Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Kaip ramu! – tarė Galena. – Kada ateis tasai Šrudas?

– Šrutas, – pataisiau ją, prižadindamas antį. Ši kvarktelėjo kaip varlė.

– Tiek to, tai kada jis ateis? – vėl paklausė Galena.

– Netrukus, – atsakiau, stebėdamas, kaip pirmosios pamainos sargas žiovaudamas rąžosi, apšviestas jaukios pieno spalvos šviesos, krintančios pro Smulkiųjų Žinduolių Paviljono duris.

– Ar tai geras sargas? – paklausė Galena.

– Geras, – atsakiau ir iškart pajutau jam palankumą, stebėdamas, kaip jis vaikščioja po zoologijos sodą, švelniai pliaukšėdamas liežuviu savo numylėtiniams. Australijos boksininkei kengūrai ir savo mieliausiajai zebrų bandai.

– Ar šitas nejungia raudonos šviesos? – paklausė Galena.

– Infraraudonosios, – sukuždėjau aš. – Taip, šitas.

Jis atsargiai praėjo pro Storaodžių Paviljoną, stengdamasis nieko neprižadinti, o mes grįžome prie gyvatvorės ir prisiglaudėme prie aptvaro ant šaknų, susipynę kojomis ir pasidėję galvą vienas kitam ant alkūnės.

– Vadinasi, šis sargas apeina sodą vienuoliktą valandą, ar ne? – paklausė Galena.

– Be penkiolikos vienuolika, – atsakiau.

– Puiku , – tarė ji, švelniai kąsčiodama man į skruostą. – Labai jau svarbu, ar vienuoliktą, ar be penkiolikos vienuolika?

– Tai smulkmena , – atsakiau. – Tačiau smulkmenos sudaro esmę.

Aš pats puikiai supratau, kad geram planui sukurti svarbi kiekviena smulkmena. Supratau taipgi, kaip mums svarbu nenukrypti nuo plano.

Aš bandžiau įgyvendinti savo planą, tačiau kaip paprastai, įgyvendinant bet kokį planą, būtina viską daryti paeiliui, tad pirmiausia reikėjo sučiupti O. Šrutą nusikaltimo vietoje ir izoliuoti. Tolesni veiksmai, turiu prisipažinti, skendėjo migloje. Tačiau gyvatvorės priedangoje vėl nusiraminau, o Galena, kaip man pasirodė, visiškai nustojo dėl manęs jaudintis, ir aš pagaliau ramia sąžine lengvai atsidusau.

Tiesą pasakius, kai be penkiolikos vienuoliktą sargas baigė savo apeigą ir zoologijos sodas aplink nugrimzdo į gilų miegą, aš įsikniaubiau į vešlius, tankius Galenos plaukus, plekšnodamas jai per užpakalį ir griebdamasis panašių gudrybių – neabejojau, jog už mūsų gyvatvorės ganėtinai saugu, kad būtų galima praleisti progą ar netinkamai ja pasinaudoti.

Tačiau ji nusisuko ir dūrė pirštu į šešiakampes tvoros angas, rodydama į krūvoje miegančius Įvairius Žvėris, sugriuvusius vidury aptvaro.

– Tik jau ne čia, Grafai, juk mes ne vieni, – sukuždėjo ji.

Tikrai, pagalvojau, su tais žvėrimis jau per toli nueita.

Knieste knietė padūkti, bet susivaldžiau; netikėtai Galena pati ėmė kvailioti, užsiritusi ant manęs, ir man dingtelėjo mintis, kad ji bus persigalvojusi. Bet staiga ji švelniai sukuždėjo:

– Grafai, argi tu nematai, kaip čia miela? Ko tau daugiau reikia?

Ir įniko bjauriai kąsčioti man į smakrą, tačiau manęs taip lengvai neapmausi!

Prisipažįstu, ėmiau pernelyg smarkiai gintis, įlindau giliau po gyvatvore.

– Grafai? – sukuždėjo ji.

Tačiau aš keturpėsčias nuropojau toliau palei aptvarą, nekreipdamas dėmesio į dygius krūmus. Tad, nebematydama manęs, ji garsiai pašaukė:

– Grafai!

Beždžionių Paviljone pasigirdo dunksėjimas, lyg kas būtų įnikęs švaistytis vėzdu, ir kanopų bildėjimas – po aptvarą leidosi bėgioti kažkoks sunkus gyvulys. Supurkštė viena ar dvi Didžiosios Katės.

– Liaukis, Grafai, – tarė Galena. – Eikš. Aš tik pajuokavau.

– Tu juokauji be perstojo, ar ne? – atsiliepiau, spoksodamas į ją pro gyvatvorės šakas. – Tu be paliovos bandai nukreipti mano mintis į šalį.

– Ak, Grafai! – sušuko ji, ir dabar jau visa banda, pašokusi ant kojų, nudūmė į kitą aptvaro pusę.

– Užsičiaupk, Galena! – dusliai sukuždėjau.

