Dorothy Koomson - Mano geriausios draugės dukra

— Tai todėl jų niekuomet ir nepasakiau. Vis tiek būtum nepatikėjusi, pati prisipažinai, kad netiki tuo, ką tau sako, nesvarbu, gerai ar blogai kalba. Todėl aš ir nustojau kalbėti. Savo jausmus stengdavausi įrodyti darbais, o ne žodžiais. Atrodo, šitai suveikdavo?

— Atleisk man, Lukai, — paprašau. — Vienas žmogus man jau yra sakęs tokius dalykus ir taip galvojęs. Negalėjau patikėti, kad būtų du žmonės, manantys, kad... Bet būkime atviri — vos žengdavau žingsnį, tu iškart atsitraukdavai, o paskui paaiškėjo, kad turi visą gerai apgalvotą atsitraukimo planą. Dar nebuvau regėjusi žmogaus, kuris taip greitai pasiduotų. Tai ko stebiesi, kad netikėjau, jog mane myli?

— Ką gi, esu bukaprotis. Kai tik nesiseka, tuoj į kojas — taip visuomet elgdavausi. O Neito pasirodymas man buvo tai, kas galėjo nutikti blogiausio. Jis turėjo daugiau teisių į tave ir Tiganą, priėmiau tai kaip neišvengiamybę. O tu, turiu pasakyti, irgi gera — kaip galėjai netikėti, kad man rūpėjai ir be Tiganos?

— Džiaugiuosi, kad grįžai, Lukai. — Aš nusišypsau, o tada susigriebiu, kad jis šito nesakė. — Juk grįžai, ar ne? Kad vėl būtum mūsų gyvenimo dalimi?

— Taip, bet turės būti pasikeitimų.

— Žinau. Pirmas pasikeitimas bus tai, kad su manimi turėsi būti atviras. Turėsi man pasakoti apie viską — apie pokalbius dėl darbo, ketinimus vesti mane ar kurią kitą. Apie viską. Aš irgi viską papasakosiu.

— Gerai. Šitai ištveriama.

— Kitas pasikeitimas — tau teks laikyti Neitą mūsų gyvenimo dalimi, nori to ar nenori.

Lukas sučepsi lūpomis, linkteli galva.

— Deja, Lukai. Tarp mūsų viskas baigta, bet Neitas čia sukinėsis nuolat.

— Gerai. Bet pamėgti jo gal nereikės?

Aš atsidustu.

— Gal ne. Bet jeigu pamėgtum, tau pačiam būtų lengviau. Nenorėčiau, kad Tigana matytų tarp judviejų nuolatinę trintį.

Ji labai nuovoki, o kai paūgės, bus dar nuovokesnė, taigi be piktumų, gerai?

— Gerai, o mano sąlyga yra tokia: turėsime pasvarstyti, ar mums nereikia vaikų.

Mano širdis sunerimsta.

— Nežinau...

— Mes tik pasvarstysime. Negerai, kad Tigana neturi broliukų ar sesučių — pati tai turėjai, kodėl gi jai negalima?

— Hmm...

— Tik pasikalbėsime, Rina. Ir jeigu nuspręsime, kad vaikų mums nereikia, taip ir bus. Negerai, kad iki šiol apie tai nuoširdžiai nepasikalbėdavome, kad tu nusprendei, o man žodis nebuvo suteiktas. Santykiams tai ne į naudą. Galbūt kalbėsime apie įvaikinimą, bet pasikalbėti reikės.

— Gerai, pakalbėsime, bet sakau tau, Lukai, man iki kaklo ir vienos Tiganos.

— Galbūt galėtų būti iki kaklo ir man, bet noriu, kad šitą klausimą apsvarstytume.

— Puiku, mes jį apsvarstysime.

Jis šypteli.

— Aišku, tu supranti, kad mums vėl susiėjus bus daug plepalų: tu vedęs, o aš — vieniša motina... Nukentės mano reputacija — „vieniša motina sanguliauja su vedusiu ištvirkėliu...“

Lukas pasislenka ir lėtai pabučiuoja mane į lūpas. Nelieka nieko kita, kaip atsidusti, — jau buvau ir bepamirštanti, kaip jis šitai sugeba. Lukui atsilošiant, pasirodo Tigana. Sustoja prie mūsų staliuko šypsodamasi taip plačiai, kad beveik nematyti veido. Va ko ji norėjo — kad mudu vėl būtume kartu, kad vėl galėtų draugauti su Luku. Jai už nugaros stovi gana rūškana picų kepimo prižiūrėtoja.

— Panele Matika, turiu su jumis pasikalbėti apie Tiganos elgesį! — sako ji vos tvardydamasi iš pykčio.

Tigana užsiropščia man ant kelių, prisiglaudžia ir iš padilbų žiūri į prižiūrėtoją. Visa tai — vaidyba, ji nė neketina būti nubausta, tik žino, kad aš mažiau pyksiu, jeigu suvaidins mažytę mergaitę.

— Ką ji padarė?

— Įpusėjus kepimui nusprendė grįžti čia. O kai liepiau pabaigti kepti picą, man pasakė užsikimšti.

