Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

— Man Neito nereikia.

Lukas atsiduso, pavartė akis ir papurtė galvą.

— Nemanau, kad tai tiesa, — pasakė jis. — Ir nesiruošiu gaišti, kad įsitikinčiau, kaip yra iš tikrųjų.

— Tu mane palieki?

Buvau tokia sukrėsta, kad vos neapalpau.

— Rina, negali bučiuotis su kitu ir kartu būti su manimi.

— Bet juk buvo ne taip. Aš ne... Buvau tokia išsigandusi dėl Tiganos ir jis buvo šalia, tavęs šalia nebuvo. Man tavęs reikėjo. Be to, jis pasakė, kad tikrai leis įsidukrinti Tiganą. Aš buvau...

— Rina, — nukirto Lukas. — Pasakyk šitai tam, su kuriuo dulkiniesi.

Jis pasisuko ir nužingsniavo. Jo automobilis stovėjo vos už dviejų kitų, bet jis nekreipė dėmesio.

Stovėjau ir žiūrėjau, kaip Lukas iš automobilių aikštelės pasuka į gatvę ir išnyksta šeštadieninėje ligoninės lankytojų minioje.

keturiasdešimt šeštas skyrius

— Džiaugiuosi, kad tau geriau, — pasakė Lukas Tiganai. — Buvau labai sunerimęs, bet matau, kad tau kur kas geriau.

Žiūrėjau į juos stovėdama mažytės palatos tarpduryje. Tiganos širdies formos veidelis atspindėjo vakarykštės dienos negandas: nuo vaistų oda buvo išblyškusi, po akimis išryškėjo tamsūs ratilai, lūpos nusidažė pilka spalva.

Lukas jai atnešė dar vieną gimtadienio dovaną — nuotraukų albumą su kaštono spalvos odiniais viršeliais ir auksine raide T apatiniame dešiniajame kampe. Į albumą jis buvo įdėjęs ir jųdviejų nuotrauką iš paplūdimio, kai dienai buvome išsirengę į Vitbį. Laikydama albumą rankose, Tigana įtariai ir baimingai dirsčiojo į Luką — ji gali atspėti, kad kažkas negerai. Lukas ne itin mokėjo slėpti jausmus, nuo jo bangomis sklido nerimas. Paskambinusi jam vakar vakare, telefone palikau ilgą padriką žinutę, kad man atskambintų — tada galėtume pasikalbėti, bet jis taip ir neatskambino. Neitas, kuris nepaliovė atsiprašinėti, kuris tikrai nenorėjo gadinti mano santykių (nebuvau kvaila — sukiršinti mane su Luku jis norėjo, tik ne šitaip), pasisiūlė mane pavėžėti pas Luką, bet aš atsisakiau. Akivaizdu, kad Lukas su manimi nenorėjo kalbėtis, aš jo ir nekaltinau — pati kalta, įskaudinau jį, kodėl dabar jis turėtų norėti kalbėtis su manimi?

— Kas atsitiko, Lukai? — paklausė Tigana.

— Nieko, — atsakė jis sukdamas žvilgsnį į šalį.

— Mamytė Rina taip klausia, kai kažkas negerai, — neatlyžo ji.

Juk ir jis jau turi būti susiprotėjęs, kad ji tikra artimų žmonių jausmų žinovė.

— Taip, išties negerai, — pripažino jis. Mano širdis nustojo plakusi — negi jis pasakys Tiganai, ką padariau? — Aš išvykstu.

— Kur tu išvyksti? — išplėtė akis Tigana.

Mano akys irgi padvigubėjo.

— Prisimeni, pernai važiavau į Niujorką? — Ji linktelėjo. — Tai va, aš ten ir vėl vykstu, visam laikui. Prieš tai turiu užsukti į Londoną užbaigti darbų, — pasakė jis. Tiganos veidą iškreipė siaubas. — Kai buvau Niujorke, nuėjau į pokalbį dėl darbo. — Lukas atsakinėjo į visus mano galvoje besisukančius klausimus. — Prieš porą savaičių man jį pasiūlė. Vakar pasiūlymą priėmiau.

— Bet kodėl? — klausė Tigana.

— Todėl, kad toks mano darbas, — sakė jis.

— Iškeliauji į rojų pas Jėzų, angelus ir mano mamytę? — pasitikslino ji.

Lukas papurtė galvą.

— Ne. Toli gražu, Ti. Aš išvykstu į Ameriką. Prisimeni, rodžiau ją tau ant gaublio?

— Išvyksti todėl, kad aš susirgau? — klausė ji. — Daugiau nebesirgsiu, pažadu. Prisiekiu.

Dėl jos maldaujamo balso tono Lukas labai sunerimo.

— Aišku, nesirgsi. — Jis paėmė jos ranką. — Niekados. Mažyte, man reikėtų išvykti net jeigu tu ir būtum sveika. Turiu išvykti. Man reikia.

— Aš tau nebepatinku?

— Ką tu, Tigana, — aš tave myliu. Esi pats nuostabiausias dalykas mano gyvenime. Norėčiau pasilikti, bet negaliu. Atleisk.

Tigana dar labiau nusiminė.

— Mes nebe draugai? — paklausė.

— Aišku, draugai, — tvirtai pasakė jis. — Ir visuomet būsime draugai.

