Dorothy Koomson - Mano geriausios draugės dukra

— Nežinau, Lukai, — atsiliepiau. — Bet Neito ji taip nemyli, myli tave, taigi negaliu atsakyti į šį klausimą. Net apytikriai, nes net jei tu dabar išvyksi, vis tiek būsi šalia, visada liks tas barometras — jos jausmai tau. Bet jei apie tai prakalbome, leisk ir man tavęs šio to paklausti: jeigu ne Tigana, ar būtum bent pagalvojęs, kad galėtum šitaip su manimi kalbėtis, ar būtum mane bučiavęs, kur nors su manimi ėjęs?

Dabar jau jis nutilo. Ta tyla ėmė slėgti. Meluoti jis negalėjo. Ar dabar jau bus supratęs, kad spėlionės nėra vykęs žaidimas — jau patekęs į kitokias aplinkybes esi prašomas sutapatinti skirtingais laikais vykstančius dalykus, turi aiškintis, ko norėjai anuo, visiškai kitu, metu.

— Jeigu jau esame čia, norėčiau ir dar kai ką sužinoti — kodėl man nepasakei, kad lankydamasis Niujorke buvai pasikalbėti dėl darbo? Ir kad tą darbą tau pasiūlė?

— Nes to pasiūlymo priimti neketinau.

— Tai todėl taip ilgai ir dvejojai, ar kraustytis pas mus? Vis abejojai, ar priimti darbo pasiūlymą.

Ir grįžti atgal pas Nikolę.

Vėl stojo tyla, nes jis nenorėjo meluoti.

— Tikriausiai turi atsakymą į šį klausimą. Kai sakiau, kad nenoriu daugiau vaikų, tu manimi nepatikėjai?

— Bet juk tu būtum tokia puiki motina...

Susivokęs, ką pasakė, Lukas nutilo. Jis vėl prasitarė — net praėjus tiek laiko, kai šitiek kalbėta, šitiek prisiekinėta.

— Tu nelaikai manęs Tiganos motina, tiesa? — sulemenau. — Jei tu ne, tai kaip kas kitas laikys?

— Ne, ne taip. Tiesiog išsprūdo. Laikau tave jos motina ir mačiau, kaip nuostabiai su ja apsieini, todėl ir norėjau, kad turėtume daugiau atžalų. Mūsų abiejų.

— Bet juk sakiau — daugiau vaikų aš nenoriu. Negi manimi netiki? Negi manai, kad būsiu pakeitusi nuomonę?

Jis vėl nutilo.

— Sakiau tau — vaikų aš niekuomet nenorėjau, mano nuomonė nepasikeitė, niekuomet nepasikeis. Nujaučiau, kad šito nesupranti, bet nekreipiau į tai dėmesio, maniau, viskas susitvarkys...

— Bet juk dabar tai nebesvarbu, tiesa? — pertraukė mane Lukas. — Aš išvykstu.

Jis šito žaidimo žaisti nebenorėjo. Jau suprato, kad spėlionės nėra smagus žaidimas, ypač kai ne tu pradedi.

— Ką gi, — pasakiau ramiu balsu.

Jis išvyksta, aš padariau viską, kad jį sulaikyčiau. Atsiprašiau, pasiaiškinau, prisipažinau, ką jaučiu. Viskas perniek. Niekas nebepadės, jis apsisprendė išvykti ir iš tikrųjų išvyks. Juk anądien, kai Neitas viešbutyje mane įkalbinėjo grįžti pas jį, manęs nebūtų įkalbėjęs, kad ir ką būtų sakęs. Nebent būtų ištaręs: „Tai netiesa.“ Lukas išvyksta. Turiu su tuo susitaikyti.

— Linkiu jums su Neitu laimės, — iškošė jis.

— Ačiū, — padėkojau, nepasiduodama užgauliojimams. Pakilau apsisprendusi daugiau dėl šito nebesiteisinti. Blogai pasielgiau, kad pabučiavau Neitą, bet kur kas blogiau buvo tai, kad neatleidau Adelei prieš mirtį. Kad ir ką būčiau padariusi, blogiau už šitą poelgį būti nebegalėjo. — Tik prašau, neužmiršk Tiganos. Ji tavęs pasiilgs.

— Aš jos irgi ilgėsiuosi. Viso.

— Viso.

— Ar atsisveikinai su Luku? — pasiteiravo Tigana prie krūtinės glausdama nuotraukų albumą.

Aš linktelėjau, pasistengiau nusišypsoti. Atsisėdau į jo vietą prie lovos, jai ant kelių padėjau galvą.

— Aš jo pasiilgsiu, — prisipažinau.

Iš tikro. Mažiau nei per metus buvau praradusi tris mylimus žmones. Pirmiausia Adelę, paskui Tedą, o dabar Luką. To jau per daug. Būtų per daug ir per visą gyvenimą, o čia — per metus.

— Mamyte Rina, ar Lukas tikrai važiuoja į Meriką ?

— Taip.

— Tu tuo tikra? Aš manau, kad jis gali iškeliauti į dangų.

Pasukusi galvą pažiūrėjau į ją. Ji buvo suraukusi nosį ir sučiaupusi lūpas — visuomet taip darydavo, kai kas nors jai sukeldavo įtarimą.

— Ne, Tiga, prisiekiu tau. Jis vyksta į Ameriką. Ir tu dėl to nekalta — šitai irgi prisiekiu. Jam reikia vykti.

