Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Tačiau netrukus Galena vėl pasidarė atsargi, kai tik vaikingoji oceloto patelė lengvai atsidususi atsigulė ilsėtis ant šiaudų paklotės.

– Grafai? – pašaukė ji. – Ar tu nemanai, kad būtų protingiausia išskirti tuos gyvulėlius dabar, nes jie įgąsdinti, užguiti vienas kito, tad jeigu išleisime juos visus urmu, jie tikrai sukandžios vienas kitą?

– Aš jau sakiau, kad neketinu iškart išleisti jų visų , – atsakiau jai, jausdamas, kad jos sveikas protas truputį atvėsino mano užsidegimą.

Be to, kai Galena išėjo iš Smulkiųjų Žinduolių Paviljono žvalgyti man kelio, patikrinti, ar kas nors mūsų neseka po visos tos sumaišties, kurią sukėlėme zoologijos sode, pagalvojau, kad nevalia O. Šruto palikti narve. Be kita ko, vargu ar turėčiau kur uždaryti abi milžines skruzdėdas, išviliojęs jas iš medolaižio opšraus ir civetos narvų: kai tik atsidarys landos durelės, duosiu O. Šrutui žinią , kas grįžta namo.

Nuo nosies galiuko iki uodegos galo milžinė skruzdėda yra dviejų metrų. Du penktadaliai viso ilgio – uodega, dar du penktadaliai – nosis, vienas penktadalis – šeriai. Liemens, galima sakyti, ir nebelieka.

O. Šrutas tikriausiai pažino jas iš savotiško kriuksėjimo ir ypatingo šnirpštimo, joms uodžiant savo narvą, dar gerokai anksčiau, nei įstūmiau jas į jų teisėtą būstą, neteisėtai užimtą O. Šruto, kurį skruzdėdos bjaurėdamosi apžiūri iš narvo prieangio. Ir, ko gero, matydamos, kad jis neturi nei žeberklo, nei elektrinio brūklio ir guli surištomis rankomis ir kojomis, nėmaž jo nebijo. Žarstydamos nagais pjuvenas ir kriuksėdamos, jos suka ratus aplink jį, – nors skruzdėdos ne mėsėdės ir paprastai žmonių nepuola, verčiau maitinasi vabalais. Tačiau senis O. Šrutas suriko:

– Ne! Aš pats nė neketinau čia lįsti. Aš jums nė kiek netrukdysiu. Na, matote, manęs nereikia bijoti, mielieji! – O paskiau visiškai kitokiu tonu pakuždomis pridūrė: – Na, argi čia ne jauki vietelė? Kaip jūs manote? Man rodos, baisiai jauki.

Tačiau skruzdėdos toliau vaikščioja ratu aplink jį, retkarčiais apuosdamos ir ilgu liežuviu nulieždamos jam skruostą, tikrindamos, ar labai jis išsigandęs.

Man nuėjus, jis, ko gero, šnekučiavo toliau su narvo šeimininkais: „Na, kaip patiko viešnagė pas medolaižį opšrų ir civetą? Ar ne malonu papramogauti? Manau, jūs suprantate, jums labai pravartu truputį pasimankštinti. Juk visa tai tik į naudą, tiesa?“ Tačiau aš nuraminau save tardamas, kad skruzdėdos jo nesuės, žiauriai neprikuls savo švininėmis uodegomis, nesudraskys nagais, kaip drasko medžių kamienus ar bent jau storas šaknis.

Verčiau reikėjo jį uždaryti su Kinijos viverine kate, pagalvojau. Ką gi, jei neklausysi, O. Šrutai, taip ir padarysiu.

Paskiau išėjau iš Smulkiųjų Žinduolių Paviljono tebesvarstydamas, kokius žvėris turėčiau atrinkti kaip nepavojingus. Tačiau netikėtai prie durų išvydau išsigandusią Galeną ir, kai vėl atsidūriau tikros nakties prieglobstyje, išgirdau, koks triukšmas viešpatauja zoologijos sode. Didžiosios Katės purškė nelyginant baržos Dunojuje, beždžionės spiegė daužydamos grotas, paukščiai liaupsino mane savo giesmėmis, o visus garsus gožė žemas, monotoniškas Garsiojo Azijos Juodojo Lokio riaumojimas.

Jie sveikino mane, prisiėmusį atsakomybę už visą zoologijos sodą. Visi kaip vienas. Skirtingi, nė kiek nepanašūs vienas į kitą, tačiau visi jie laukė Haneso Grafo žodžio.

Mano sandora su tikruoju, neprotinguoju pasauliu

– Grafai, – tarė Galena, – kas nors tikriausiai girdėjo visą tą šurmulį.

Įdomu, pagalvojau, ar zoologijos sode būta tokių triukšmingų naktų, ar dori Hicingo žmonės keiksnodami nesivarto nuo šono ant šono: nerami naktis žvėrims. Tačiau aš negalėjau nė įsivaizduoti, kad čia kada nors būta tokio erzelio. Žvėrys trypė, daužė narvų grotas ir pašėlusiai maurojo. O visų labiausiai dūko mano suknisti likimo draugai primatai.

