Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

– Gali pasakyti taip negąsdindama? – atsiliepiu. – Nes atrodo, kad čia Dičkė Brangutė išrašė mums velnių.

Nuo mano kalbos ji tik sučiaupia lūpas, matau, kaip raudonis kyla aukštyn, iš pradžių kaklu, tada skruostais.

– Kas ta Dičkė Brangutė? – klausia atžariai.

– Kalėjimo viršininkė, pagrindinė. Mes surimuodavom – „Viršutė“ su „Brangutė“.

Jos lūpos dar labiau sustingsta, veidas, paprastai rausvas, dabar raudonas, pasipūtęs. Aiškių aiškiausiai nepatiko, kad palyginau su kai kuo iš kalėjimo.

– Tik nenoriu, kad apviltum močiutės prisiminimą, neprižiūrėtum namelio ir jį apleistum. Arba paleistum vėjais sunkų tėvelio darbą. Močiutė iki galo tikėjo, kad tu nekalta. Neteršk jos atminimo.

– Manai, buvo kvaila, kad tikėjo, ar ne? – sakau nepaisydama, kad prieš kelias akimirkas pažadėjau sau tylėti.

– Suklaidinta, – sako mama.

Mama tiki, kad galiu nužudyti. Neįtikėtina, kad ji taip gali. Aš nekalta. Trokštu, kad jie tuo patikėtų. Nepadariau to. Nebūčiau galėjusi.

Mylėjau jį. Iki pat galo. Net tada, kai jis mane gąsdino, kai elgėsi taip, lyg manęs nekęstų, nenustojau jo mylėjusi.

– Ačiū už raktus, – sakau mamai. – Nueisiu, pažiūrėsiu šiomis dienomis. Močiutė Moradž manim didžiuosis.

Ji išeina iš kambario nebepratarusi nė žodžio, bet tartum sakydama: „Negalėtum taip padaryti net ir labai norėdama.“

– Ketinu įrodyti tau, kad aš nekalta, – tariu jai, nors ji jau pranyko iš akių, jau lipa laiptais. – Ar žinai kaip? Ketinu susirasti Seriną Gorindž ir priversti ją prisipažinti, kad po to įvykio ji grįžo ir nužudė jį.

serina

– Ar galiu visiems pasakyti, kad policininkas uždėjo tau antrankius, – prašo Konradas pakeliui į mokyklą pirmadienio rytą.

Visą savaitgalį jis nesiliovė klausinėjęs Vi apie tą įvykį, ir antrą, ir trečią kartą pasitikrindamas, ar tik aš nepamiršau, o gal policininkas tikrai uždėjo man antrankius. Ta naujiena ir man, ir Vi jau buvo nublankusi, tačiau abiem vyrukams, tenai nedalyvavusiems, ji tebeliko neišsemiamu pramogos šaltiniu.

– Ne, zuikeli, nes tai bus netiesa.

– Bet niekas nesužinos, – priešinasi jis. – Prašau, mamyte. Pasakysiu teisybę vėliau, bet ar galiu tik dabar truputėlį pasakyti?

– Konai, juk žinai, kad yra skirtumas, ar meluoji, ar sakai teisybę, ir žinai, kas yra bloga, o kas gera, ar ne?

„Ar ne, tu veidmaine?“ – klausia mano sąžinė.

– Taaip, – atsako Konas.

– Ir kaip tu manai, ką iš tikro turi daryti?

Veidmainė, veidmainė, veidmainė.

Žinau, kad jis pasipiktinęs atkiša apatinę lūpą.

– Sakyti teisybę.

– Visuomet sakyti teisybę, – sakau. – Nes tu geras berniukas.

Ar tai reiškia, kad tu – bloga mergaitė?

– Gerai, mamyte.

– Teisybė visada geriau, – sako Vi, matyt, dabar atsidūrusi kitame pasaulyje klausydama savo „iPodo“ ir skaitydama Džudi Blum knygą. – Gali pasakyti, kad tavo mama viršijo greitį ir tai virto lenktynėmis su policija. Nes iš esmės taip ir buvo.

– Oho, – sako Konradas. – Ačiū, Vi.

– Taip, ačiū, Vi, – prakošiu sukandusi dantis. – Labai tau ačiū.

Kai nuvedu Konradą iki vartelių, kaip įprastai atsisveikinu su juo kaip su didvyriu. Darau tai kas rytą jį atvežusi. Nesvarbu, ar vėluojam, ar turiu rūpesčių, visada nuvedu jį iki vartelių, tada atsiklaupiu ant vieno kelio, apkabinu jį ir pabučiuoju, tada pasakau, kaip jį myliu, tada vėl bučiuoju jį į kaktą. Žinau, artinasi ta diena, kai jis nebeapsikabins manęs ir nepasakys – „Mamyte, myliu tave“, – prieš nubėgdamas pas draugus, palikusius savo žaidimą, atlėkusius čia ir lūkuriuojančius prie vartelių. Artėja diena, kai pagaliau jis jausis įžeistas vien palydimas iki mokyklos vartų, todėl darau tai dabar, kol dar galiu, kol jam nerūpi, kad visi jo draugai spokso, o jis sako mamai, kad ją myli. Trypčioju apie savo vaikelį ir puošiuosi jo žodžiais, jo prisilietimais tarsi pačiu brangiausiu deimantų apsiaustu.

