Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Ir tvarkingi būtų pakelės miestai. Jeigu tik prisiversčiau pajudėti iš vietos.

Labai paprastas planas. Per Klosterneuburgą, Kionigšteteną, Judenau ir Miterndorfą, paskiau per Hankenfeldą ar Asperhofeną, Peršlingą, Potenbruną ir mažytį Sankt Hainą, paskiau didmiesčio Amšteteno link, o nuo ten – trys valandos kelio į vakarus greitkeliu, kuriuo gali skrieti greičiau už tą suknistą vėją. Paskiau dar valanda kelio į pietus nuo Zalcburgo – per Loferio perėją, o Fiurte žinau, kur galima gerai pavalgyti. O papietavęs kavą gersiu Kaprune prie nuzulinto virtuvinio stalo – dar viena pora alkūnių, dar daugiau kalbų. Šįkart jau turėsiu kai ką papasakoti. Kai ką beprasmiška ir kvaila, kad susidomėtų šaunusis Vacekas-Trumeris. Kas jau kas, pagalvojau, o Ernstas Vacekas-Trumeris tikrai nuoširdžiai užjaus, pats rezgęs gyvenime ne vieną beprasmišką planą.

Tačiau, be kita ko, pagalvojau, kad man neverta jau dabar ropštis iš pakelės griovio. O jeigu ir išsiropšiu, skubėti į Kapruną nėra reikalo.

Tegu kapas bent kiek žole apauga, kaip paprastai sakau. Gražu, kai žolė suželia, Zigi, nieko bloga tau neatsitiks.

Kas be ko, važiuosiu Kapruno kryptimi. Tačiau neskubėdamas, kaip sakoma, šliaužtinai šliauždamas. Turiu pats geriau suvirškinti tuos suknistus prisiminimus, prieš pateikdamas juos Vacekui-Trumeriui.

Tačiau kas mane laikė sukaustęs tame pakelės griovyje? Visa bėda, kad širdies nešildė nė viena gera mintis ir, kaip man atrodė, neturėjau jokių paskatų leistis į šią kelionę.

Man derėtų priprasti prie naujų gyvenimo sąlygų, pagalvojau. Kaip Hanesą Grafą įveikė abejingumas? Kas gali būti blogesnio už įsitikinimą, kad verčiau nieko nereikėjo daryti? Kad smulkiesiems žinduoliams būtų buvę geriau, jeigu niekada nebūtum kėsinęsis pakeisti jų įprastos, nors ir nelemtos dalios?

Dar sykį apžvelgiau tuos nekintamus laukus aplink – lengvai įvardijamus, tvarkomus. Priešaky prie kelio ganykla, iš trijų pusių balta tvora, iš ketvirtos – ruda; joje devynios avys, vienas avinas ir budrus šuo. Užpakaly prie kelio ganykla, vienoje pusėje – akmeninė tvora, toliau – gyvatvorė, dar toliau – vielinė tvora, dar toliau – miškas, gamtinė riba: ganykloje arklys, šešios margos karvės ir senas jautis pamiškėje. Tačiau ne oriksas, savaime suprantama.

Kitapus kelio dunksojo miškas, o jame siaudė vėjas, šiaušdamas pušų spyglius.

Staiga, žiūrėdamas į mišką, sulojo budrus šuo. Matyt, kas nors ateina, pagalvojau ir apsižergiau motociklą, nutaręs, kad geriau važiuoti – nesvarbu, pasiruošęs ar ne, – nes, tupėdamas griovyje, atrodžiau kaip paskutinis mulkis.

Šuo nesiliovė lojęs. Kažkas ėjo pažįstamu taku per švarų, išvalytą mišką, galimas daiktas, žmogus, nuo seno vaikščiojantis šiuo keliu – nuo seno lojant tam pačiam šuniui. Tokia tat jo pareiga, kaip ir vizginti uodegą. Šuo taip ir padarys, pagalvojau, kai tik ūkininko žmona arba duktė išeis iš miško į kelią. Ji neturėtų manęs pamatyti šičia, taip įtartinai tupinčio.

Tačiau, kai pabandžiau numinti starterį, kojos atrodė kaip vatinės, bato užkulniu nepajėgiau paspausti paminos. Ir pamiršau įleisti benzino. Pasilenkęs pauosčiau karbiuratorių ir apsvaigau pasivaidenus, kad visa kaukolė pritvinsta benzino. Iš visų jėgų bandžiau prilaikyti motociklą, kad neapvirstų, ir susvyravau.

Tad, nors ir kas eitų, pagalvojau, tikrai pamatytų mane šičia – neregėtą kliuvinį įprasto kraštovaizdžio fone. Užsiundytų šunį. O gal šuo loja ant manęs, tik iš avių perėmęs kvailą įprotį – žiūri į priešingą pusę.

Tačiau dabar šuo lojo kaip pasiutęs. Ir aš pagalvojau: Nesvarbu, ant ko jis dabar loja, bet kodėl jis anksčiau ant manęs nelojo? Jeigu jis toks piktas, kad siunta dėl menkiausio nieko.

Įnirtingai lodamas, šuo zujo aplink bandą, varydamas avis į krūvą. Pasiuto, pagalvojau, nes ligos požymiai buvo pažįstami. Aviganis taikosi sudraskyti ganomas avis!

