Man iškart pasišiaušia šeriai, o kumščiai susigniaužia – dėl visa pikta...
– Tikrai atsiprašau, – išsiblaškiusi dar pakartoja ir nulekia nė nepažvelgusi atidžiau.
Man reikalingas namas yra visai prie stoties ir, nors nebuvau čia vos ne dvi dešimtis metų, galėčiau surasti jį užrištom akim. Bent maniau, kad galėčiau. Šita gatvė, Pakraščio kelio, tada buvo, bet nebuvo daugelio parduotuvių. Tikriausiai nebuvo nei kompiuterinių žaidimų parduotuvės, nei ekologinės kepyklos per brūkšnelį kavinės. Nei visų šitų žmonių. Perėjusi pagrindinę gatvę pasuku Braitono, Hovo link. Taip keista, kai aplinkui visi tie pastatai, automobiliai, šaligatviai. Žinoma, mačiau viską per teliką, bet gyvi jie visai kitokie. Didesni, mažesni, atrodantys labai rimtai, ne tokie tikroviški – viskas iš karto.
Priešais ateina moteris – mano metų ar maždaug tokio amžiaus. Jos plaukai visai kaip mano – juodojo dumblo spalvos – ir kaip mano trumpai apkirpti; mano ūgio ir maždaug tiek pat sveria. Ji net tokių pat neryškių veido bruožų. Kaip tikras gyvas atitikmuo tam atspindžiui, kurį išvysdavau traukinio lange kas kartą įvažiavus į tunelį. Žiūriu, kaip ji artinasi, paskui praeina pro šalį nė nepastebėjusi manęs. O aš ne – aš sustoju, pasisuku ir nulydžiu ją žvilgsniu.
Galiu lažintis, ji pasirinko trumpą šukuoseną, nes tokia patiko, ne dėl to, kad gyvenime neturėjo galimybės gauti šampūno, kondicionieriaus ir sąlygų ilgoms iki pečių garbanoms puoselėti. Galėčiau lažintis, kad jos kosmetika iš parduotuvės, kurioje pardavėja padeda pasirinkti šešėlius pagal odos spalvą, ir tikrai nebuvo atvežta permatomame plastikiniame krepšelyje su Jos Didenybės Kalėjimų Trembri Holo įspaudu kartu su cigaretėmis, pašto ženklais ir telefono kortelėmis. Lažinuosi, kad ji liekna, nes nori tokia būti, o ne dėl to, kad kalėjimo maistas per metų metus žiauriai ribojo jos svorį. Kertu lažybų – tas plonutis rožinis švarkelis jos pasirinktas, nes dailus ir jai tiko, o ne dėl to, kad gerai dėvisi ir atitinka vieną jai leidžiamų viršutinių drabužių dydžių. Kertu lažybų – tie juodi blizgantys bateliai smailiais kaip vinys kulniukais spaudžia jai pėdas ir vargina, bet ji avi, nes jie prabangūs ir ji gali sau leisti – jai neuždrausta dėl to, kad jie nepatogūs ir gali būti panaudoti kaip šaltasis ginklas.
Nebepriklausau šiam pasauliui, – susivokiu atplėšusi žvilgsnį nuo tos moters, kuria galėjau būti kitame gyvenime, ir einu toliau. Nežinau, kaip būti čia su visais tais daiktais. Su šitais daiktais, kurie, kaip televizijos mokslinėje fantastikoje, pasidarė tikri ir apčiuopiami. Ir nenuspėjami.
Skinuosi sau kelią į Surio kalno gatvę ir staiga mane vėl ištinka jaudulio priepuolis. Jis graužte graužė visą praėjusią naktį belaukiant ryto ir žvėries dantimis ėmė kandžioti per pusryčius (kuriuos, anot nerašytų kalėjimo papročių, turėjau praryti nekramčius – tai užkirs kelią sugrįžti atgal). Žengiau pirmuosius žingsnius į išorės pasaulį, ir jis suleido dantis tiesiai į pačią širdį, ėmė draskyti plaučius ir skrandį. Turėjau sau ramiai stovėti, leisdama kelti jam puotą mano viduriuose, žvalgiausi atgal į pilkšvo geltonio sienas, į tįsantį priešais pilką lygų kelią svarstydama, gal apsigręžti ir pasibelsti į vartus, pasiprašyti įleidžiamai.
Tačiau pripažinusi, kad pasukti atgal neįmanoma, pergalėjau jaudulį ir sukaupusi jėgas per visą Londoną nusigavau į pakrantę.
Ir štai aš čia, pasiekusi savo tikslą, o jaudulys prisivijęs smaigsto ir gelia kiekvieną mano kūno ląstelę.
Sustoju prie trisdešimt ketvirto numerio, žvelgiu į žalsvas kaip šalavijai duris, į nublizgintą žalvario belstuką, į juodą ir baltą stačiakampį skambutį.