Aš neišjungiau infraraudonosios šviesos – nenorėjau, kad visi vėl sugultų: norėjau, kad jie būtų pasiruošę ir kad O. Šrutas liktų tamsoje, kitaip sakant, nieko nepastebėtų. Taigi akimirką stovėjau prie Smulkiųjų Žinduolių Paviljono durų violetinės šviesos nutviekstas, bandydamas įskaityti užrašus ant kortelių, prikabintų prie raktų, kurių visą ryšulį pagrobiau iš O. Šruto. Pagaliau suradęs Beždžionių Paviljono raktą, apėjau išorinę terasą, kurioje pro grotas šiepėsi į mane žiaurūs, iškreipti snukiai. Lydimas beždžionių staugimo, neišdrįsau degti viršutinės šviesos, baimindamasis, kad koks nors atsitiktinis praeivis nepagalvotų, jog zoologijos sode atsitiko kažkas neįprasta, ir nepraneštų kam dera. Ėjau nuo vieno narvo prie kito, O. Šruto žibintuvėliu apšviesdamas virtinių virtines juodų apžėlusių letenų, įsikibusių į grotas. Buvau labai atsargus; skaičiau kiekvieno žvėries pavadinimą.

Beždžionės: baubliai, liūtbeždžionės, didnosės, rezusai, koatos, saimiriai ir kiškiaplaukės – visos nedidelės, tad jas ir išleidau į laisvę.

Paskiau babuinai: karčiuotieji pavianai, baltieji hamadrilai, šunbeždžionės gelados; manasis patinas raudona krūtine, jau pamiršęs visas nuoskaudas. Ir meškiniai pavianai, patys didžiausi: ko gero, man nederėtų išleisti to penkiasdešimties kilogramų patino.

Paskiau gibonai, ištisas tuntas. Ir šimpanzės, viso labo šešios – viena pilvota, stumdė visas ir tampė už uodegos juodarankę koatą. Tačiau susigėdęs praėjau pro patinus, devyniasdešimties kilogramų svorio orangutaną ir ketvirčio tonos gorilą iš Gvinėjos įlankos. Jie negalėjo tuo patikėti, palaukė, kol prieisiu prie durų, ir tuomet pratrūko staugti, tūžmingai ir pavydžiai. Orangutanas nuplėšė nuo virvės automobilio padangą, savo sūpuokles, ir prakišo pro grotas, susukęs į dūdelę nelyginant dviračio kamerą. Gorila tuo tarpu gražiai kaip voką sulankstė savo metalinį kibirą.

Mano išleistieji primatai, nedėkingieji suskiai, nė neketino padoriai elgtis. Girdėjau, kaip Biergarten’e jie daužo į šipulius pelenines, šluodami jas nuo staliukų.

– Grafai, sutramdyk jas, kitaip mums teks nešti kudašių, – tarė Galena.

– Na, šitos antilopės visiškai nepavojingos, – tariau, – jos tikriausiai nukreips beždžionių dėmesį nuo Biergarten’o .

Tad vieną po kito atrakinau visus aptvarus nuo Beždžionių Paviljono iki Mažosios Australų Kolonijos, išleidau berberinį aviną, mažąjį buivolą ir adaksą, paskiau žirafinę gazelę, tiesiaragį oriksą ir gaūrą. Man derėjo gerai pagalvoti, prieš išleidžiant tą suknistą gaūrą, patį didžiausią pasaulyje jautį, tačiau, vos spėjus perskaityti jo pavadinimą, jis dingo tamsoje. Tas jautis – metro devyniasdešimties centimetrų aukščio, o aš maniau , kad gaūras – tai maža ožkytė. Kai jis nudundėjo pro šalį vartų link, Galena sušuko:

– Kas tai, Grafai?

O jis, apkvaitęs iš siaubo, laužydamas tvoras, šastelėjo pro šalį.

– Kas tai buvo, Grafai? – sušuko zebrų apgulta Galena. – O ką tu man žadėjai, Grafai?

– Apsirikau! – sušukau aš. – Išleisk dabar zebrus!

Ir išleidau glotniąją impalą ir Sibiro alpinį ožį, taipgi visus australus ir kitus protingai atrinktus žvėris.

Tačiau zoologijos sodas nė neketino nurimti. Drambliai sutrimitavo savo giesmę, kuriai tuojau pat pritarė tvenkiniuose erzeliuojantys paukščiai.

Ką bloga gali padaryti dramblys? Juo labiau vienas, savaime suprantama, pagalvojau. Be to, žinoma, atrinksiu patį romiausią.

Taigi, sklaidydamas į šalis gaują sąmokslininkų gibonų, susigrūdusių prie Rėksmingų Didžiųjų Kačių Paviljono ir paslaptingai tylaus begemoto aptvaro, kur begemotas, man regis, glūdojo po vandeniu, nekreipdamas dėmesio į aplinkinį šurmulį. Juo geriau, turint galvoje jo plačius, bjauriai dvokiančius žiaubtus.