Paprastai nueidama nuo Kono jaučiu tą patį, kaip ir pačią pirmą dieną vaikų darželyje – vos nepuolu atgal pro vartus, nesučiumpu jo ir nebėgu šalin, atsiprašinėdama per petį: „Atleiskit, suklydau, jam dar nereikia į darželį. Aš dar negaliu.“

Grįžusi į automobilį randu Vi vis dar įsijautusią į savo muzikos pasaulį. Užsikėlusi kojas ant prietaisų skydelio, knyga bet kaip nusviesta ant mano sėdynės, o ji dainuoja užsimerkusi, atmetusi galvą. Sustoju prie savo durelių ir žiūriu į ją, žiūriu į jos kaklo linkį, kaip susitraukia ir išsiplečia jai dainuojant, žiūriu į lūpas, buriančias jos išdainuojamus garsus. Nors ji tikras mano paveikslas, kai buvau tokių metų, ji tokia nepaprasta, kokia aš niekad nebuvau. O čia, savo nuosavoje visatoje, užsiglaudusi ir saugoma nuo pasaulio, ji švyti dar labiau. Iš tikrųjų gana graži. Bet ir turėčiau taip manyti, juk esu jos motina.

Vos atidarau dureles, ji išsmunka iš to pasaulėlio – nukelia kojas, stveria knygą ir prisisega saugos diržą, – lyg ir nebūtų buvę tos pertraukos.

– Turėtum jį išleisti iš automobilio prie vartų, ir viskas, juk žinai, mama, – sako ji man, kai jungiu variklį. – Lyg jam trūktų draugų, su kuriais galėtų pabūti iki skambučio.

– Žinau, – atsiliepiu noriai.

– Visada jį lepini, – sako ji.

– Žinau.

Kol nardau po gatves jos mokyklos link, man ant liežuvio galo sukasi klausimas, ar tik jos dabartinė vos ne nuolat gera nuotaika ir dainavimas valandų valandas nesusijęs su vaikinu. Nemačiom vis užmetu akį į ją, norėdama įsitikinti, ar gerai būsiu sugalvojusi.

Ji kilsteli ranką ir pasikaso ausies spenelį, pati įsikniaubusi į knygą. Ne, dabar ne laikas. Geriau padaryti tai namie, ten jai nereikės niekur bėgti, negalės atsiprašyti ir nueiti, taip ir neatsakiusi.

Neišjungiu variklio, kol Veritė kraustosi iš automobilio.

– Geros dienos, – sakau jai.

– Ir tau, – atsako.

Kitaip nei Konrado, jos atvykstančios niekas nepasitinka: Veritės draugų būrelis, kaip ir mano, kai buvau tokio amžiaus, nedidelis, ir neatrodo, kad ji būtų nepatenkinta. Dukra nesileistų lydima iki vartų, bet aš visada lukteliu ir pažiūriu, kaip eina pro juos, sulaikiusi kvapą pasimeldžiu, kad atsirastų kas nors ir pastovėtų su ja, paplepėtų iki skambučio. Kai ją užkalbina Zefė, jos draugė, lengviau atsikvepiu. Dabar jau gerai, ji saugi, nestovi viena kaip lengvas taikinys priekabiautojams, maža kam. Nedeginsiu tuščiai variklio, nereikės visą rytą jaudintis, kas atsitiko, kai nuvažiavau. Savo „iPodą“ ir knygą ji paliko ant sėdynės, tai pasilenkiu ir kaip visad surinkusi įkišu į dėtuvę.

Būdama dvylikos rijau visas Džudi Blum knygas, kokios tik pakliūdavo man į rankas. Vi neateitų net į galvą pasiteirauti, ar aš esu ką nors jos skaičiusi – jos supratimu, aš ne tokia jau hipė. Atverčiu knygą pasižiūrėti į antraštę – pasižiūrėti, ką iš visos krūvos ji pasirinko. „Visiems laikams“. Spoksau į viršelį ilgai, labai ilgai, stengdamasi suvaldyti kylantį siaubą. Nepasiduosiu baimei, nes nėra jokios priežasties pasiduoti. Kišu į dėtuvę kartu su sidabriniu „iPodu“, vėl užsisegu saugos diržą, pasitaisau akinius, įjungiu variklį.

Tai kas, kad mano duktė skaito knygą apie paauglių meilę ir seksą? Tai nereiškia, kad ji ką nors daro pati. Skaičiau tą knygą, skaičiau daugybę kitų knygų.

„Ir tik pažiūrėk, kaip gerai tau viskas susiklostė“, – šnypščia man sąžinė.

Viskas klostysis labai gerai. Būtinai pasikalbėsiu su ja apie vaikinus ir viskas eis kaip sviestu patepta.