Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

„Aišku, eis, – sako sąžinė. – Nes istorija niekad, niekad nesikartoja, ar ne?“

Važiuoju į darbą, o širdis lyg veržtųsi aukštyn pro gerklę, bet stengiuosi stumti nuo savęs mintis, kad blogis, pasibeldžiantis į tavo duris, retai iš pat pradžių parodo tikrą, siaubingą savo veidą.

serina

1986-ųjų vasaris

Nepajėgiau suprasti, kodėl jam nebepatikau.

Po to pirmo prisilietimo tada klasėje laikėsi nuo manęs atstu. Mūsų konsultacijos po pamokų tebevyko dukart per savaitę, bet jis visad atsisėsdavo kitapus suolo ir net akis greitai nusukdavo į šalį, ką jau kalbėti apie ką nors dar.

Maniau, kad jam patinku. Maniau, kad esu išskirtinė. Pasijusdavau tokia dėl to, kaip jis kalbėdavo su manimi, kaip laikė mane suaugusia, lygia sau. Tačiau jis vėl ėmė elgtis lyg su eiline mokine. Turėjau vadinti jį pavarde, turėjau klausytis ar bent apsimesti, kad klausausi, ir turėjau sėdėti greta negalėdama pamiršti, kaip jis paglostė man veidą, suprasdama, kad niekad daugiau to nebebus. Nes jam nebepatinku. Nesuvokiau, ką padariau ne taip, kas pasikeitė.

Kiekvieną rytą mokykloje alpėjančia širdim spėliojau, gal jis norės duoti man ženklą, kad vėl pradėjau jam patikti. Namie gulėdavau ant lovos įsmeigusi žvilgsnį į pratybų sąsiuvinį su jo įrašais, klausinėdama savęs, ar jis kada rašė mano vardą vis iš naujo, vis iš naujo, vis iš naujo, kaip aš jo. Maža to, jis ėmė mane griežčiau vertinti. Pradėjau gauti B ir A su minusu, o dabar pats aukščiausias pažymys buvo B su minusu. Užrašydavo „Gali padaryti geriau“ po kiekvienu pažymiu, o per konsultacijas sklaidydavo rašinius, aiškindamas, ką padariau blogai. Tik pamokos darbas, daugiau nieko.

Jau ėjo trečia savaitė, kai buvau jam vėl „tik“ mokinė.

– Kaip tu padarai, kad vaikinas tave pamatytų? – paklausiau paskambinusi Medinai. Kiūtojau susigūžusi ant ketvirtos raštuotu kilimu išklotų laiptų pakopos, akis įsmeigusi į svetainės duris, ir šnibždėjau į ragelį. Nenorėjau, jog mama ar tėtis išgirstų – neapsidžiaugtų sužinoję, kad iš viso užsisvajojau apie vaikinus, ką jau kalbėti apie visa kita.

– Priklauso nuo to, ką jie, tavo manymu, turėtų pamatyti, – atsiliepė Medina, apsimesdama drovuole.

Dabar ji mokėsi Oksfordo universitete, ir buvau visiškai tikra, kad įvairiausio plauko vaikinai tik ir zuja aplink ją. Dar mokykloje ji buvo pripratusi rinktis vaikinus – tie nuolatos bandė patraukti jos dėmesį dovanėlėmis, rašinėdami labai prastus eilėraščius ar siūlydamiesi pavėžėti. Vaikinus kaip magnetas traukė ji, o ne Fėja, nors jos buvo visiškai vienodos. Kai man reikėdavo susigaudyti, kaip veikia katalizatorius, klausdavau Fėjos, o kai norėdavau sužinoti, kaip veikia vaikinai, tam buvo Medina.

– Noriu padaryti taip, kad jam patikčiau, – sušnibždėjau.

– Kažin, ar gerai darau, prasidėdama su tavim, kai įsigeidei apsukti vaikinui galvą. Tau juk egzaminai ant nosies, be to, tu mano mažoji sesutė – visiems atrodo, kad tebežaidi su lėlėmis ir švepluoji. Tu gi dar didesnė kalikė už Fezę, tau nepritinka domėtis berniukais.

– Prašau, Meze. Man tik reikia žinoti, ką daryti, kad jam patikčiau.

– Kas jis?

– Toks iš mokyklos.

– Hm, toks iš mokyklos.

– Tai ką? Ką man daryti, kad jis į mane žiūrėtų ir kad patikčiau?

– Reikalas tas, Seze, ir prisimink tai gerai, kad esmė ne ta, kaip priversti jį žiūrėti, esmė – ar jis tau patinka.

– O aš žinau, kad jis man patinka, – sudejavau kiek galėdama tyliau.

– Ne, turiu galvoje, palauk, visada bus vaikinų, patinkančių tau, bet kuriems tu taip nepatiksi. Taip jau yra. Man būdavo tik taip – sparčiai judėti pirmyn. Kai ko turėtum saugotis – nepersistenk besikeisdama dėl jo. Jei jis vertas tavo sugaišto laiko, tai tikrai pastebės, kokia esi nuostabi, nors nepajudinsi nė piršto.

