Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Jau gana, maunu iš čia, pagalvojau – vien todėl, kad nuo džiovintuvo garų pasidarė taip trošku, jog nebuvo kuo kvėpuoti.

Nica Širtes pasitaisė suknelę, atpalaiduodama kietai suveržtą krūtinę, ir papūtė į griovelį tarp krūtų.

– Ar jau seniai gyvenate šioje šalyje? – paklausiau Orestiką. – Ar tik po karo?

– Gyvenome čia jau prieš karą ir tebegyvename, – atsiliepė Nica. – Jo tėvas Zoltanas buvo nuvežęs mus į Vengriją – baisesnės šalies nebuvau regėjusi.

– Mano tėvo nebėra, – priminė Orestikas.

– Jis buvo bjaurus, apžėlęs kaip beždžionė, – tarė Nica.

– Mama, liaukis , – paprašė Orestikas.

– Nereikėjo man išvykti iš Graikijos, – pareiškė Nica, mergautine pavarde Papadatou.

– Taip, taip, mes ten gyvenome kurį laiką, – paaiškino man Orestikas, iš po spindinčio gaubto traukdamas išdžiūvusią ir susitraukusią Galenos galvą.

Atlošęs merginą, įniko įnirtingai šukuoti jai plaukus. Žiūrėdamas į neįprastu kampu atloštą krėslą, nieko daugiau nemačiau, tik smailų jos nosies galiuką. Ir, be abejo, iškreiptą atspindį ant plaukų džiovintuvo gaubto – nežmoniškai ištemptą ausį.

Ji paraudo, kai Orestiką paklausiau:

– Ar gyvenote čia, kai kažkoks žmogėnas įsiveržė į zoologijos sodą, pasinešęs išleisti žvėris į laisvę?

– Aha! Ir žvėrys jį suėdė! – tarė Nica.

– Taip, – patvirtinau aš.

– Bet tuomet mūsų čia nebuvo, mama, – tarė Orestikas.

– Nejaugi? – nustebo ji.

– Mes buvome Vengrijoje, kai visa tai atsitiko, – tarė Orestikas.

– Kas atsitiko ? – paklausiau.

– Ką aš žinau? – atsakė jis. – Mes buvome Vengrijoje.

– Regis, ten mums buvo ne pyragai su tuo apžėlusiu bjaurybe, – pridūrė mama Nica.

– Baigta, – tarė Orestikas.

Galena susijaudinusi palietė sau viršugalvį.

– Ką gi, mes jums skolingi du šimtus penkiasdešimt, – tarė mama Nica.

– Tris šimtus, – pataisiau.

– Tris šimtus, mama, turėk sąžinės, – pritarė Orestikas.

– Mazgotė! – sušnarpštė mama Nica.

Be jokios abejonės, tokia pat mazgotė kaip anas bjaurybė, apžėlęs kaip beždžionė. Vargšas iškoneveiktas Zoltanas Širtesas tikriausiai apsivertė karste – jeigu buvo palaidotas karste ir jeigu mirusieji išties vartosi karstuose.

– Viskas įmanoma! – sušuko Zigis iš po spindinčio plaukų džiovintuvo gaubto – arba iš Kefo sukalto karsto, stovinčio šalia 1939 metų Didžiojo prizo lenktynių motociklo.

Dirstelėjau į laikrodį. Laikas vėl tapo mano gyvenimo sudėtine dalimi. 1967 metų birželio dvyliktoji, pirmadienis. Pietų metas. Viskas nuostabiai atitiko mūsų dienotvarkę: jeigu išvažiuosime tuojau pat, pastatysime motociklą Maksingo gatvėje, užeisime į kavinę, kur dirba padavėjas iš Balkanų, vadinasi, popiet iškart drošime į zoologijos sodą.

Be abejo, viskas bus taip, kaip buvo aprašyta prieš savaitę, pirmadienį.

– Man patinka tavo šukuosena, Galena, – tariau.

Ji drovėjosi, nors stengėsi laikytis išdidžiai. Jos plaukai, prigulę prie galvos, atrodė kaip rudosios lūšies kailiukas.

Stengdamasi kalbėti kuo atsainiau ir nė negalvodama, ką sako, ji guviai paklausė:

– Kokie mūsų tolesni planai?

Nors ir kaip sutrikęs, vis dėlto turėjau bent jau pats sau prisipažinti, jog esu numatęs tik vieną dalyką.

Kaip žvėrių radaras pagavo mano antrąjį apsilankymą

Aš pavažiavau gana toli Maksingo gatve ir sustojau priešais Maksingo parką.

– Ar čia zoologijos sodas? – paklausė Galena.

