Dorothy Koomson - Mano geriausios draugės dukra

— Šitie torto gabaliukai, tortas, krepšeliuose labai tiks. Derės. Pirmiausia juos turėtum suvynioti į servetėles. Aš taip manau. — Tiesiog negalėjau rišliai kalbėti, tokį poveikį jis man darė. — Servetėlės. Tortas. Krepšeliai.

Jis šaudė akimis nuo mano akių prie lūpų, į jas užsižiūrėjo, tada vėl grįžo prie akių. Iš veido buvo matyti, kokią mintį audžia. Jis priartėjo. Supratau — ketina mane pabučiuoti. Per mūsų dukters gimtadienį jis susiruošė peržengti liniją ir mane pabučiuoti. Ar bučiuosiuosi su juo? Ar jį apkabinsiu ir pabučiuosiu? Atstumsiu ir priminsiu jam apie savo mylimąjį? Neitas palinko artyn, pravėrė lūpas.

— Gerai, — tepratarė.

Staiga atsitraukė, sužadinęs aistrą. Jis taip pasielgė tyčia, aš žinojau. Norėjo mane įkaitinti, o tada atstumti, kad pati imčiausi veiksmų. Šitą žaidimą jis keletą kartų žaidė, kai po kivirčo norėdavo įtikinti mane, kad geidžiu jo lygiai taip, kaip jis manęs.

Jis pasiėmė padėklą su puse supjaustyto torto ir nusinešė į kitą stalo galą. Prieš pradėdamas vynioti šokoladinius kubelius į baltas servetėles nusiplovė rankas.

— Keista, — pasakė ramiu balsu, tarsi nebūtų ką tik manęs gundęs. — Aš, tu, vaikai, o mes vis dar neišprotėję.

— Jie mane jau perauga, — pasakiau prisiderinusi prie jo įprasto tono. Neketinau parodyti, kaip mane paveikė jo žaidimai.

— Ir mane.

— Matau. Su tuo berniuku rimtai pasišnekučiavote.

— Prisiminiau, kad aš toks buvau: drovus, bijantis kitų vaikų, ypač mergaičių.

— Malonu matyti tave atsigavusį, Neitai. Atrodai kur kas geriau.

— Taip ir yra. Ačiū tau, Tiganai ir Lukui. Pastarosios kelios savaitės iš tikrųjų padėjo... Aš nežinau... Supranti, dėl Adelės. Aš jaučiuosi kaltas.

— Kodėl?

— Tu man buvai vienintelė, per mane praradai savo geriausią bičiulę, aš viską sugadinau.

— Mes padėjome vienas kitam. Žinai, vyruti, aš beveik viską dariau dėl tavęs.

— Kaip manai, ar taip būtų įvykę, jeigu mes būtume turėję vaikų?

— Ne, Neitai. Mūsų vaikai būtų velniūkščiai, ir Bažnyčiai prireiktų specialios paskirties būrio, kad nuo jų išvaduotų pasaulį.

— Jie būtų buvę gražuoliai, — paprieštaravo Neitas. — Didelės akys, juodi žvilgantys plaukai, rusva oda, plačios šypsenos...

— Tai tu jau višta perekšlė? — paklausiau. Aišku, jis apie tai jau buvo galvojęs. — Nėra ko gėdytis, jei toks esi.

Jis susimąstė.

— Ne. — Jis pasipurtė. — Toli gražu. Tik šiomis dienomis vis galvoju. Iš tikrųjų aš vaikų nenorėčiau. Tiksliau, daugiau nebenorėčiau.

— Ir aš. Myliu Tiganą, be jos negalėčiau gyventi, bet daugiau vaikų nenoriu.

— O Lukas? — paklausė Neitas, nustojo vynioti torto gabaliuką į servetėlę ir pažiūrėjo į mane tuo savo ramiu žvilgsniu. — Ar jis tam pritaria? Man susidarė įspūdis, kad jis norėtų daugybės vaikų.

— Galbūt, — pasakiau aš.

Žinoma, norėtų. Aišku kaip dieną. Mes tiesiogiai apie tai nesikalbėjome, bet aš žinojau, kad jis nori būti tėčiu; jis žinojo, kad aš su vaikais baigiau parsiveždama Tiganą. Šito esminio klausimo niekuomet neplėtodavome — tik pradėk pokalbį, ir nežinai, kur jis nuves. Abu turėjome savo požiūrį ir nė vienas nenorėjome jo keisti. Buvo gana sunku susitarti dėl gyvenimo vienuose namuose. Pokalbis apie daugiau vaikų baigtųsi... Apskritai baigtųsi. Viskas.

— Ar tu jį myli, Keme?

Aš pakėliau akis. Taip ilgai manęs niekas nevadino Keme, kad aš net užmiršau, jog į mane taip kreipdavosi. Linktelėjau.

— Taip.

— Labiau nei mane?

— Apie mano jausmus tau reikia kalbėti būtuoju laiku, Neitai.

— Meluoji man ir sau pačiai.

— Mes su Luku ketiname susituokti. Apie tai pasikalbėjome prieš keletą savaičių.

