Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Jis kalba! – sušuko Galena.

Ir pasakė daugiau, nei aš ką turėčiau pasakyti, pagalvojau.

Jaučiau, kaip po marškiniais limpa sudrėkusi užrašų knygutė, kaip, vos man sujudėjus, braižo pilvą; kaip graužiasi į vidų zoologijos sodo apeigų aprašymai. Toks įspūdis, lyg būčiau suželėjęs visą iliustruotą žurnalą ir popieriaus gumulai užkimšę man vidurius.

– Ak! – sušuko Galena, žvalgydamasi naujų reginių.

Hanesai Grafai, tariau sau, susitvarkyk savo vidurius. Zoologijos sode pridera džiaugtis. Ir baigta.

Už kelių žingsnių stovėjo metalinė šiukšlių dėžė. Perbraukiau krumpliais sau per pilvą. Žengtelėjau į priekį. Pirmą kartą. Tuomet kažkas atsitiko žirafai.

Ji sujudo, šuoliukais leidosi bėgti, lanku išlenkusi ilgą kaklą iškorė galvą per tvorą – nelyginant gyvą anteną, savotišką radiolokatorių.

Dieve mano, dingtelėjo man mintis, ji mane pažino.

– Kas vyksta? – paklausė Galena.

Žirafa susijaudinusi trasiojo po aptvarą. Vėplys iškišo galvą virš tvenkinio krašto: įsispoksojo į mane, akimirką statmenai atsivertęs visu savo daugiatoniu liemeniu. Rodos, visame zoologijos sode – aptvaruose ir narvuose – pasigirdo trepsėjimas. Per visą sodą slaptais žvėrių kanalais perlėkė žinia apie mane, mano pirmąjį žingsnį šiukšlių dėžės link. Iš tolumos atsklido riaumojimas – išgirdau, kaip Azijos Juodasis Lokys daužo narvo grotas.

– Kas vyksta? – pakartojo Galena.

– Tikriausiai koks nors žvėris kažko išsigando, – atsakiau gindamasis.

– BROP! – vėl išnėręs sukriokė vėplys.

Dar pakriok! – tariau mintyse.

– BROP! – pakartojo jis ir iš paskutiniųjų ištempė kretantį kaklą, stengdamasis neišleisti manęs iš akių.

Tuo metu žirafa trasiojo kreipdama į mane galvą – imdama mane stambiu planu.

– Kurgi tas Biergarten’as ? – nesitverdama savo kailyje, paklausė Galena.

Kažkur prie Biergarten’o , kurį taip troško išvysti manoji Galena, suriaumojo nuožmusis Azijos Juodasis Lokys, apkurtindamas visą zoologijos sodą.

– Viešpatie, kas ten ? – persigando Galena.

– BROP! – atsiliepė tolydžio raugėjantis vėplys. – Tai mūsų baisingasis vadovas. Štai kas!

Žirafa bandė užhipnotizuoti mane savo kaklu.

– Kaip tu drįsai? – kamantinėjo jos radiolokatorius. – Kaip tu drįsai netgi apie tai pagalvoti?

– BROP! – sukriokė nenuilstantis vėplys. – Gal jau pamiršai O. ŠRUTĄ?

Galena patempė mane už rankos.

– Eime iš čia, Grafai! – tarė.

Ir, kai aš, svirduliuodamas, beveik nieko neregėdamas, pasukau Biergarten’o link, staiga vėl išvydau aną puskvaišį iš mokyklos futbolo komandos. Tolėliau ant tako gulėjo kamuolys, ir prie jo visomis keturiomis pastriuokom kūrė Azijos Juodasis Lokys, nieku gyvu nenorintis, kad būtų pamirštas O. Šrutas: regis, jis lenkė mane dviem žingsniais ir buvo pasiryžęs pirmas kliudyti kamuolį.

Pastriuokom pro Beždžionių Paviljoną; lokys kūrė taip greitai, kad man net akyse sutavaravo. Ir, kildamas iš pačių vidurių, iš gerklės man ištrūko klyksmas:

– Aaaaaiiiiii! Aaaaaiiiiii! – klykiau iš pradžių silpniau, paskiau vis garsiau.

– Grafai! – nustebo Galena. – Kas tau?

– Aaaaaiiiiii! Aaaaaiiiiii! – mėgdžiodamos mane, sukliko dvi beždžionės.

Ir Galena nusijuokė, visiškai pamiršusi užkelti savo tvirtovės vartus, mano nuostabai, kur kas labiau pažeidžiama, nei galėjau įsivaizduoti.

– Grafai, nežinojau, kad tu moki susišnekėti su beždžionėmis, – tarė, imdama man už rankos.

Tačiau aš pagalvojau: tikriausiai jos moka susišnekėti su manimi. Kad tapčiau savas, jų akimis žiūrint.

