Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

Ir dar vienas.

1986-ųjų birželis

– Tarp mūsų nėra nieko rimta, – pasakojo man Markas apie Seriną.

Sakydavo tai nuolatos – kiekvieną kartą, kai ateidavau pas jį į namus, jis būtinai užsimindavo kokia nors proga. Sykį ją išvydau – atvykau pasimatyti pusvalandžiu anksčiau ir susidūriau su išeinančia. Ji buvo žavinga ir puošniai apsirengusi, turėjo viską, ko man trūko. Liekna, puikios išvaizdos ir visiškai savimi pasitikinti. Buvo keista, kad nepastebėjau jos tą dieną parke, ir dar labiau stebino tai, kad jis pažvelgė į mane net dukart, nors turėjo ją. Ne dėl to, kad kas nors būtų vykę tarp mūsų. Buvome tik šiaip draugai, daugiau nieko. Nors man ir skaudėjo širdį.

– Nesiskiriu su ja, nes ji pernelyg pažeidžiama.

Man ji nepasirodė pažeidžiama, bet tai nutylėjau. Jis nežinojo, kad taip degiau noru jį pamatyti, jog tą sykį atėjau per anksti ir susidūriau su ja. Nujaučiau, kad tai gali jam nepatikti – todėl ir nutylėjau. O tai reiškė, kad niekaip negalėjau jam pasakyti, jog man ji nepasirodė pažeidžiama.

– Tiesiog neišmanau, ką ji gali pasidaryti, jei ją mesčiau. Neatleisčiau sau niekada, jei išgertų saują tablečių ar sugalvotų dar ką nors. Ji sako, kad taip padarys, jei kada nors sugalvosiu ją palikti. Pakliuvau į jos spąstus.

Vargšelis , – pagalvojau. Uždėjau jam ant peties ranką, norėjau, kad jis pajustų mane šalia. Jis toks šaunus, nes štai rūpinasi ja, tokia visiškai nenuspėjama. Tada jis suėmė man veidą savo delnu, dideliu ir stipriu. Su juo visad pasijusdavau labai saugi. Saugi ir geidžiama – su niekuo dar nebuvau patyrusi tokio jausmo. Būdama su tėveliu žinojau esanti apginta, bet čia visiškai kas kita. Čia buvo meilė. Tokia meilė, kokios troškau, kokios ilgėjausi, apie tokią skaitydavau ir svajodavau. Ji tokia ir buvo – tikra meilė.

– Tu labai gera draugė, – pasakė jis, žiūrėdamas man tiesiai į akis. Mano viduje viskas vėl lyg užvirė, kaip visad jam šitaip pažvelgus į mane. – Nežinau, kaip be tavęs susidoročiau su visu tuo.

Pabandžiau taip kilstelėti lūpų kampučius, kad atrodytų nors panašu į šypseną, bet išėjo nekas. Pasijutau grimztanti į tirštą klampynę. Vos gaudžiau kvapą, svaigo ir ūžė galva, visa virpėjau. Neišvengiamai jis turėjo pajusti, kaip virpu po jo ranka. Turbūt juto tai kaskart prie manęs prisilietęs, nes taip visad ir atsitikdavo.

– Taip viskam suteiki vertingumo, – sušnibždėjo jis.

Man pritrūko oro.

– Kai esu su tavim, atrodo, galiu kažin ką padaryti.

Man ir pačiai taip atrodė būnant su juo. Atsidūrusi greta, pasijusdavau šauni, linksma ir protinga. Buvo nebesvarbu, kad mokykloje turiu nedaug draugų. Buvo visai tas pats, kad, tiesą pasakius, nesugyvenau su mama. Būdama su juo gaudavau viską, ko man taip reikėjo. O jis vis sakydavo, kad taip pat pasijunta greta manęs. Aš taip jį veikiau. Ir dar jis sakė, kad mane myli.

Tebeglausdamas delną man prie veido, jis palinko dar arčiau, pajutau, kaip įsiveržia krūtinė. Jis ketina... Prisilietė lūpomis prie manųjų, ir man galvoje, krūtinėje, pilve ir dar žemiau viskas tarsi apsivertė. Jis truputį atšlijo, bet vis tiek liko visai prie pat – jutau jo alsavimą ant veido.

– Neįsitempk, – sušnibždėjo švelniai šypsodamasis. – Ar jau kada nors bučiavaisi?

Linktelėjau galva, nors iš tikro dar nė karto su niekuo nesibučiavau. Nenorėjau pasirodyti jam kvaila maža mokinukė.

Ir vėl jo puikios švelnios lūpos nušvito šypsena.

– Man gali nemeluoti, – šnibžtelėjo. – Pope, meilute, man turi sakyti teisybę. Mano galva, labai miela, jei tu iš tikrųjų iki manęs su niekuo nesibučiavai. Tada viskas man būtų dar svarbiau. Daugiau man nepavyks patirti tiek ypatingų „pirmų kartų“.

Tik žiūrėjau į jį, ir viskas.

Vis šypsodamasis prisislinko prie manęs arčiau.

