Dorothy Koomson - Mano geriausios draugės dukra

Ak, aš kalbu paikystes... Atleisk. Ilgiuosi visko, ką išgyvenau su tavimi. Juk mudvi valandų valandas praplepėdavome apie nieką, argi ne taip? Kai išvykai į Lidsą, su niekuo taip nepasišnekėdavau. Niekas to nebūtų galėjęs pakęsti, išskyrus Tiganą, o ji, ką gi, nebūtų nutuokusi, ką aš čia sapalioju.

Jau išeinu, gražuole. Tenorėjau su tavimi atsisveikinti — manyčiau, nuoširdžiai.

Esu visiškai įsitikinusi, kad mes nebeturėsime tam progos, o norėjau tai pasakyti. Viso. Gero. Ne viso blogo, ne viso pikto. Viso gero.

Iš visos širdies, amžinai.

Adelė x

„ar būsi mamytės Rinos mylimasis?“

keturiasdešimt aštuntas skyrius

— Lukai! — sušunka Tigana su džiaugsmu balse ir, aišku, veide.

Užuot pakėlusi akis nuo skaitomo laikraščio, aš ištiesiu ranką, paimu arbatos puoduką ir gurkšteliu. Mes — kavinėje, esančioje maždaug dešimt minučių kelio nuo namų. Savaitgaliais tėvams ji — išganymas: ateini, išgeri kavos, paskaitai laikraščius, užkandi, o čionykščiai šeimininkai už nedidelį mokestį nusiveda tavo vaiką į rūsį ir pamoko kepti skanėstus. Pica, pasakiški tortai, triufeliai, šokoladiniai putėsiai — visokie užkandžiai, suteikiantys porą valandų poilsio. Šiandien bus kepama pica — po kokių penkių minučių vaikus išsives prižiūrėtojai ir kaip tik tuo metu tėvai lengviau atsikvėps, iš veidų dings įtampa ir mes kaip kokie susimokėliai nusišypsosime vienas kitam — lyg kaliniai, dienai paleisti iš kalėjimo. Savo vaikus mylime, bet pabūti be jų irgi puiku.

Aš nekreipiu dėmesio į Tiganos šūktelėjimą, nes ji visuomet taip šūkauja. Jau šešiolika mėnesių — nuo to laiko, kai Lukas išvyko; pirmosiomis dienomis aš ir pati šitaip elgdavausi. Manydama, kad regiu jį, šūktelėdavau, o suvokusi, kad apsipažinau, kvailai pasijusdavau. Adelei mirus, irgi buvo tas pats. Nors protu ir suvokiau, kad jos nebėra, matydavau ją vaikštančią gatvėmis, stovinčią autobusų stotelėje, laukiančią prekybos centro eilėje, ir vos susilaikydavau jai nešūktelėjusi.

Tiganai Lukas vaidenasi iki šiol. Ji dievagojasi, kad jį ką tik matė. Patikiu, kad jį matė, taigi pritariu — vien tam, kad žinotų, jog ja tikiu visuomet. Vis dėlto, nepaisydama susijaudinimo jos balse, akių nepakeliu.

— Sveika, Ti.

Išgirdus sodrų ir ramų jo balsą, mano širdis atsakydama porąkart virpteli. Nepakeliu galvos ir tada, kai išgirstu, kaip Tigana ropščiasi ant kėdės, paskui subilda — tikriausiai apsikabina jį per pusiau. Šiandien sekmadienis, aš nepasidažiusi, tik perbraukusi šukomis plaukus, veidas užmiegotas. „Tiek jau to, jis matė mane ir dar baisesnę“, — nusprendžiu. Atsilošiu kėdėje ir tik tada pakeliu galvą. Nesusilaikau nenusišypsojusi — Tigana rankomis apsikabinusi jo kaklą, o ilgomis kojomis apsivijusi jo liemenį.

— Sveika, Rina, — sako Lukas.

— Sveikas, Lukai, — atsakau aš.

Jis nelabai pasikeitęs. Toks pat aukštas ir raumeningas, jokių nereikalingų kilogramų. Galva kone nuskusta, akys — vis dar tie patys kerintys riešuto spalvos žiburėliai auksu tviskančioje rudoje odoje. Vienintelis pasikeitimas nuo to laiko, kai jį mačiau paskutinįkart, yra aplinkui lūpas ir ant smakro želianti juokinga barzdelė.

— Man tavo barzda nepatinka, — praneša jam Tigana.

— Ir už tai ačiū, madam.

Jis šnekasi su Tigana, bet žiūri į mane — ko gero, galvoja, kad maža tepasikeičiau. Plaukai vis dar iškarpyti sruogomis, stori kirpčiai, ratilai po akimis nuo tada, kai išmokau gyventi mažiau miegodama, šiek tiek pašviesėję. Svorio nenumečiau ir nepriaugau. Iš esmės esu tokia pati.

Tigana atšlyja, kad galėtų geriau apžiūrėti jo barzdą, paskui pakelia ranką prie savo veido, patrina skruostą.