— Ką gi, — tepasakė ji ir patapšnojo man per galvą. Pradėjo glostyti man plaukus lyg kačiukui, kurio vienu metu buvo taip užsigeidusi.

— Mes ir abi nepražūsime, — pratariau. — Viskas bus gerai.

— Bus smagu, — pritarė ji.

— Galėsime važiuoti atostogauti. Gal į Italiją, kur gyvena mano draugas Tedas.

— Tikrai? — nudžiugo ji. — Skrisime lėktuvu?

— Taip. Galbūt per vasaros atostogas. Tik mudvi abi.

— Turėtų būti smagu, mamyte Rina. Galėsiu nufotografuoti daug nuotraukų naujuoju fotoaparatu. Susidėsiu jas į burną.

— Gerai.

Ji akimirką šypsojosi, paskui atsiduso.

— Norėčiau, kad ir Lukas važiuotų.

— Ir aš, — pritariau jai.

Tra ta ta — sutratėjo už durų. Mudvi su Tigana išplėtėme akis.

— Prašom užeiti, — pakviečiau.

Durys atsidarė, ir tarpduryje pasirodė Megė. Tiganos veidelis ištįso.

— Žiūrėk, ką radau mašinoje, — išpoškino Neitas, išniręs tarpduryje. — Pamaniau, jos tau prireiks. Tiesa?

— Taip, — ji nusijuokė.

— Puiku. Be to, mano automobilyje jai neturėtų būti smagu.

Jis įžengė vidun ir padavė Tiganai jos skudurinukę.

— Pone Neitai, Lukas išvažiavo į Meriką ir daugiau nebegrįš, — pranešė Tigana, Neitui sėdantis ant lovos krašto.

Neitas susmeigė į mane tamsiai mėlynas akis laukdamas patvirtinimo. Aš pritariamai linktelėjau. Jis susiraukė klausdamas, ar dėl ano bučinio. Aš vėl linktelėjau ir jo veide išvydau apgailestavimą.

— Ak, kaip liūdna. Aš jo pasiilgsiu, — pasakė Neitas Tiganai.

Tikriausiai melavo, bet gerokai pasistengė, kad žodžiai nuskambėtų įtikinamai.

— Pone Neitai, o tu neišvažiuoji į Meriką ?

— Ne, aš neišvažiuoju, — atsakė jis. — Aš niekur neišvažiuoju.

Neitas pakėlė akis į mane, pervėrė įdėmiu, nuoširdžiu žvilgsniu, ir mano lūpas iškreipė šypsena, nes aš žinojau, ką jis nori pasakyti. Kad ir kas atsitiktų, jis mūsų nepaliks.

keturiasdešimt septintas skyrius

Brangiausioji Kemrina,

paprašiau Nensės, kad šitą laišką tau išsiųstų praėjus metams po mano mirties. Neketinu vaidentis ar panašiai, tenorėjau su tavimi susisiekti, jeigu šitai turi kokią nors prasmę. Ir priminti, kad augindama Tiganą atlieki nuostabų darbą. Iš kur žinau? Juk tu dar niekuomet neapvylei. Vaiko galbūt ir nenorėjai, bet nesu mačiusi, kad atsitrauktum sulaukusi iššūkio. Tai viena iš tavo gerųjų ypatybių, esu tuo tikra.

Žinau, kad būdama su tavimi Tigana yra gerose rankose, o tu, būdama su ja, irgi esi gerose rankose — tikrai numanai, ką turiu galvoje.

Tikiuosi, radai ir mano ankstesnį laišką. Jei ne — esu pasipiktinusi, ledi. Negi niekuomet taip ir nesirausei po mano daiktus? Nepanorėjai patikrinti, ar neturiu ko nors iš tavųjų? Deja, turėjau. Aš turėjau juodą velvetinį švarką, kurio įsigeidžiau nuo tos dienos, kai jį nusipirkai, — į jo kišenę ir įkišau aną laišką, kuriame aiškinausi dėl mudviejų su Neitu ir kodėl taip pasielgiau.

Jeigu laišką radai, tau viskas jau žinoma ir, tikiuosi, manęs nebesmerki. Buvau negera, atleisk man. Dabar suprantu, kad gyvenimas yra trumpas, per trumpas, kad giežtum apmaudą. Per trumpas, kad užčiauptum žmones neišklausęs, ką jie pasakys. Gražuole, susitaikyk su Neitu, kol nevėlu. Dar nesu regėjusi labiau vienas kitam tinkančių žmonių, prašau, kad su juo pasikalbėtum, leistum jam pasiaiškinti. Suteik jam progą pasitaisyti — šito norėčiau labiausiai.

Ar prisimeni tą dieną, kai mudvi susipažinome? Tu man pasirodei tokia miela. Tiesa, buvai pašaipi ir elgeisi taip, lyg į viską galėtum nusispjaut, bet tu tokia nebuvai, panele Matika. Supratau, kad mudvi susidraugausime, nes tu, net ir nenorėdama su manimi eiti išgerti, vis dėlto nuėjai. Ir buvai labai maloni, tiesa, ne visai įprasta prasme. Man atrodo, tu tiesiog kitaip negalėjai. Niekas su manimi taip dar nebuvo elgęsis — nei anksčiau, nei vėliau. Niekas nebuvo manęs taip greitai patraukęs ir su manimi pasilikęs. Ačiū tau už tai. Niekuomet dar nesu sakiusi — ačiū tau už draugystę. Ačiū, kad esi savimi.