Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

Mano paslaptis nėra tokia baisi. Tikrai ne. Nesistengiau kaip nors dangstyti savo paslapties, tik vengiau išsipasakoti. Ir visa mano šeima taip elgėsi.

– Sakiau jam, kad jis pats kaltas, – bamba Evanas.

– Ne be tavo palaikymo.

– Na, teisybė. Jei laikai žmogų antrarūšiu, jei šneki jai maždaug taip: „Aš vyras, tai turi daryti taip, kaip aš tau pasakysiu“, – tai ko iš jos nori? Visada jam sakiau, kad elgtųsi su Džune geriau. Bet kad ji pati taip elgėsi – kokia dėkinga, kad jį turi, – todėl Maksas toks ir pasidarė. Kam jai reikėjo iškloti apie save teisybę, jei jau jis taip jos negerbia?

– Gal ji taip pasakė visai ne dėl jo elgesio. – Negaliu patikėti, kad mano pačios paslaptis verčia mane užstoti tokį puskvaišį kaip Maksas. – Galbūt ji tiesiog bijojo jį prarasti, tai ir neišsidavė. Turiu galvoje, aišku, kad ji myli jį, antraip argi taikstytųsi. O jeigu myli, tai numano, kad prisipažinusi apie praeitį gali viską sugriauti. Turbūt tikėjosi, kad laikydamasi kaip niekur nieko geriausiai išsaugos savo santykius.

– Gal ir taip. Šiaip ar taip, jis pašėlo. Sau įsiteigė, kad ji prasitarusi tik todėl, kad ketina jį palikti. O jau tai jį visai žlugdo, mat jai nė motais, ką jis pasakys, ar taip, ar kitaip – vis tiek išeis. Jis nesiaiškina, kodėl ji melavo ar kodėl staiga ėmė ir pasakė, jis net nepasišnekėjo su ja. Kvailys. Ypač jei nenori, kad ji išeitų. Visai persiutęs.

– Tai jau tikrai.

Evanas maukia savo alų, o aš žaviuosi jo profiliu – kaip jis išlinkęs nuo pat kaktos iki žandikaulio, koks jis puikus, kaip kartais aš gąsčiojuosi, kad jis man per geras. Aš jo neverta. Neužsitarnavau šito gyvenimo.

– Žinai, ką jis atsakė, kai išaiškinau jam, kad jis pats kaltas?

– Ką?

– Aišku, atsakė man ir Tegiui. Sako – reikia geriau prižiūrėti savo antrąsias puses. Nes moterys suktos, niekad nežinai, ką jos slepia.

„Sukta – tai tavo antrasis vardas, Serina, ar ne?“

– O tada Tegis pasakė, kad aš teisus, kad iš viso tik jis pats kaltas, šmikis paskutinis. Na, ir tada aš jam pasakiau, kad gali pernakvoti laisvajame kambaryje, kol viskas praūš, jei nori.

– Tu ką ?

– Gerai, gerai, jis atsisakė. Nenori ilgiau atsitraukti nuo namų – o jeigu grįžtų ir rastų ją jau išėjusią? Iš visko tik matyti, kaip ją myli.

– Tai dėl atskleistos tiesos, – sakau.

– Viskas per daug dramatizuojama, – taria Evanas. – Būk sąžiningas, nereikės jokių tiesos atskleidimų, jokios dramos.

– Nelengva būti šimtu procentų teisiam visą šimtą procentų laiko, – pareiškiu.

– Taigi, galbūt. Pala, kaip čia prasidėjo šita kalba? Kalbėjom apie tai, kad Veritė galbūt turi kavalierių, o pasibaigė viskas apie sąžiningumą. Neblogai aprėpėme per penkias minutes. Nenori alaus?

Jis atsistoja, ketindamas eiti iš kambario.

Purtau galvą – nenoriu alaus. Noriu grįžti į pačią pradžią, nuo ko prasidėjo šitas pokalbis, ir pabandyti – pirmą kartą per šitiek laiko – pasinaudoti proga išsipasakoti jam atvirai, išbandyti laimę ir įveikti save – tik ne stebėti, kaip vėl lėtai užsiveria dar viena galimybė, kaip užsisklendžia aklinai.

– Ei, sakyk greičiau sąžiningai, nori alaus ar ne, – sako Evanas. – Ei, tik sakyk teisybę.

Vėl papurtau galvą ir nusišypsau jau išeinančiam.

„Gerai, – šnibždu. – Kalbėsiu sąžiningai. Vieną kartą buvau suimta ir teisiama dėl žmogžudystės – vos nenukeliavau į kalėjimą.“

popė

Mano miegas vis dar labai neramus. Vis dar neįstengiu pratraukti visos nakties nė karto neatsikėlusi, neiškamantinėjusi savęs, kur dingo anas triukšmas.

Gulint prietemoje mane nuolatos užpuola praeities atplaišos; prisiminimai apie Marką, kaip jis man tai padarė. Tie prisiminimai mano sąmonę užgriūva iš niekur ir kliudę mane išsenka.

1986-ųjų gegužė

– Oho.

Tai buvo pirmas dalykas, kurį jis man pasakė. Persmeigė mane savo didžiulėmis akimis, žydromis ir giliomis kaip jūra po audros, ir pasakė tą vieną žodį.