Šita mergaičiukė kartais būna gyva bėda. Lukas pasisuka kėdėje slėpdamas veidą, o jo platūs pečiai tirta nuo juoko. Aišku, Lukui juokinga — juk ne jam priekaištaujama.

— Gal ji kalbėjo apie picą? — imuosi taisyti padėtį. — Gal ji prisižiūrėjo įvairių įdarytų picų per televiziją.

Prižiūrėtoja sviedžia man paniekos ir bodėjimosi kupiną žvilgsnį.

— Neabejoju, kad ji daug ką nusižiūri iš televizijos, bet ne tai, panele Matika.

Ne, tos kaltės taip paprastai neatpirksi.

— Tigana, atsiprašyk... — Parodau akimis į vardo kortelę. Adelė. Man ima daužytis širdis ir užgniaužia krūtinę, kaip visuomet būna, kai apie ją pagalvoju ar tariu jos vardą. — Tigana, atsiprašyk Adelės.

— Atsiprašau, Adele, — sako Tigana, atrodo, deramai susisielojusi. — Nenorėjau būti bjauri, daugiau taip nedarysiu.

Paskutinius žodžius ištarti jai nebuvo privaloma, bet džiaugiuosi, kad išarė.

Atlyžusi Adelė pasilenkia prie Tiganos.

— Puiku, brangute. Iki kitos savaitės.

Tigana linkteli ir išbūna nutaisiusi atgailautojos miną, kol Adelė nulipa laiptais. Kai ji pasišalina, Tigana atsisuka į mane ir didžiulėmis akimis maldauja, kad jos nebarčiau.

— Atsiprašau, kad nusidėjau, mamyte Rina. Aš tik norėjau pasimatyti su Luku. Pagalvojau, kad jis gali išeiti. Nenoriu, kad jis išeitų.

— Lukas ketina pasilikti čia kuriam laikui, — pranešu jai. — Tiesa, Lukai?

— Tikra tiesa, gražuole. Būsiu čia tol, kol jus abi nuo manęs pradės pykinti.

Ji nusišypso sužybsėdama baltut baltutėliais dantimis.

— Mamyte Rina, ar galiu pasakyti Lukui?

— Žinoma, mažyte.

— Aš ką tik gavau naują pavardę, — praneša ji parsiradusiam savo geriausiam bičiuliui. — Mano vardas yra Tigana Brenon Matika. Gavau tokią pat pavardę kaip mamytės Rinos. Dabar mes esame šeima. Tikrų tikriausia šeima.

— Nuostabu! — šūkteli Lukas. — Ti, kaip aš džiaugiuosi! Ir dėl tavęs, Rina. Kada paaiškėjo, kad pagaliau gali ją įsidukrinti?

— Liudijimą gavome prieš dvi savaites. Iki to ilgai eita — ištisus dvejus metus, padedant socialiniams darbuotojams, konsultantams ir teismams, bet mes jį gavome, tiesa, vaikuti?

Tigana ryžtingai linkteli.

— Ponas Neitas nupirko mums šampano, bet jį gerti galima tik mamytei Rinai. Aš gėriau gazuotą gėrimą. Skanu. Dar ponas Neitas nusivedė mus į kiną ir piceriją.

Tik apžiūrinėdama įvaikinimo liudijimą, kuris pakeitė Tiganos gimimo liudijimą, aš supratau, ką jis reiškia, supratau tikrąją jo prasmę. Jis reiškia, kad man daugiau nebereikės krimstis dėl to, kaip atsisveikinau su Adele, sielotis, kad nepasakiau, jog jai atleidžiu, nes ji ir taip žino. Mano geriausia draugė žino, jog aš ją myliu, kad ir kas būtų, — juk paliko man pačią didžiausią savo brangenybę. Ji patikėjo man vienintelę savo tikrąją meilę. Tiganos, geriausios draugės vaiko, įsidukrinimas ir buvo tas atleidimas, kurio reikėjo Adelei. Ji man nepaspendė spąstų, kaip maniau visą tą laiką, — tiesiog pakeitė mano gyvenimą, kaip numačiau vos tik su ja susipažinusi.

— Žinai ką, Lukai? — prataria Tigana.

— Ką, širdele? — klausia jis ir šypsosi regėdamas, kaip aš ant rankų sūpuoju dukterį.

— Atrodo, kad mamytė Rina leis man turėti kačiuką.

dėkoju

Emily Partridge, Richardui Atkinsonui ir Alixui Johnsonui — kad rado laiko paskaityti šios knygos juodraščius ir buvo trijų nuostabių aistruolių komanda.

Maryam, Dawoodui, Maraamui, Muneerah, Yusufui, Ahmadui ir Ameerah, Lyiah, Sky, Aasijai ir Joshua, Lucui, Jonathanui ir Rachel, Ellie ir Samui, ir Georgijai — kad įsileido mane į savo pasaulį ir kiekvienas savaip įkvėpė sukurti šį pasakojimą.

Agnese ir Samueliui Koomsonams, nuostabiesiems tėveliams, — kad mane tiek metų mylėjo ir palaikydavo.