— Duria. Negi gražu badyti Tiganai veidą?

Lukas atitraukia akis nuo manęs ir vėl pažiūri į Tiganą.

— Daugiau barzdos nebebus. — Vėl girdėti anas amerikietiškas tarimas pro nosį. — Kai tik pasitaikys proga, nusiskusiu.

— Gerai, — pritaria ji. — Ar ir vėl būsi mamytės Rinos mylimasis?

— Na, Tiga, juk jau metas kepti picą, tiesa?

Keliuosi, einu iš užstalės paimti Tiganos iš Luko rankų.

— Ta-aip, — sutinka ji nenoromis. — Bet taip nesąžininga. — Šitai pareiškia stovėdama ant kėdės ir žiūrėdama tiesiai man į akis. — Aš irgi noriu pakalbėti su Luku. Jis — ir mano draugas.

Per porą metų šita mergaičiukė, kurią parsigabenau į Lidsą, neatpažįstamai pasikeitusi, ji neberenka žodžių reikšdama man savo mintis ar priešindamasi tariamai neteisybei. Mudvi dažnai susiginčijame dėl to, kada jai reikia eiti miegoti ir ką rengtis. (Liūdnai pagarsėjęs skandalas dėl rausvojo bikinio užtruko net dvi dienas ir dar nesibaigė — Tigana jo vis dar nori, o aš vis dar nenoriu, kad tokį turėtų.)

— Galėsi sau šnekėtis su Luku, — sakau atlaikydama žvilgsnį. — Tik prieš tai turi eiti kepti picos. Paskui grįši ir pasišnekėsi. Gerai?

— Ge-rai, — sutinka ji, supratusi, kad šįsyk nieko nepeš. — Tos picos net nemėgstu, — dar suniurna.

— Ką pasakei? — perklausiu padėdama jai nusikabaroti ant grindų.

Ji žvilgteli į mane — žino, kad dar kartą pamelavusi picos mano akivaizdoje daugiau neragaus. Nebekeps jos šitame rūsyje ir nebegaus užsakytos. Tigana puikiai žino, kad aš beveik nešaukiu, niekuomet jos nemušu, bet patikiu tuo, ką pasako, — taigi nėra ko man meluoti vien tam, kad laimėtų ginčą.

— Nieko, — atsako ji.

— Nulipsi žemyn viena ar ir man eiti?

— Eime, — paprašo ji sprausdama savo ranką į manąją. — Iki pasimatymo, Lukai.

Susikibusios rankomis, mudvi mediniais laiptais nulipame į didžiulę virtuvę rūsyje. Tigana eina prie pakabų, kur sukabintos mažytės prijuostės, ir išsirenka raudonąją.

— Man patinka raudona, — primena man, kol rišu raištelius jai už nugaros.

— Žinau, — tariu aš ir pabučiuoju jai kaktą.

Kai jau ruošiuosi stotis, ji ima ir nesidrovėdama mane apkabina.

— Ačiū, mamyte Rina, — sako ir pabučiuoja į skruostą. Neišmanau už ką. Ji dažnai šitaip elgiasi — pripuolusi pabučiuoja ir padėkoja, o kadangi man tai patinka, neklausinėju už ką. — Tu esi mano pati geriausia draugė, — sušnabždena į ausį. — Iš tavęs, Matildos, Kristalės ir Ingridos. Ir Luko.

— Tu irgi esi mano pati geriausia draugė, — atsakau aš.

Ji vėl pabučiuoja man į skruostą.

Kai lipu laiptais aukštyn, širdis daužosi kažin kur galugerklyje. Maniau, Luko daugiau nebepamatysiu. Jau buvau susitaikiusi su tokiu gyvenimu, kad apie jį sužinodavau tik iš laiškų ir elektroninių žinučių Tiganai. Neturėjau jokios vilties, kad jis kada nors vėl sėdės priešais mane.

Grįžusi į kavinę, randu jį įsitaisiusį Tiganos kėdėje, po stalu ištiesusį ilgas kojas. Taip sėdi ir Neitas. Tik Lukui išvykus supratau, kokie juodu panašūs. Manieromis, kalbėsena, humoro pojūčiu.

— Ji ūgtelėjo, — prataria jis, man sėdantis priešais.

— Bet vis dar maža mergaičiukė, nesuka sau galvos, kad jau septynmetė, — gražu pažiūrėti.

Priėjęs padavėjas Lukui prieš akis pastato didžiulį puodą kavos.

— Mokos, nedaug kavos, riebiai šokolado, teisingai? — klausia vyrukas.

— Teisingai, bičiuli, — atsako Lukas nusijuokdamas. — Malonu, kad prisimeni.

Padavėjui pasišalinus, aš pasidomiu:

— Esi čia lankęsis?

— Taip, keletą sykių... Daugiausia atvažiuodavau savaitgaliais. Vildavausi akies krašteliu išvysti tave ir Ti, kol pagaliau išdrįsau tave užkalbinti. Kartais ji mane pastebėdavo.