— Ar tu vis dar mamytės Rinos mylimasis? — pasitikslino ji. Aš sulaikiau kvėpavimą.

— Juk negalėsiu būti jos mylimasis būdamas Amerikoje.

— Nenoriu, kad išvažiuotum, — pratarė ji balsu be vilties.

— Ir aš nenoriu važiuoti, — pritarė jis. — Bet reikia.

Tiganos lūpų kampučiai nusviro žemyn, ji apžiūrinėjo savo rankas. Tikriausiai tvardėsi, kad nepravirktų. Šaunuolė.

— Ką gi, mažyte, — ūmai pasakė jis lenkdamasis prie Tiganos. — Man metas.

— Ir niekuomet daugiau nebegrįši? — pasiklausė ji.

— Ne, — atsakė Lukas. — Bet aš tau paskambinsiu. Ir parašysiu.

— Gerai, — liūdnai atsiliepė ji, tikrai nepatikėjusi nė žodeliu. Apkabindamas ją Lukas užsimerkė. Ji apglėbė jį per pusiaują, kiek tik pasiekė rankos. Tokia nuliūdusi nebuvo jau daug mėnesių. Kai Lukas išsivadavo iš Tiganos glėbio, jo akys žvilgėjo. Jis pabučiavo ją į kaktą, tada išspaudė šypseną ir pasakė:

— Iki, Ti. Tigana. Iki. Aš tave myliu.

— Iki, Lukai, — sušnibždėjo ji.

— Tuoj grįšiu, — perspėjau Tiganą, Lukui uždarius duris. Atplėšusi duris, puoliau jį vytis. Ko gero, tai bus paskutinis kartas, kai galiu su juo pasikalbėti, turiu jį sulaikyti.

Jau ketinau bėgti jį vydamasi, bet jis buvo tik mažumėlę paėjėjęs koridoriumi. Žvilgtelėjusi į jį, atsirėmusį į sieną, užsidengusį veidą rankomis, visą virpčiojantį, supratau, kad verkia. Priėjusi uždėjau ranką jam ant peties. Kai jos neatstūmė, apkabinau jį per pečius abiem rankomis.

— Gal pasikalbėkim? — pasiūliau.

Mudu sėdėjome bufete, nieko neužsisakę gerti, susikūprinę savo kėdėse, tylėdami spoksojome į plastikinį stalo paviršių. Nustebau, bet kartu ir apsidžiaugiau, kai jis sutiko pasišnekėti. Įsižiebė vilties kibirkštėlė. Vis dėlto viena akimi žvilgčiojau į laikrodį, nes turėjau grįžti pas Tiganą. Negalima ilgėliau jos palikti vienos, net jeigu jis ir ruošiasi išvykti.

— Lukai, atsiprašau, kad pabučiavau Neitą, — pradėjau kalbą. Tai vakar nuo šito turėjau pradėti — nuo atsiprašinėjimo. — Atsiprašau, kad mane užklupai, suprantu, kaip šitai tave įžeidė, bet tai buvo pirmas kartas. Vienintelis kartas. Buvau taip išsigandusi dėl Tiganos, ir visi mano jausmai susipainiojo. Žinai, turėjau tau tai pasakyti. Noriu būti tau atvira. Lukai, žinau, tu šito nesuprasdavai, bet esi man vienintelis. Aš tave myliu. Lengva nebuvo — mums reikėjo padėti pastangų net tam, kad vienas kitą pamėgtume, bet tu mano gyvenime atsiradai kaip tik tuo laiku, kai man tavęs prireikė. Padėjai man subręsti. Taip, daug kas susiję su Tigana, bet su tavimi — irgi. Tu padėjai tiek man, tiek Tiganai, nenoriu, kad išvažiuotum.

Lukas paraudusiomis akimis žiūrėjo, kaip aš sapalioju.

— Žinok, tai būta tik pasibučiavimo, tik vieno karto. Nieko daugiau. Aš su juo nepergulėjau. Nebūčiau to dariusi dėl tavęs. Žinau, kaip tai skaudu, su tavimi taip nesielgčiau. To bučinio neturėjo būti, bet taip atsitiko, atsiprašau. Labai atsiprašau. Bet nepalik mūsų vien dėl šitos priežasties.

Jis žiūrėjo į mane, kol lioviausi kalbėti.

— Rina, jeigu Tigana mylėtų Neitą taip, kaip myli mane, argi mums reikėtų šito pokalbio? Juk būtum grįžusi pas jį?

Aš atsakiau ne iš karto. Man jau atsibodo. Užteks mane laikyti paprasta netobulybe, kupina neskaidrių minčių ir slaptų ketinimų. Kodėl tik aš viena vis patenku į bėdą dėl to, kad nebūnu atvira ir neiškloju savo sumanymų? Juk žemėje nėra nė vieno, kuris šimtu procentų žinotų, ko nori, be menkiausio abejonės šešėlio, kuris nebūtų viliojamas ir nė akimirkos nesvyruotų. Aš nebuvau vienintelis abejojantis žmogus žemėje, bet tik viena nuolatos turėdavau teisintis. Teisintis dėl savo minčių — net garsiai neištartų. Jeigu jau mudu ruošiamės žaisti spėliones — kaip reikiant pažaisime. Aš būsiu ne tik besiginančioji.