– Bet aš maniau, kad jam patikau: jis buvo man toks mielas, o dabar jis man tik mielas.

– Jei jis vis dar mielas tau, tai kas tada yra?

– Jis buvo mielas mielas man, o dabar yra tik mielas.

– Man nuo tavęs jau galvą skauda, o aš, kaip mergina, turiu susigaudyti sudėtinguose išvedžiojimuose, ir dar tavo išvedžiojimuose, tik negaliu.

– Klausyk, tik pasakyk man, ką reikia daryti, ir aš atstosiu nuo tavo skaudančios galvos. Ar man pasidažyti?

– Aha, tik ne per daugiausia. Iš tikro tai labai nedaug. Tiesą sakant, visai nereikia. Tu esi graži ir taip. Šiaip ar taip, norėčiau pamatyti, kaip tu išsidažiusi prasmuksi pro mamą su tėčiu.

– Pasidažysiu mokyklos tualete, o eidama namo nusivalysiu.

– Hrrrm! Nepakęsiu, kad išmokai tokių dalykų be mano žinios.

– O kaip dėl trumpo sijono?

– Ne! – ji kone suspiegė. – Tik nebandyk taip daryti. Taip pat ir nežybsėk su iškirpte. Pakiši jiems mintį, kad norėtum eiti toliau, negu... na, žodžiu, toliau. O tu dar per jauna, dar nepasirengusi tokiems dalykams. Ir net nesvajok prisitaikyti uniformos – mama su tėčiu pakels vėjus. Net aš taip nedariau.

– Tu man nieko nepatarei, – nusiskundžiau.

– Nes tu ir tokia puiki. Ko tau pulti stačia galva – viskam savas laikas. Seze, rimtai, tu nuostabi. O jei jis nemato, tai ir nėra to vertas. Pažadu tau, atsiras kitas, dar geresnis ir išskirtinis.

Retai kada nepaisydavau vyresnių seserų patarimo. Galėjau su jomis kirstis, „skolintis“ drabužius nesiklaususi, bet patarimų visad klausydavau. Vis dėlto šįkart Mezė siaubingai klydo: be kalbų, jis tikrai vertas, jokių išskirtinių daugiau man nėra. Niekad nebus.

1986-ųjų vasaris

Pradėjau naudoti lūpų blizgį. Tiek ir tegalėjau padaryti. Negaudavau kišenpinigių, kad galėčiau sau leisti pasidažyti, būčiau turėjusi taupyti atsisakydama priešpiečių ir autobuso bilieto. Todėl apieškojau Medinos ir Fėjos kambarį ir radau lūpų blizgį bei akių tušo. Akių tušas buvo uždžiūvęs, šepetėlyje sukepusi juoda kieta košė, tai turėjau jį išmesti, bet lūpų blizgis buvo su etikete ir vos rausvas, vadinasi, mama su tėčiu net nepastebės. Nepastebėjo ir jis .

Maniau, kad sugavau jį įdėmiau žiūrintį man į lūpas, tačiau tai tebuvo vaizduotės vaisius. Ir viskas tebuvo mano vaizduotėje. Vis tiek pasirodžiau kvaila, nes jis galų gale buvo mokytojas. O aš mokinė, ir jis niekad nieko tokio nedarys. Ypač su tokia kaip aš. Gal su Mere Lašmer, nes ji buvo garsi, gražutė ir daugybę kartų išbarta už uniformos trumpinimą, tik neėmė į galvą. Ji net vaikščiojo su papuošalais – auskarais ir žiedais – užsidėdavo iš karto, kai atbūdavo gerokai valandų palikta po pamokų už papuošalų nešiojimą. Tiesiog jai nė motais. Kaip tik tokia mergina jam patiktų, jei jis ką nors tokio sugalvotų daryti su mokine. O ne aš. Tikrai buvau dar didesnė kalikė už Fėją. Todėl ir mama su tėčiu taip geidė tų popamokinių pratybų – bet ko, kad būtų tikri mane gausiant kiek įmanoma daugiau A per baigiamuosius. Jam patiktų net De-De O’Brajen. Tikrai graži ir mikliai tuo naudojosi, o jos šeima sėdėjo ant pinigų krūvos, todėl jei jie susituoktų, tai tikriausiai apsigyventų jos tėvų nupirktame name.

– Kas apsigyventų? – paklausė mokytojas.

Įsmeigiau į jį akis, bandydama suprasti, ko jis klausia.

– Kas, jei susituoktų, tikriausiai apsigyventų jų tėvų nupirktame name?

O ne, ir vėl man taip atsitiko. Ištariau garsiai, ką svarsčiau sau mintyse. Girdint žmogui, apie kurį galvojau. Girdint jam . Spoksojau į jį išsproginusi akis ir išsigandusi. Nesugalvojau, ką atsakyti. Vargiai tikėtina, kad iš mano lūpų būtų išsprūdusi teisybė, bet meluoti irgi nenorėjau. Net kad išsigelbėčiau iš keblios padėties.