Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

Pakeliu akis į kėdę ir prisimenu, kaip atrodė močiutė: stambios žilų plaukų garbanos aplink veidą, švelnūs bruožai nušviesti šypsenos, didelės draugiškos akys ir mažutė taisyklinga burna. Visada segėjo ausyse nedidelius perlų auskarus, o ant pirštų – sužadėtuvių ir vestuvinį žiedus. Nors senelis Adamas mirė praėjus metams po mano gimimo, močiutė Moradž daugiau nebeištekėjo. Portslaide turėjo daug draugužių, bet jie tik pabendraudavo, ir tiek. „Kodėl turėčiau pradėti viską iš naujo, mieloji? – sakydavo ji man. – Žinai, kai susieini su vyru, tai jau turi būti su juo. Nežadu vėl bandyti ir užsikrauti rūpesčių.“

Trumpam užsimerkiu, dėdamasi pajutusi ant veido saulės spin­dulį, nors diena apsiniaukusi ir oras palengva vėsta. Mėgstu būti lauke, ypač tokiu laiku. Jei kiek ilgėliau pabūnu gryname ore, dangus nebeatrodo toks bauginantis ir grasus, ir toks milžiniškas, tiesiog turiu nekreipti į jį dėmesio. Atrodo, kad jau pajėgiu jį suvaldyti, tik šiek tiek didesnį už tuos gabalėlius, kuriuos gaudavau iki šiol.

Ketinu išdažyti namelio vidų beveik baltai. Gal net grietinės baltumo dažais. Pasiūti naują uždangalą suolui su dėže – dabar žinau, kaip tai daryti. Įsigyti naują virdulį ir nešiojamąją viryklę. Gertuvę. Gal net iškylos įrankių rinkinį. Perdažysiu duris, paliksiu močiutės sodriai oranžinę spalvą, tik atnaujinsiu. Galiu net įsitaisyti kilimą ant grindų ir iškylų patiesalą. Ir dar įsigysiu didžiulę vilnonę antklodę, kad galėčiau šiltai susivyniojusi gerti arbatą ir žiūrėti, kaip leidžiasi saulė.

Įkišu ranką į kišenę, išsitraukiu cigaretes ir prisidegu. Turiu gauti darbą, kad išgalėčiau visa tai nusipirkti. Tai gali ir užtrukti, bet turiu kaip nors gauti pinigų. Močiutė Moradž padovanojo man šią pastogę, noriu susitvarkyti ją kaip nuosavą ir kad ji galėtų didžiuotis.

Žvelgdama virš močiutės Moradž šezlongo, giliai įkvepiu ir taip užsitraukiu dūmo, kad cigaretės galiukas sužioruoja kaip pašvaistė.

– Dėkoju tau už šitai, – sakau jai. – Ačiū tau. Galėsi manimi didžiuotis. Žadu pasirūpinti šituo nameliu. Žadu susigrąžinti gerą vardą. Galėsi manimi ir vėl didžiuotis, pamatysi.

Radau Seriną. Trys dienos bibliotekoje peržiūrint senus mikrofilmus iš tų laikų publikacijų, kad išsiaiškinčiau, kur ji po visko išvažiavo, tada bibliotekos internete peržiūrėjau daugybę Serinų iš Lidso srities, nors kiek atitinkančių jos aprašymą. Žiūrinėjau, sklaidžiau, kol galų gale užtikau kažkokį socialinių tinklų puslapį, skirtą koledžo susitikimui. Ji stengėsi išvengti fotografų, bet vis dėlto buvo pagauta – tik pusė, tačiau ir to man užteko, kad ją atpažinčiau, o jiems užteko, kad pavyktų „pažymėti“ naują jos pavardę.

Išpučiu ilgą dūmų juostą, akimirką įsivaizduodama save piktadare iš nespalvoto kino filmo, aštrialiežuvę su ilgu cigaretės kandikliu.

Likimas man palankus. Likimas žino, kad esu nekalta, nes radau Seriną – ji gyvena kokie trys kilometrai nuo čia. Kai ji taip arti, iš esmės tik už kelių žingsnių, tik laiko klausimas, kada susigrąžinsiu savo gyvenimą.

serina

– Aš tavim neapsakomai didžiuojuosi, Verite, – sakau savo dukteriai. – Tu pati protingiausia mergaitė pasaulyje ir labai miela.

Mudu su Evanu ką tik apsimainėme vaikais – linkime jiems labos nakties.

– Ačiū, mama, – murma ji susidrovėjusi.

Prieš tris dienas radau tą knygą, o šiandien iš jos klasės auklėtojo gavome raštelį, kuriame rašoma, kad iki šiol visus dalykus Veritė mokėsi ypač gerai, ir jeigu jie vis dar atitinka tris pagrindinio mokslo egzaminus, manoma, kad ji gaus „labai gerai“ iš visų dalykų. Iš visų! Kitais žodžiais tariant, mano duktė yra didžiausia moksliukė.