Mane smaugia siaubas dėl to, kas yra už tų žalių durų. Kas atsitiks, kai pabelsiu ir durys atsivers.
Man baisu, bet taip padaryti privalau.
Nuo šaligatvio iki durų – trylika laiptelių.
Suimu belstuką ir stukteliu.
Praeina šešiasdešimt septynios sekundės, durys atsidaro.
Ir dar viena sekundė pažiūrėti ir atpažinti.
– Pope, – sako ji.
– Labas, mama, – atsakau.
serina
Atlapoju rožines aksomo užuolaidas, žengiu į priekį ir visi kas gyvas išsižioja.
Visi – pardavėja, jos padėjėja, dar pora būsimų nuotakų – išskyrus Veritę, kuri neišdrįstų pasirodyti išsižiojusi. Akies mirksniu ji apžvelgia mane, tada įsispokso sau po kojomis, bet aš suspėju pagauti jos žvilgsnyje puikybę ir susižavėjimą. Nuo manęs tokių dalykų nepaslėps – nuo ko nors kito, tik ne nuo manęs.
– Atrodot... – ir pardavėja nutyla. – Nėra žodžių, – užbaigia. O tada kažkaip ima ir suranda juos: – Balta atrodo taip puošniai ant tamsios odos, ar ne?
Jos padėjėja pritardama linkčioja. Nors Veritė vis dar nuleidus galvą, matau, kaip jos tyras, jaunatviškas veidas užsirūstina, „Argi?!“ – turbūt ištaria mintyse. Ji dar tokia jauna, primenu sau. Nežino, kad žmonės visad taip kalba. Man patinka, kad ji nekalta, nepaliesta ir iš viso dar randa kuo pasaulyje stebėtis. Tiesą sakant, norėčiau, kad mano trylikametė tokia pabūtų kiek galima ilgiau. Su knygine išmintimi ir miesčioniška vidutinybe. Tačiau kaip tik kvailiai iš gatvės ir būna pranašesni.
Ji jau apsipranta su mūsų sumanymu vėl tuoktis: kelias dienas pasiraukiusi, nusprendė, kad ne taip jau blogai sugalvota, ypač jei galės pati išsirinkti suknelę.
Veidrodinėje vestuvinių suknelių parduotuvės sienoje mano atvaizdas padaugintas dešimt kartų ir visais 360 laipsnių. Dar niekad neturėjau galimybės apžiūrėti savęs taip nuodugniai. Kad ir kur žvelgčiau – visur aš ta pati. Aukšta, laiba, tiesūs juodi plaukai žemai ant sprando suimti į arklio uodegą, veidas nė kiek nepadažytas. Štai kur aš. Man darosi baisu. Tai todėl, kad matau ant savo rankų kraują. Jis laša nuo rankų, nuo pirštų ant puikaus blizgančio šilko atlanko. Kur tik užtyška, ima skleistis mažytis raudonas žiedelis, leidžiantis dar daugiau pumpurų, kol prigludęs sijonas, užpakaly parauktas, tampa panašus į pusnį, apvainikuotą aguonomis. Ir kiekviena vis skaisčiai, nepermaldaujamai raudona, kiekviena kaip dėmė gula man ant širdies. Ar ne aguonos reiškia atsiminimus? O tas kraujas ant mano rankų ar nesako: prisimink mane. Lyg jis stovėtų greta ir jo kraujas lašėtų man ant rankų, ir taškytųsi ant suknelės, ir jis savo giliu, lyg iš po žemių balsu šnibždėtų šypsodamasis: „Niekad neužmiršk, Serina. Visada prisimink mane.“
Kažin, ką pasakytų pardavėja, jei imčiau po skutelį draskyti nuo savęs tą daiktą? Ką pasakytų Evanas, jei atsisakyčiau vėl susituokti, kad nesužlugdyčiau savo gyvenimo?
1992-ųjų birželis
Nuo tada, kai Evanas ant manęs šliūkštelėjo gėrimą, beveik dvejus metus mudviejų pažintis apsiribojo galvos linkčiojimu. Susitikdavom bare penktadienio vakarais, koridoriuose, miesto užeigose, kartais ir šiaip gatvėje. Linktelėdavom vienas kitam, prasilenkdami sumurmėdavom: „Kaip sekasi“, nematydami reikalo stabtelėti ir pasišnekėti. Ir vieną dieną, eidamas pro šalį pagrindine gatve, jis sustojo.
– Už kelių dienų išvažiuoju, – pasakė, sustabdydamas mane.
– Išvažiuoji? – atsiliepiau nustebusi, kad jis mane užkalbino.
– Taip, baigiau koledžą. Vykstu studijuoti medicinos į Londoną.
Читать дальше