– Ak, Grafai! – vėl sukuždėjo ji, ir aš išgirdau, kaip ji tankiai kvėpuoja – ženklas, kad tuojau apsibliaus. – Grafai, man protas neneša, ką tu ketini daryti. Dievaži, net nesuvokiu kodėl.

Dievaži, ir aš nesuvokiu, tariau sau. Sunku ką nors nuspręsti, kai esi tokio racionalaus mąstymo kaip aš. Tačiau, prireikus ką nors nuspręsti, ateina į pagalbą tokie menkniekiai kaip, pavyzdžiui, pelkė, kurių visada pasitaiko ten, kur mažiausiai to tikiesi.

Staiga suvokiau, kad visas zoologijos sodas pabudo – ir anaiptol ne tylus Galenos šniurkščiojimas jį pažadino. Nejuokauju, jis tikrai pabudo. Žvėrys aplink sustingo įsiręžę, pakėlę vieną koją, trapecijos, ir tos nustojo neramiai girgždėti Beždžionių Paviljone. Pažvelgęs į laikrodį, suvokiau, kad elgiausi pernelyg nerūpestingai. Buvo jau po vidurnakčio. Negirdėjau, kaip sučirškė skambutis, skelbdamas naują budėjimo pamainą, tačiau pirmas sargas jau buvo išėjęs. Zoologijos sode tvylojo įtempta tyla. Išgirdau taku palei gyvatvorę artėjant žingsnius. Išvydau jo kariškus batus, kelnes, sukištas į aulus. Ir lazdą, kyšančią iš makšties, kruopščiai prisiūtos prie kairės kojos bato.

Nebūčiau spėjęs perspėti Galenos, tačiau pamačiau jos siluetą prie pat tvoros: ji stovėjo delnais užspaudusi ausis, plačiai išsižiojusi. Garbė Dievui, irgi jį pastebėjo.

Paskiau, kai jis praėjo pro šalį, keliskart ratu pasukdamas žibintuvėlį, taip smarkiai krypuodamas į šalis, kad po pažastimi dzingsėjo raktų ryšulys, išdrįsau pro susipynusias šaknis dirstelėti į taką ir išvydau jį stypinant nelyginant robotą – virš lygios gyvatvorės nakties tamsoje buvo aiškiai matyti jo galva ir antpečiai. Jis kariškai pasuko taku į šoną; palaukęs išgirdau, kaip tuščiame Biergarten’e sužvangėjo jo raktai.

– Grafai! – prabilo Galena sąmokslininkės tonu. – Ar tai buvo Šrudas?

– Šrutas , – pataisiau, ir man dingtelėjo mintis: „Vadinasi, šis netikėtai išdygęs vaiduoklis buvo senis O. Šrutas.“

Žinia apskriejo visą zoologijos sodą, aidu atsiliepdama virš tvenkinių: nirtulingu riaumojimu nakties tylą sudrumstė Garsusis Azijos Juodasis Lokys. Galena puolė man į glėbį, ir, praslinkus lygiai vienai savaitei po nelemtų vargšo Zigio išvadų surašymo, aš laikiau ją apkabinęs ligi pat O. Šruto budėjimo pabaigos. Hicingo Teatre, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį, nekreipdamas dėmesio į kitus, kur man priklausė priimti vienokį ar kitokį sprendimą, buvo tik trys galimybės: liūdna pabaiga, kai prisipažįstu pralaimėjęs; be pabaigos, kai viską atidedu kitam kartui; beprotiška, bet lemtinga pabaiga, kokios pageidavo Garsusis Azijos Juodasis Lokys.

Pradžia darbą gaišina

Pirmąsyk apėjęs zoologijos sodą, O. Šrutas grįžo į Smulkiųjų Žinduolių Paviljoną ir įjungė infraraudonąją šviesą.

– Grafai, eikime iš čia, – sukuždėjo man Galena.

Tačiau aš vis dar laikiau ją apkabinęs už gyvatvorės. Atsispindėdama nuo vielų šešiakampių, violetinė šviesa smelkėsi pro šakas, pro aptvaro tvorą.

Iš Smulkiųjų Žinduolių Paviljono atsklidus prislopintiems gailiems klyksmams, Galena pasiūlė:

– Klausyk, Grafai, kviečiame policiją!

Ir aš pagalvojau: O kodėl gi ne? Būtų labai paprasta. Tačiau atsakiau:

– O kaip mudu paaiškintume, kaip čia atsidūrėme?

– Jie supras, Grafai, – atsakė ji.

Ir nors nebuvau linkęs jai prieštarauti, vis dėlto atmečiau tą mintį. Mano paties variacijos šia tema buvo gana padrikos.

Beje, atidžiau panagrinėjus Zigio įsitikinimus, aiškėja, kad mintis išlaisvinti žvėris iš zoologijos sodo kilo dar prieš susiduriant su O. Šrutu.

O. Šrutas tiesiog buvo bendrojo plano dalis, netikėtai atsidūrusi pirmoje vietoje.