Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Jis kiša ranką į vidinę savo mėgstamo švarko kišenę ir ištraukia mažytę žydro aksomo dėžutę. Atidaro man parodyti – o ten šilkuose įguldytas briaunomis ilgesingai blyksi didžiulis ketvirtainis deimantas sidabriniais aptaisais.

Man užima kvapą.

– Sužadėtuvių žiedas. Šįkart ir sužadėtuvių žiedas, ir tikras pasipiršimas.

– Čia tikras deimantas? – vos pajėgiu išveblenti jį regėdama, galvoje tik viena mintis – kaip čia jį paliesti.

– Žinoma. Dabar toks mūsų kišenei. Platininiais aptaisais, iš tos pačios parduotuvės kaip ir mūsų vestuviniai žiedai.

Susiimu delnais veidą, nes ašaros ima rinktis akyse ir gniaužia gerklę. Jis pagalvojo apie viską, numatė ir padarė, nes aš to verta: tikrai nori būti su manim. Nori būti vedęs mane – labai, kaip ir aš noriu būti už jo ištekėjusi.

Niekad su niekuo taip karštai nenorėjau būti, kaip su Evanu. „O kaip tas, tu žinai kas?“ – švykščia mano sąžinė. Ta sąžinės dalelė iš praeities: ji garbina praeitį, įsikibus į ją nagais, nuolat prisispyrusi atitempia tą praeitį šičia. „Argi tas, pati žinai kas, nebuvo tavo gyvenimo meilė?“

Mano sąžinė klysta, be jokios abejonės. Evanas yra Vienintelis. Jis yra vienas vienintelis.

„Ar tikrai, Serina? – tyčiojasi sąžinė. – Tikrų tikriausiai?“

Taip, tikrai – šimtu procentų. Mano vyras man yra vienintelis. Kas ten buvo su tuo, pati žinai kuo , tai tikrai ne meilė, ne taip, kaip su Evanu. O ir kaip galėtų taip pat būti – ne su tuo pačiu?

– Mažyte? – sako Evanas ir iš jo balso atrodo, kad kartoja ne vieną kartą.

– Atsiprašau, – sakau. – Kažkur nuklydau. – Į kitą gyvenimą .

– Man šąla kelis ir genda ūpas.

– Genda? Kodėl?

– Po teisybei, dar nepasakei man „taip“.

– Nepasakiau?

– Nepasakei.

– Vaje.

Jis nusišiepia ta savo šypsena.

– Nori, kad vėl paprašyčiau?

Smarkiai maksiu galva. Tik vieną kartą, ypač dabar, juk jau aišku, kad yra žiedas.

– Gerai, – sako ir tariamai suirzęs kiek kresteli galvą. – Serina Gorindž... – stabteli, kol žiedas man užslysta iki pusės piršto, o aš užgniaužiu kvapą, stengdamasi įsiminti mažiausią smulkmeną, nes reikės atkurti jas vaikams, seserims, tėvams, visiems, kurie turės noro klausytis. – Ar padarysi mane pačiu laimingiausiu vyru pasaulyje, teikdamasi tekėti už manęs ir tapti ponia Gilmar dar kartą? – ir stumteli žiedą į vietą, greta vestuvinio.

Kone pamirštu kvėpuoti – taip įsisiurbiau akimis į žiedus. Prigludę vienas prie kito kaip išlydyti iš to paties metalo gabalo, atrodo, ir padaryti vienas kitam. Lyg niekas niekad jų vienas nuo kito neatplėš.

– Žinoma, tekėsiu, – sakau ir pašoku nuo kėdės, ir jis jau stojasi. – Žinoma, tekėsiu vėl už tavęs.

Užmetu rankas jam ant sprando, o jis šypsosi man ir suima į glėbį, ir atlošia mane bučiuodamas giliai, įspūdingai, kaip kine. Dar vienas gestas, neįtikėtinas kaip vienaragis, nueinantis Braitono krantine. Šį vakarą jis tokių negaili.

Visa panyru į tai, kas vyksta. Į bučinį, pasipiršimą, į vyrą. Tik apytikriai numanau, kad esame ne vieni, nes ore ima aidėti garsus publikos plojimas.

Tokią akimirką galėčiau pasikarti. Turėčiau. Žinau, kaip lengvai viskas gali būti atimta. Viskas labai trapu – kaip man. Taip maža kas nepajudinama. Gyvenu ant bedugnės krašto – tai mano praeitis, į kurią bet kada galiu nukristi, kai žmonės sužinos, kuo aš buvau kaltinama, kaip viešumoje buvau pažymėta ir dėl to vis iš naujo teisiama. Gyvenu nuolatinėje baimėje, kad dėl ko nors ar kas nors netrukus stumtelės mane nuo atbrailos.

Bet ne šį vakarą, ką? Tik ne dabar. Dabar aš – moteris, su kuria daktaras Evanas Gilmaras nori pragyventi kartu likusį gyvenimą.

