Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

Nebepriklausau šiam pasauliui , – susivokiu atplėšusi žvilgsnį nuo tos moters, kuria galėjau būti kitame gyvenime, ir einu toliau. Nežinau, kaip būti čia su visais tais daiktais . Su šitais daiktais, kurie, kaip televizijos mokslinėje fantastikoje, pasidarė tikri ir apčiuopiami. Ir nenuspėjami.

Skinuosi sau kelią į Surio kalno gatvę ir staiga mane vėl ištinka jaudulio priepuolis. Jis graužte graužė visą praėjusią naktį belaukiant ryto ir žvėries dantimis ėmė kandžioti per pusryčius (kuriuos, anot nerašytų kalėjimo papročių, turėjau praryti nekramčius – tai užkirs kelią sugrįžti atgal). Žengiau pirmuosius žingsnius į išorės pasaulį, ir jis suleido dantis tiesiai į pačią širdį, ėmė draskyti plaučius ir skrandį. Turėjau sau ramiai stovėti, leisdama kelti jam puotą mano viduriuose, žvalgiausi atgal į pilkšvo geltonio sienas, į tįsantį priešais pilką lygų kelią svarstydama, gal apsigręžti ir pasibelsti į vartus, pasiprašyti įleidžiamai.

Tačiau pripažinusi, kad pasukti atgal neįmanoma, pergalėjau jaudulį ir sukaupusi jėgas per visą Londoną nusigavau į pakrantę.

Ir štai aš čia, pasiekusi savo tikslą, o jaudulys prisivijęs smaigsto ir gelia kiekvieną mano kūno ląstelę.

Sustoju prie trisdešimt ketvirto numerio, žvelgiu į žalsvas kaip šalavijai duris, į nublizgintą žalvario belstuką, į juodą ir baltą stačiakampį skambutį.

Mane smaugia siaubas dėl to, kas yra už tų žalių durų. Kas atsitiks, kai pabelsiu ir durys atsivers.

Man baisu, bet taip padaryti privalau .

Nuo šaligatvio iki durų – trylika laiptelių.

Suimu belstuką ir stukteliu.

Praeina šešiasdešimt septynios sekundės, durys atsidaro.

Ir dar viena sekundė pažiūrėti ir atpažinti.

– Pope, – sako ji.

– Labas, mama, – atsakau.

serina

Atlapoju rožines aksomo užuolaidas, žengiu į priekį ir visi kas gyvas išsižioja.

Visi – pardavėja, jos padėjėja, dar pora būsimų nuotakų – išskyrus Veritę, kuri neišdrįstų pasirodyti išsižiojusi. Akies mirksniu ji apžvelgia mane, tada įsispokso sau po kojomis, bet aš suspėju pagauti jos žvilgsnyje puikybę ir susižavėjimą. Nuo manęs tokių dalykų nepaslėps – nuo ko nors kito, tik ne nuo manęs.

– Atrodot... – ir pardavėja nutyla. – Nėra žodžių, – užbaigia. O tada kažkaip ima ir suranda juos: – Balta atrodo taip puošniai ant tamsios odos, ar ne?

Jos padėjėja pritardama linkčioja. Nors Veritė vis dar nuleidus galvą, matau, kaip jos tyras, jaunatviškas veidas užsirūstina, „ Argi?!“ – turbūt ištaria mintyse. Ji dar tokia jauna, primenu sau. Nežino, kad žmonės visad taip kalba. Man patinka, kad ji nekalta, nepaliesta ir iš viso dar randa kuo pasaulyje stebėtis. Tiesą sakant, norėčiau, kad mano trylikametė tokia pabūtų kiek galima ilgiau. Su knygine išmintimi ir miesčioniška vidutinybe. Tačiau kaip tik kvailiai iš gatvės ir būna pranašesni.

Ji jau apsipranta su mūsų sumanymu vėl tuoktis: kelias dienas pasiraukiusi, nusprendė, kad ne taip jau blogai sugalvota, ypač jei galės pati išsirinkti suknelę.

Veidrodinėje vestuvinių suknelių parduotuvės sienoje mano atvaizdas padaugintas dešimt kartų ir visais 360 laipsnių. Dar niekad neturėjau galimybės apžiūrėti savęs taip nuodugniai. Kad ir kur žvelgčiau – visur aš ta pati. Aukšta, laiba, tiesūs juodi plaukai žemai ant sprando suimti į arklio uodegą, veidas nė kiek nepadažytas. Štai kur aš. Man darosi baisu. Tai todėl, kad matau ant savo rankų kraują. Jis laša nuo rankų, nuo pirštų ant puikaus blizgančio šilko atlanko. Kur tik užtyška, ima skleistis mažytis raudonas žiedelis, leidžiantis dar daugiau pumpurų, kol prigludęs sijonas, užpakaly parauktas, tampa panašus į pusnį, apvainikuotą aguonomis. Ir kiekviena vis skaisčiai, nepermaldaujamai raudona, kiekviena kaip dėmė gula man ant širdies. Ar ne aguonos reiškia atsiminimus? O tas kraujas ant mano rankų ar nesako: prisimink mane . Lyg jis stovėtų greta ir jo kraujas lašėtų man ant rankų, ir taškytųsi ant suknelės, ir jis savo giliu, lyg iš po žemių balsu šnibždėtų šypsodamasis: „Niekad neužmiršk, Serina. Visada prisimink mane.“