Tokio keisto šuns kaip gyvas nebuvau matęs.

Tuo metu, kai, tebežiūrėdamas į jį, bandžiau užkurti variklį, iš miško petys į petį šnopuodami išpuolė du Reti Akiniuotieji Lokiai ir šuoliais leidosi skersai kelio daugių daugiausia per dvidešimt metrų nuo manęs. Šuo prisiplojo prie žemės – ištiesęs kojas, suskliaudęs ausis.

Tačiau Reti Akiniuotieji Lokiai nežiūrėjo nei į avis, nei į šunį, nei į karves gretimoje ganykloje, nei į galimą jautį pamiškėje. Jie liuoksėjo nesustodami vienas šalia kito; nusileido į mano griovį, peršoko per tvorą į ganyklą su aviganiu šunimi. Šuo sustaugė greta krūvon susigrūdusių avių, bet lokiai bėgo kaip bėgę – įprastu greičiu, netgi, sakyčiau, per daug neskubėdami. Bėgo į tolumoje, lauko gale matomą mišką, o pribėgę tikriausiai bėgs toliau. Nenuilstantys, neprilygstami ir labai Reti Akiniuotieji Lokiai, grįžtantys į Ekvadoro Andus. Ar blogiausiu atveju – į Alpes.

Tačiau, pribėgę ganyklos galą, sustojo ir atsisuko į mane. Buvau jiems bemojąs, bet nedrįsau. Norėjau, kad bėgtų toliau. Jeigu jie irgi pamotų man arba sušuktų: „Būk sveikas!“ arba: „Ačiū!“, arba: „Užsiknisk!“ – negalėčiau patikėti, kad jų čia būta iš tikrųjų. Tačiau jie tik atsipūtė, paskiau – petys į petį – nuliuoksėjo toliau ir dingo miške.

Aš taip džiaugiausi, kad jiems pavyko pasprukti ir kad jų neištiko daugelio zoologijos sodo gyventojų likimas.

Ir staiga nutariau nė minutės ilgiau čia neužtrukti. O jeigu jiems iš paskos pasirodytų Garsusis Azijos Juodasis Lokys, pagalvojau. Ar bent jau gibonai? Ar Zigis, raitas ant orikso, – Hicingo zoologijos sodo šmėklos? Tai sugadintų Retų Akiniuotųjų Lokių ką tik paliktą prisiminimą. Be to, negalėčiau patikėti, ar jų būta iš tikrųjų.

Tad šįkart išsyk užkūriau variklį. Motociklas gailiai suurzgė po manimi. Aš vis dar drebėjau. Vis dėlto negalėjau ilgiau čia būti – laukti, kol Reti Akiniuotieji Lokiai galbūt prabėgs pro šalį, šįsyk lydimi laikinai išvengusiųjų žūties. Vratno Javotniko, raito ant 1939 metų Didžiojo prizo lenktynių motociklo su Gotlobu Vutu ant užpakalinės sėdynės. Ir kitų rinktinių žinduolių.

Sunerimęs pažvelgiau į mišką lauko gale ir apsidžiaugiau pamatęs, kad Reti Akiniuotieji Lokiai dingo – palikę ganyklą truputį kitokią, bent jau neilgam. Karvės nestigo vietoje; avys vis dar klausė šnopuojančio šuns. Būta kažkokios menkos permainos, tik į gerąją pusę, nors nepasakyčiau, kad viskas atrodytų suknistai gera. Taip atrodys tik vieną kurį trečiadienį, kai vėl čia atvažiuosiu. Ir pirmas pasitaikęs vietinis gyventojas man pasakys: Klosterneuburge yra lokių.

Tikrai?

Žinoma. Lokių.

Bet jie nieko bloga nepridarė?

Ne, šitie nepridarė. Labai keisti lokiai.

Reti Akiniuotieji Lokiai?

Na, nežinau, kaip jie vadinasi.

Ar jie dauginasi?

Nežinau. Tačiau jie labai draugiški, žinot.

Taip, žinau.

Menkniekis, bet tai jau šis tas. To užteko, kad užsivestų variklis. Klausiausi, kaip jis veikia tuščiąja eiga: kas be ko, jis dar springo. Tačiau tvirtai apžergiau savo senąjį žvėrį, ir jis ėmė urgzti lygiau, laukdamas mano įsakymo. Tuomet perkračiau mintyse visas jo dalis: visada žmogus labiau pasitiki savimi, kai moki įvardyti visus daiktus. Dešinę ranką pavadinau Droseliu ir pasukau ją. Kairę pavadinau Sankaba ir įjungiau ją. Netgi mano dešinė koja atsiliepė pavadinta pavarų perjungimo svirtimi ir lengvai rado pirmąją pavarą – mano paklusnioji dešinė koja.

Svarbiausia, kad viskas veiktų. Aha, kas be ko, kurį laiką reikės būti labai budriam: akylai stebėti visų dalių sąveiką. Tačiau bent jau šiuo metu viskas eina kaip per sviestą. Ir akys žvalgios: nebematau lokių, bet matau žolę, kurią jie sutrypė, liuoksėdami skersai lauko. Iki rytojaus žolė vėl atsities, ir, galimas daiktas, drauge su manimi juos prisimins tik budrusis šuo. Tačiau, be jokios abejonės, pamirš juos kur kas greičiau už mane.