Dabar aš – pati laimingiausia pasaulyje moteris ir nieko bloga man negali atsitikti.

serina

Suku ratus po virtuvę atidarinėdama spinteles, elektros įrenginių dureles – ieškau peilių.

Stalo peiliai tebėra, bet, man rodos, dingo aštrieji, su kuriais galima rimtai sužeisti. Reikia pripažinti savo kaltę: paslėpiau juos vakar vakare, bet kur – niekaip negaliu prisiminti. Baisus čia dalykas, tik kad po kelių minučių namuose prasidės maišalynė – pusryčiai, pasirengimas dienai ir įprastinis šeiminis pragaras. Ir vis tiek nebūtų baisus dalykas, bet kad Evanas išgavo iš manęs pažadą daugiau taip niekad nebedaryti.

Pirštai trečią kartą sugriebia orkaitės durelių rankeną, staigiai trūktelėjusi atidarau, vildamasi, kad peiliai materializuosis joje, toje originalioje slėptuvėje, mėgstamiausioje slaptavietėje.

Kiekvieną vakarą eidama miegoti aš nuo seno įpratusi surinkti visus aštrius peilius – sudedu į skardą ir įkišu į orkaitę: jeigu kas nors įsilaužtų mums miegant ir sugalvotų panaudoti prieš mus mūsų pačių pjaustymo įnagius. Ilgainiui atlikdavau tai dar prieš įsitaisant vakarais prie televizoriaus – o jeigu kas nors veršis pro duris iš kiemo, o mes drybsosime kambaryje nuo gatvės. O paskui ėmiausi to iš karto išplovusi indus, nes taip buvo lengviausia. Netrukus supratau, kad slėpti vis toje pačioje vietoje kiekvieną vakarą negerai, mus galėjo kas nors sekti, todėl pradėjau slapstyti juos visokiose išradingose vietelėse, kur naktiniam įsilaužėliui net į galvą neateitų ieškoti. Pasirodo, kad ir man neateina į galvą, kur ieškoti, nes nuolat tik tai ir darau – ieškau peilių.

Evanas ir Veritė su Konradu dažniausiai dėl to nepykdavo ir laikydavo mažyčiu mano pokštu, nors per dienų dienas sūrio turėdavo atsikirsti, o duonos atsiplėšti, nes mamytė negalėdavo rasti peilių. Bet kartą Evanas atrado juos savo sporto krepšyje, nuėjęs į sporto salę – tai prilygo branduoliniam sprogimui. Įsiveržė į virtuvę, ėmė rėkti ant manęs prie vaikų. „Mane galėjo suimti už šaltojo ginklo – ginklų – nešiojimąsi, Seze! – užklykė. – O ką man reikėtų aiškinti – turiu beprotę žmoną, kuri slapsto peilius, o paskui pamiršta, kur užkišusi?“ Man kilo pagunda atsakyti: „Taip, nes taip ir yra“, – bet susivaldžiau. Turėjau palaukti, kol jam atlėgs, ir tada atsiprašyti. Paskui jis privertė mane duoti žodį, jei jau trūks plyš turiu slėpti peilius, tai paliksiu raštelį, kur padėjau. Ir tai daugiau nepasikartos.

Matyt, sutikdama sukryžiavau pirštus už nugaros, nes – baikit – kokia gi tada prasmė, ar ne? Nuo to karto viską puikiausiai prisimindavau. Tik po vakarykščios, po šampano dar atšventėm namie, galva kaip puodynė, nieko nesusigaudau ir neprisimenu, o visų prasčiausiai – kur pradanginau aštrius daiktus. Galėjau prisiekti – orkaitėje, kirskim nors ir iš pinigų.

Plačiai atlapojau nerūdijančio plieno dureles jau ketvirtą kartą, šiaip jau, dėl visa ko. Ne. Nada . Nieko. Velniop!

Kažkas garsiai šlumštelėjo į laiškų dėžutę duryse, ir pašokau kaip įdurta. Ššš , – sušnypščiau jau prie durų, atžirgliojusi paimti rytinio laikraščio per tas braškančias grindlentes, o jų – kaip kokių netašytų grindinio akmenų – išsidėstymas tvirtai laikėsi mano galvoje. – Norit pridaryti man nemalonumų? Baiminausi, kad Evanas atsiims pasiūlymą, apsigalvos, ar nori mane vesti iš naujo, jei paaiškės, kad vėl nebegaliu aptikti peilių. Ta menkutė mano keistenybė jį graužte graužė.

1990-ųjų lapkritis

Lapkričio septintą lygiai penkios minutės po vienuoliktos lieknas raumeningas tamsiaodis, apsikirpęs visai trumpai, tik su ilgesniu kuokštu viršugalvy, šliūkštelėjo puslitrį apelsinų sulčių man į veidą.