis irgi pajuto šitą smūgį, lyg pasaulis būtų prasivėręs jam po kojomis. Tačiau jo kojos vis dar tvirtai rėmėsi į grindis, ir neatrodė, kad jis būtų bent krustelėjęs. Taigi turbūt pajutau tik aš, tai atsitiko tik man.

Pakėliau ranką prie skruosto, bet akys į jį pasižiūrėti nepakilo. Sėdėjau ant žemės susiėmusi veidą, bandydama įkvėpti, bandydama prisiminti, kaip kvėpuoti.

– Užsimauk juosmenėlį ir kojines, juk tu gerutė mergaitė, – pasakė jis. – Ir niekad daugiau man nesakyk, kad nenori ko nors daryti, gerai?

Sėdėjau ant grindų sustingusi, o baimė siaustė mane ir, atrodė, jau tuoj pasieks širdį, jos sukaustyta negalėjau net akių į jį pakelti.

– Gerai? – pakartojo jis.

– Gerai, – atsakiau linktelėdama.

Vargais negalais atsistojau, ant skruosto degte degė jo atgalios rankos palikta glamonės žymė, krūtinėje daužėsi širdis, bet nuėjau, pasiėmiau juosmenėlį ir pasikėlusi sijoną ėmiau šiaip taip mautis jį.

Girdėjau, kaip jis vėl gurkšteli arbatos, nors pats negalėjo pakęsti, kai kas nors garsiai geria – taip pat kai garsiai valgo ar kvėpuoja.

– Tikrai gera arbata, ačiū.

– Ką darytum, jei Vi turėtų vaikiną? – klausiu vyro, kuris, matyt, susidorojo su savo „labanaktukais“ gerokai greičiau už mane.

Jis jau buvo atkimšęs alaus butelį ir basas kojas susikėlęs ant svetainės staliuko, vėl įsijungė anksčiau jau žiūrėtą laidos apie futbolą įrašą.