Sėdėdama parke ant suolelio ir valgydama ledus – 99 , savo mėgstamiausius, – nė galvot negalvojau, kad krisčiau kam nors į akis. O ką jau kalbėti apie tokį kaip jis. Burna man išdžiūvo, širdis krūtinėje ėmė dunksėti taip garsiai, kad net ausyse skambėjo. Tai buvo kaip tik taip, kaip buvau skaičiusi Jackie ir Blue Jeans arba My Guy ir Photo Love 5. Tiksliai taip. Širdis tuksėjo kaip pašėlusi, galvoje viskas susimaišė, kojos sulinko, burnoj kaip dykumoj. Visame pasaulyje gražiausias vaikinas užkalbino mane – maniau, galutinai susileisiu.

Tos panelės, apie kurias skaičiau romanuose, žinotų, ką daryti, ką atsakyti, bet visiškai negalėjau prisiminti, ką jos šnekėjosi su joms patikusiais vaikinais. Kaip mokėjo padaryti, kad jas šnekintų. Todėl tik spoksojau į jį.

– Nė karto nesu matęs, kad kas nors taip įsijautęs valgytų ledus.

Jis palenkė galvą į šoną ir šyptelėjo. Jis atrodė daug geriau negu Donas Džonsonas ar Maiklas Dž. Foksas ir šimtą kartų žavesnis už tuos vaikinukus žurnaluose. Kaip tas žodis, kurį jie kartais pasako? Seksualus. Toks jis ir buvo, tiksliai: seksualus.

– Taip ir atrodo, lyg tau jie labai patiktų.

Jis plačiai nusišypsojo ir man per visą kūną nudilgsėjo kibirkštys lyg milijonai mažyčių žvaigždučių.

Be abejo, žinojau, kad mano liežuvis iškabintas lauk, juk kaip tik ketinau palaižyti ledų, kai jis mane užkalbino, aš taip ir užšalau iškišusi liežuvį – ir jis pamatė.

– Tai štai ką tu darai su liežuviu, – pareiškė. – Kažin, ar kada nors mačiau, kad kas nors taip darytų. – Jei jis dar nusišypsotų, mane vėl nudegintų daugybė kibirkščių. – Kaip kažin ką, tu nepakartojama.

Jis kilstelėjo ranką ir persibraukė savo šviesiai rusvus plaukus, ir vėl šyptelėjo. Jo šypsena buvo šviesi, šilta, draugiška, pati maloniausia pasaulyje. Ji buvo ideali. Jis pats buvo idealus. Tokio dar nebuvau sutikusi.

– Dar pasimatysim? – paklausė.

Lėtai palenkiau galvą, supratusi, kad tai klausimas, o ne šiaip sau žodžiai, sakomi pokalbiui pasibaigus. Vis dar prasižiojusi ir iškišusi liežuvį spoksojau, kaip jis man dar sykį nusišypso ir nueina šalin.

Gulėjau tamsoje, tame kambaryje iš devinto dešimtmečio, ir staiga dar vienas prisiminimo sprogmuo ištiško galvoje.

1986-ųjų gegužė

Slampinėjau po parką kasdien nutaikiusi tą patį laiką beveik dvi savaites, kol pagaliau vėl jį sutikau. Jis atsitiktinai žingsniavo pro šalį, ir kai pamatė mane ant to paties suoliuko, – šį kartą su ledais ir knyga – jo veidas pražydo nuostabia šypsena. Po to pirmojo karto man jau buvo pabodę laukti – po dvi valandas dėl visa pikta.

Susitikome parke dar kelis kartus, šiaip kalbėdavomės, nieko ypatingo: jis pasisakė, kad yra mokytojas, paklausė manęs, kokią mokyklą lankau, o kai pasakiau, papasakojo man, kad keletą kartų joje laikinai kažką pavadavo ir lyg per miglą prisimena mane. Mes tik šiaip vis kalbėjomės, kol praėjus trims savaitėms vieną dieną jis padavė man popieriaus lapelį.

Pasižiūrėjau į jį – ten buvo greitosiomis brūkštelėtas telefono numeris.

– Paskambink man, – pasakė jis. – Bet kokiu laiku. Jei tau prireiks pagalbos daryti namų darbus arba jeigu tiesiog norėsi paplepėti.

Jis atsistojo, apsidairė ir švelniai paglostė man skruostą, iš aukšto šypsodamasis man.

– Tikrai norėčiau, kad paskambintum.

Tada nužingsniavo šalin neatsisukdamas. Spoksojau į numerį jau žinodama, kad būtinai paskambinsiu tiesiog kitą dieną. Nors jis užsiminė, kad yra jo buvusi draugė, vardu Serina, kuri nenori palikti jo ramybėje, žinojau, kad turiu jam paskambinti. Glamonėjau tame popierėlyje kiekvieną skaitmenį, vaizduodamasi jį kažkaip ypatingai susijusį su pačiu Marku. Lėtai pakėliau lapelį ir prispaudžiau prie lūpų, tardamasi, kad bučiuoju jį patį. Turėjau jam paskambinti, būtinai turėjau. Buvau visiškai ir beviltiškai jį įsimylėjusi, tad nebebuvo iš ko rinktis. Privalėjau jam paskambinti.