Kažin, ką pasakytų pardavėja, jei imčiau po skutelį draskyti nuo savęs tą daiktą? Ką pasakytų Evanas, jei atsisakyčiau vėl susituokti, kad nesužlugdyčiau savo gyvenimo?

1992-ųjų birželis

Nuo tada, kai Evanas ant manęs šliūkštelėjo gėrimą, beveik dvejus metus mudviejų pažintis apsiribojo galvos linkčiojimu. Susitikdavom bare penktadienio vakarais, koridoriuose, miesto užeigose, kartais ir šiaip gatvėje. Linktelėdavom vienas kitam, prasilenkdami sumurmėdavom: „Kaip sekasi“, nematydami reikalo stabtelėti ir pasišnekėti. Ir vieną dieną, eidamas pro šalį pagrindine gatve, jis sustojo.

– Už kelių dienų išvažiuoju, – pasakė, sustabdydamas mane.

– Išvažiuoji? – atsiliepiau nustebusi, kad jis mane užkalbino.

– Taip, baigiau koledžą. Vykstu studijuoti medicinos į Londoną.

– Gerai, – ištariau, – tada linkiu sėkmės.

– Ačiū.

Kiek pastovėjome nejaukiai tylėdami. Mane jis užkalbino nepasirengęs, neapgalvojęs atsitraukimo, ir dabar abu muistėmės kaip musės ant musgaudžio – trokšdami ištrūkti, bet nepajėgdami išsilaisvinti.

– Tai... – nutęsė jis.

– Tai... – pakartojau.

Sunėrusi pirštus ėmiau rakinėtis panages. Eik gi , – įkalbinėjo mane vidinis balsas. – Negaliu, – atsišnekinėjo kitas , – būtų nemandagu.

Tai... žudikė , – tarė pirmasis balsas.

Greitai kilstelėjau galvą pasižiūrėti į jį ir mūsų akys susidūrė, plykstelėjo kibirkštėlė.

– Žinai, – tarė jis, – taip ilgai bandžiau suprasti, ar tu patinki man, ar ne.

– Tikrai, – atitariau.

Jis papurtė galvą.

– Turbūt ne.

– Tai gerai, – atkirtau, pati sau galvodama: Ir gerai, nes, kaip kažin ką, jis tai man nepatinka. Nebent tik – prieš kelias akimirkas.

– Iš tikrųjų tai apmaudu, – toliau kalbėjo jis. – Nes manau, kad sutartume, jei tik sueitume į krūvą.

– Aha, o iš kur žinai?

Jis gūžtelėjo.

– Nujaučiu. Kaip tik tokią merginą galėčiau pasikviesti į namus ir supažindinti su mama.

– Ir kodėl tai skamba taip užgauliai? – paklausiau.

– Visai ne. Tu kaip tik atrodai labai šauni, tikrai. Supranti juokus, gero būdo, kas čia užgaulu. Mano tėvams labai patiktum.

– O ką, tikrai gera žinoti – vieno tokio vaikino tėvams aš patikčiau. Dabar jau galiu atsipūsti, kai tai žinau.

Jis nusišypsojo ir toks kaip ir geiduliukas persivertė mano viduriuose, tada liuoktelėjo nugara aukštyn ir vėl į apačią.

– Gal nori pabandyt? – paklausė jis.

– Ką, susipažinti su tavo tėvais? Ne, ačiū. Neabejoju, jie ypač mieli, bet akli pasimatymai su tėvais – ne, ne mano skoniui.

– Turėjau galvoje kokią nors išvyką kartu. Nenori pabandyti kur nors nueiti su manim?

– Ne, tikrai ne.

Atrodo, Evanas sutriko ir net šiek tiek įsižeidė.

– O kodėl?

– Manęs tiesiog nedomina joks ėjimas, su niekuo.

– Prastai baigėsi praeity?

– Turbūt prasčiausiai, kaip tik begali, – pasakiau.

– Ak.

– Ir dabar stengiuos nuo to laikytis atokiau. Ir dar ilgai laikysiuos.

– Gerai.

– Tik kad žinotum, kai kitą merginą kviesi, jei sakysi – nežinau, ar patinka, o paskui – kad tėvams turbūt ji patiks, – to nepavyks prakišti kaip lipšnaus įkalbinėjimo. Gal kokiai vienai ir patiktų, bet dauguma įsižeistų.