Neitas patraukė pečiais, lėtai ir abejingai.

— Niekis. Tu vis dar meluoji man ir sau.

— Nesuvoki, ką kalbi.

— Nesakau, kad tu jo nemyli, tik manau, kad esi susipainiojusi — nori mūsų abiejų. Nelabai moki slėpti savo jausmus, todėl ir jis tai žino. Stebiuosi, kad nieko nesako. Ar jau sakė? Tai todėl ir pasipiršo — įtarė, kad nesi tikra dėl savo jausmų?

Aš pasisukau toliau vynioti torto į plonytes servetėles nekreipdama į jį dėmesio.

— Aš myliu tave, Keme.

Dėjau gabaliuką torto ant servetėlės, ir mano rankos pradėjo virpėti. Nepakenčiau šito Neito bruožo — jo nevaržomų emocijų. Sugebėjimo imti ir pasakyti, ką jaučia, nepagalvojus, kaip tai gali paveikti mane.

— Nesirengiu tau daryti spaudimo. Tik noriu, kad žinotum. Ir kad būtum sąžininga pati sau.

Įsistebeilijau į stalviršį. Ką aš jaučiu — mano reikalas. Ir jeigu meluoju pati sau — irgi mano reikalas. Niekam neturiu prisipažinti. Ir ką gi prisipažinti? Kad buvau jį įsimylėjusi? Na, gerai, jis buvo žavus. Kad kai Lukas įgrisdavo, užsigalvodavau apie Neitą? Bet taip elgiasi visos moterys — prieš pažintį su Neitu aš fantazuodavau apie Džeimį Foksą ir Kianą Rivsą. Neitas negalėjo manęs dėl to kaltinti. Bet Lukas irgi tą patį galvojo. Abu jie manėsi žinantys, ką aš jaučiu, o kai juos pataisydavau, niekuomet manęs neklausydavo. Galvojau, kaip pasakyti Neitui, kad jis neteisus. Kaip jam pranešti, kad juo žavėjausi, bet Lukas mano vienintelis.

— Ponia Brenon, — vėl pragydo Regina Mateson įsikibusi į mano sijoną.

Aš nekreipiau į ją dėmesio. Ir nekreipsiu tol, kol pavadins mane tikru vardu.

— Ponia Brenon.

Ji stipriau patempė sijoną.

Aš tebedėliojau torto gabalėlius į krepšius jos nepastebėdama.

— Ponia Brenon, — vėl pašaukė Regina.

— Kas yra? — sušnypščiau pagaliau į ją atsigręžusi. Jau buvau besakanti „aš nesu ponia nulis“, bet pastebėjau jos veide susirūpinimą.

— Tigana pamėlynavo, — pranešė ji.

— Ką...

Paleidau tortą iš rankų ir iš virtuvėlės pasileidau link durų, kurios buvo salės gale. Bėgau, bet jaučiausi taip, lyg stovėčiau vietoje. Viskas vyko tarsi sulėtintame kine. Būdama jaunesnė, dažnai sapnuodavau, kaip bėgu nuo pavojaus, kaip greitai juda mano kojos, kaip lapnoju rankomis ir kaip man ūžia ausyse, bet apsižiūriu, kad vos slenku. Lyg per dervą klampočiau. Taip jaučiausi dabar skuosdama prie pripučiamos pilies. Lapatavau, bet vis atrodė, kad nepakankamai greitai. Pribėgusi prie pilies, pamačiau, kad vaikai sustoję ratu tylūs ir rimti žiūri žemyn.

Rato viduryje viena motina pasilenkusi prie Tiganos šaukė: „Tigana, ar girdi mane?“

Tigana gulėjo aukštielninka ant žemės. Nurimusi. Tokia rami ir tobula. Jos daili balta suknelė su raudonais taškučiais nė kiek nesusiglamžiusi, kojos kyšo iš po plataus sijono apautos baltais bateliais su raudonais taškučiais. Kuodukai, suraišioti raudonais kaspinais, visai simetriški. Akys užmerktos, burna pravira, bet ji išties pamėlynavusi. Ir kas akimirką dar labiau mėlynuoja. Nekrutėjo. Adelė. Vaizdas, kokį mačiau paskutinįkart, buvo įsisukęs mano galvoje lyg koks maitvanagis. Adelė irgi nekrutėjo, kai paskutinį kartą ją mačiau. Gulėjo rami ir šalta — ir negyva.

Nustūmiau šalin tą moterį ir puoliau ant kelių prie Tiganos. Priglaudžiau ausį prie krūtinės, pasiklausiau. Sutukseno. Švelniai, silpnai, bet širdelė dar plakė. Tačiau ji nekvėpavo.

— Neitai! Kviesk greitąją! — suklykiau.

— Ji jau važiuoja, — atsiliepė jis kažkur netoliese.

— Užspringo? — paklausiau susispietusių vaikų atsargiai atlošusi Tiganos galvą ir pravėrusi burną.

— Ji įsidėjo burnon braškę, — paaiškino Regina ir parodė pirštu.