– Čia buvo tavo pirmas bučinys? – paklausė.

Linktelėjau.

– Tu mano nuostabi mergyte, – tarė jis ir vėl pabučiavo.

Šįkart bučinys buvo kiek ilgesnis. Nežinojau, kaip daryti, – buvau mačiusi per televiziją, bet tikrovėje viskas vyko kitaip. Ne taip lengva, kaip atrodė, kai jie bučiavosi; o kaip turėčiau atsikvėpti? O kur man dėti rankas? Iš kur man žinoti, ar gerai viską darau?

– Atsipalaiduok, – pasakė jis, vis dar prispaudęs lūpas man prie burnos. – Nepadarysiu tau nieko blogo. Tik neįsitempk taip, gerai?

Trupučiuką linktelėjau.

– Gerutė mergytė, – pasakė jis.

Stumtelėjo mane atbulą ant lovos, o jo ranka slydo mano palaidinuke aukštyn. Buvome laisvajame jo buto kambaryje, ten jis mane nusivedė parodyti, koks vaizdas atsiveria į sodą už namo. Papasakojo, kad čia nakvodavo jo sūnelis, kai buvusi žmona jį išleisdavo paviešėti, tačiau tai pasitaikydavo ne taip jau dažnai. Lova buvo siaura, panaši į tą mano namuose, o ant sienų kabojo keli Polo Gaskuano ir Gario Linekerio plakatai, net Gario Linekerio užtiesalas ant lovos. Atsisėdome paplepėti ant lovos, ir štai jau atsigulėme, jis ant manęs, ranka glostė man kūną. Ėmė bučiuoti kaklą, delnas slystelėjo po marškinėliais per liemenėlę, o aš nesusigaudžiau, kur man dėti rankas. Ar reikėjo apkabinti jo pečius, kaip mačiau per televiziją, ar uždėti jam ant sprando? O gal visai nieko nedaryti?

– Tu tikras žavumėlis, – pasakė jis, nustojęs bučiuotis. – Tikrai nežinai, ką daryti, ar ne?

Žiūrėjo į mane iš viršaus tokiu žvilgsniu, lyg būčiau jam be galo ypatinga.

Papurčiau galvą širdyje nuogąstaudama, ar neatstumsiu jo savo nenuovokumu.

Jis pabučiavo mane į kaktą ir nusišypsojo.

– Nusiramink, aš tavim pasirūpinsiu. Nedarysiu nieko, ko tu nenorėsi. Nenuskriausiu tavęs.

Nutraukė man per galvą marškinėlius su šikšnosparnio atvaizdu ir nusviedė už lovos. Tada šiek tiek išsigandau. Niekas, išskyrus mergaites iš kūno kultūros pamokų, Belą (mano seserį) ir mamą, nėra matęs manęs tik su liemenėle. Susigūžiau ir sukryžiavusi rankas prisidengiau krūtinę.

– Na gerai, – ištarė jis ramindamas. – Nuo manęs tau nereikia slėptis.

Atitraukė ir išskleidė mano rankas ir, man regis, šypsenėlė šmėstelėjo jo veide, kai išvydo mano paprastutę baltą liemenėlę. Staiga labai panorėjau, kad mama būtų nupirkusi man kokią nors gražesnę, panašesnę į suaugusiųjų, gal net su nėriniais. Lyg visą gyvenimą būtų tai daręs, atsegė man liemenėlę ir numetė už lovos, tada jo rankos – ir žvilgsnis – ėmė glostinėti visus mano krūtinės iškilumus.

Paskui rankos nuslydo žemyn, prie timpių gumelės, ir nutraukė jas nuo klubų. Jo šypsenėlė išsklido į platų vypsnį, o aš mintyse sudejavau. Ant mano kelnaičių priekio buvo užrašyta savaitės diena. Bet blogiausia tai, kad buvo antradienis, o aš užsimovusi baltas kelnaites su raudonu penktadienio užrašu.

– Dar žavesnė negalėtum būti, – tarė jis, nutraukdamas sykiu ir timpes, ir kelnaites.

Viduriai ėmė smarkiai mausti iš baimės ir nežinios. Juk aš ką tik pirmą kartą pasibučiavau. Du bučiniai, o dabar mes jau nuogi. Ne, nuoga tik aš, ne Markas. Buvau nurengta kaip apžiūrai, o jis ne. Jis atsitūpė ant kulnų kojūgalyje ir žiūrėjo į mano kūną, akys lakstyte lakstė po jo linkius ir įdubimus, po visai vaikiškus putnius apvalumus.

Kuo ilgiau jis žiūrėjo, tuo nejaukiau man darėsi. Ir baisiau. Negi jis norės, kad mudu?.. Jis išsinėrė iš savo melsvo švarko su užraitotomis rankovėmis ir švystelėjo jį į kitą pusę, ten pat nuskriejo ir balti marškinėliai.

Klaptelėjo atlaisvinama diržo sagtis, tada jis atsisegė viršutinę džinsų sagą ir atitraukė užtrauktuką, nė akimirką nenuleisdamas akių nuo mano apnuoginto kūno.