– Na, ji visada buvo itin gabi, – pasakė Evanas, daugybę kartų vis iš naujo skaitydamas raštelį ir kone sprogdamas iš pasididžiavimo. – Mes kaip reikiant pasistengėme, skatinome ją mokytis.

Aišku kaip dieną, jis pamiršo, kad tai aš išmokiau ją skaityti, kol dar nelankė vaikų darželio, kad tai aš kas vakarą tikrinau jos namų darbus. Tiesą sakant, Evanas atrodė užmiršęs, kad kai prasidėjo jos „kodėlinis“ gyvenimo tarpsnis, tai kaip tik aš jį ir užbaigiau, vis dažniau išsitraukdama enciklopedijas ir žodynus atsakymams susirasti, kad ji aprimtų. O jis tik užsiimdavo delnais ausis ir lėkdavo lauk, rėkdamas: „Lia lia lia, negirdžiu tavęs“, kol galų gale jos klausimų šaltinis išseko.

– Taip, mes pasistengėme, – atsiliepiau kandokai, bet jo tai visiškai nesutrikdė.

Jis vėl sulankstė popierių ir rūpestingai įsikišo į vidinę švarko kišenę, tada paplekšnojo per ją, lyg tas raštelis būtų buvęs koks brangus pranešimas, dabar šiltai saugomas prie širdies.

Veritė nusikabina „iPodą“ nuo kaklo, rūpestingai apvynioja apie jo plokščią sidabrinį korpusą ausinių laidus ir atsargiai padeda ant naktinio staliuko.

– Aš tai visad žinojau, kad esi protinga, bet ir mokyklai naudinga tai pripažinti.

– Tėvelis sakė, kad paveldėjau iš tavęs, – sako ji. – Sakė, kad tu gerai susigaudei knygose, o jis – gatvėse.

Nusuku žvilgsnį į tėvelį. Kartą vienoje „Starskio ir Hečo“ serijoje kažkuris jų pareiškė, kad dirbant policijoje, kai gaudai nusikaltėlį, labai svarbu mokėti susigaudyti gatvėse. Tie – Starskis ar Hečas – papasakojo, kaip vieną ypač karštą dieną jis pamatė žmogų plačiu lietpalčiu, einantį prie gėrimų krautuvėlės, anot amerikiečių. Ir, savaime suprantama, paaiškėjo, kad tas žmogus ėjo plėšti parduotuvės, pasikišęs po skvernu šautuvą. Kai Evanas pamatė tą seriją, nuolat ėmė kalbėti apie „susigaudymą gatvėje“. Ieškai vietos automobiliui pastatyti – susigaudymas gatvėje, mėgini nuvažiuoti į prekybos centrą patogiausiu keliu – susigaudymas gatvėje, nori rasti trumpiausią atstumą – vėl susigaudymas gatvėse. Ne kartą jam sakiau, kad jei neapsižiūrės, užsimanys „susigaudyti gatvėse“ ir namuose, laisvajame kambaryje.

– Jis sakė, kad jei tu jau perteikei man susigaudymą knygose, tai jis imsis mokyti mane su Konu susigaudymo gatvėse.

– Apsimesiu, kad to negirdėjau, – sakau. – Apsimesiu, kad tėvelis nėra prisirinkęs tokių – nei šiokių, nei tokių – posakių.

Pasilenkiu ir pabučiuoju ją į kaktą. Jos oda švelni ir šilta. Prisimenu, kad ji, dar maža, buvo tokia pat minkštutė ir šiltutė. Man patikdavo ją glamonėti, laikyti valandų valandas pasiguldžius ant pagalvės savo sterblėje, kad tik būtų prie manęs. Kad tik laikyčiau savo kūdikėlį. Kartais užsimanau palaikyti ją ir dabar, bet jei taip pasielgčiau, sukelčiau dar didesnį nesusipratimą. Jau taip seniai ji nebepanaši į vaikelį. Štai ji dar guli sau ramiai, tik akimis sekdama mane, kur vaikštau, kaip bandau sutvarkyti kambarį, kol dar namo negrįžo Evanas, o štai jau ji vaikšto, jau kalba, o štai jau ji paauglė, mirštanti tolydžio, kai pasisodinu ją ir užvedu kalbą apie paukštelius, bites ir menstruacijas. Atrodo, kad viskas labai greitai prabėgo pro šalį, ir kartais juntu, kaip man to trūksta. Noriu grįžti į praeitį ir vėl tą daryti. Nieko nekeisčiau, tik žiūrėčiau atidžiau. Prisiminčiau, kaip ji atrodė, kol buvo tokia lengva, kad pakeldavau viena ranka. Prisiminčiau, kaip pasijutau, kai ji pirmą kartą apsivertė lovytėje ir pasižiūrėjo į mane. Prisiminčiau jos veidelio išraišką, kai ji susivokė, kad gali nusigauti iš vienos vietos į kitą savo kojytėmis.

– Vi, ar turi vaikiną? – klausiu.

Jos veidą perkreipia nerimas, netikėtumas ir pagaliau – tikras pasibjaurėjimas. Išraiška taip greitai keičiasi, kad nesiryžtu išskaityti teisingo atsakymo.