Kaip nuo vilko bėgdamas ant meškos užbėgau

Reti Akiniuotieji Lokiai net pasistiebę spoksojo į mane, su nauja drauge prisiglaudusį Biergarten’e . Galenos galvą vainikavo vyno spalvos aureolė, o baltutėlis kaklas, ko gero, truputį peršėjo kaitinant tiesioginiams saulės spinduliams. Ji sėdėjo ten, kur nebesiekė Cinzano skėčio šešėlis, atstu nuo staliuko, kad, kupina pagarbios baimės, galėtų geriau mane matyti.

– Kitaip tariant, tu iš anksto visa tai apgalvojai? – prabilo ji. – Apgaule čionai mane įviliojai , ar ne?

– Nevisiškai, – atsakiau. – Ne, anaiptol. Neprisimenu, kada man dingtelėjo mintis įgyvendinti šį sumanymą.

– Kitaip tariant, Grafai, tu ketini čia kur nors užsiglausti ir ištūnoti kiaurą naktį, ar ne? – toliau kalbėjo ji. – Ketini išleisti juos į laisvę? Tačiau argi tu pats nesakei, jog tai kliedesiai? Juk sakei , Grafai, sakei ! Juk sakei, kad jis tikriausiai kuoktelėjo, kitaip nieko panašaus nebūtų sugalvojęs.

– Ne, nevisiškai, – paprieštaravau, jausdamas, kaip ta suknista užrašų knygelė kyla aukštyn po marškinėliais nelyginant nesutramdomas džiaugsmas. – Ne, anaiptol, – pakartojau. – Kitaip tariant, žinoma, tai kliedesiai, man regis, jis visai išprotėjo, į galvą įsikalęs tokią kvailystę. Tačiau, man regis, visa tai įmanoma protingai padaryti. Ir apskritai, man regis, tai labai kilnus siekis.

– Grafai, tu irgi kuoktelėjai, – tarė ji.

– Ne, nevisiškai, – neatlyžau. – Ne, anaiptol. Tik, man regis, galima kur kas protingiau visa tai padaryti. Man regis, didžiausia jo klaida – išleisti visus žvėris į laisvę. Deja, ir štai kodėl, Galena: reikia protingai atrinkti žvėris. Kas be ko, būtų beprotybė išleisti juos visus . Kas be ko, tai būtų neįmanoma.

– Grafai, – tarė ji, – Grafai, tu ir šneki kaip jis. Dievaži, teisybė. Vis labiau supanašėji su juo, kaip pastebėjau. Rodos, tiesiog girdžiu jį kalbant.

– Liaukis, nieko panašaus aš nepastebėjau, – atrėmiau aš. – O kad ir taip būtų? Aš suprantu, kad jis per toli nuėjo. Aš pirmas tai pripažinčiau. Tačiau, man regis, galima visa tai padaryti kitaip. Turiu galvoje, Galena, kad galima į tai pažvelgti kitomis akimis. Būtų labai smagu, tik reikia daryti su protu.

– Na, žinoma, labai smagu , – tarė Galena. – Aišku, reikia daryti su protu. Visi tie gražūs žvėreliai pultų draskyti žmones ir vienas kitą. Tikrai smagu, kaip kažin ką. Ir padaryta su protu, Grafai, pritariu tau.

– Svarbiausia – protinga atranka , Galena, – tikinau: nenorėjau veltis su ja į ginčą.

– Ak, tu visai kraustaisi iš galvos, Grafai, – tarė ji. – Garbės žodis! – Ir pašoko ant kojų. – Neliksiu čia ilgiau nė vienos minutės! – pridūrė.

– Puiku, – pritariau jai. – Na, o kurgi tu norėtum eiti?

– Ak, Grafai, mudu jau pliekiamės, – tarė Galena.

Ji užsiėmė delnais ausis – be abejo, prisiminusi, jog tik dėl mano kaltės dabar jos taip atsikišusios. Apėjęs staliuką, pritūpiau šalia jos; ji susigūžė, šniurkščiodama į saują.

– Galena, na, pagalvok truputį, – paprašiau.

– Aš norėjau eiti su tavim pavaikščioti po parduotuves ar dar kur nors, – atsakė ji. – Niekad čia nesu buvusi.

– Galena, pažiūrėkime kelis žvėris, pačius romiausius, – neatlyžau. – Bent truputį pagąsdinkime senį O. Šrutą.

Tačiau Galena tik papurtė galvą.

– Tu visiškai negalvoji apie mane, – rėžė ji. – Tu paėmei mane, ir baigta! – melodramatiškai sukuždėjo ji. – Tu tiesiog paėmei mane! Tu mane suvedžiojai, – toliau bėrė ji priekaištus, juokingai trūkčiodama alkūnėmis.

– Eik tu... – atšoviau.