– Ne, – atsakiau. – Zoologijos sodas tolėliau, už kokių dviejų kvartalų, kitapus aikštės.

– Tai kodėl mes sustojome taip toli? – nustebo ji.

– Et, argi nemalonu pasivaikščioti? – atsakiau.

Kol ji taisėsi šukuoseną, žiūrėdama į šoninį veidrodėlį ir glausdama ausis, kad nestirksotų atsikišusios, nuėmiau nuo motociklo visą mūsų mantą drauge su miegmaišiu, surišau į vieną mazgą, o ant viršaus prikabinau šalmus. Paskiau įlindau į tankius Maksingo parko krūmus ir paslėpiau viską kuo toliau nuo žmonių akių.

– Kodėl tu viską surišai į vieną mazgą? – paklausė Galena.

– O ką, gal nori, kad mus apvogtų? – atsakiau.

– Betgi mes ten neužtruksime, ar ne, Grafai?

– Mūsų laikais nespėsi nė mirktelėti, kaip tave apvogs, – tariau, slapčia po marškinėliais ir striuke įsikišdamas užrašų knygutę.

Taip patarė blaivus protas. Jeigu turi užduoties vykdymo vadovą, savaime aišku, nešiokis jį su savimi.

– Ak, kaip čia miela! – apsidžiaugė Galena.

Kai mes atsidūrėme prie Tirolio sodų, aš paaiškinau:

– Štai čia kone du kilometrai – vien papartynai ir samanos, galima vaikščioti basomis.

– Betgi čia kaip kaime, – tarė ji nusivylusi. Kur kas didesnį įspūdį jai padarė tramvajaus laidai virš galvų, kai priėjome aikštę. – Ar čia ta pati kavinė, kurią tu minėjai? – paklausė ji.

Žinoma, tai buvo ta pati kavinė, bet mes stovėjome prie zoologijos sodo, o kavinė buvo kitoje aikštės pusėje, ir aš negalėjau įžiūrėti to tipo iš Balkanų tarp kitų balta apranga vilkinčių padavėjų.

Kai buvome beveik kitoje aikštės pusėje, mus pasivijo Didžiosios Katės riaumojimas, sukėlęs sumaištį visame zoologijos sode.

– Kas tai? – paklausė Galena.

– Liūtas, – atsakiau. – O gal tigras, leopardas, puma ar kaguaras, gal jaguaras, gepardas ar pantera.

– Viešpatie! – sušuko Galena. – Kodėl negalėtum paprasčiausiai pasakyti – katė ? Didelė katė, ir tiek.

Tačiau staiga man taip padilgo padai, kad jau nebenorėjau veltui gaišti laiko su padavėju iš Balkanų. Prisimindamas, koks jis suktas, pagalvojau, kad jis pareikalaus arbatpinigių.

– Žinai, – staiga pasiūliau Galenai, – zoologijos parke yra geresnė vieta. Tai – Biergarten’as , ten daug jaukiau nei šioje kavinėje.

Paskiau turbūt per staigiai pasukau atgal ir pernelyg paskubomis patempiau ją įkandin, nes Galena paklausė:

– Grafai, ar tu kartais neklysti? Ar tikrai manai, kad mums reikia grįžti atgal?

Aš tempiau ją, netardamas nė žodžio; nedrįsau pažvelgti jai į akis. Pagalvojau, kad dabar pamatyčiau ją visiškai beginklę ir kad atskleisti jai savo planą būtų geriausia truputį vėliau.

– Na, žinoma, – atsakiau. – Į Hicingo zoologijos sodą.

Jį vis dar supo mūrinė tvora. Bilietus, kaip ir anksčiau, pardavinėjo žmogėnas su žaliu lošėjo priekakčiu. Virš bilietų kiosko, kaip ir anksčiau, kyšojo žirafos galva.

– Ak, Grafai! – sušuko Galena. – Pažiūrėk į ją! Kokia gražuolė!

– Aha, matai, koks jos smakras? – atsiliepiau. – Perdėm nuzulintas į tvorą.

– Pažiūrėk, kaip ji vaikščioja ! – sušuko Galena, nekreipdama dėmesio į nugremžtą vargšės žirafos smakrą, akivaizdų nelaisvės liudijimą. – Oi, o kas ten ? – paklausė ji, tekina leisdamasi vėplio tvenkinio link.

Iš tikrųjų kas ten ? – dingtelėjo man mintis. Ji pernelyg įsilinksmino; koktu buvo žiūrėti, kaip ji zuja to apsivėmusio milžino apgliaumijusios maudyklės pakraščiu.

– Ar jis moka kalbėti? – paklausė Galena, atsigręždama į mane savo neįprastu smailiu veidu. – Ar moki kalbėti? – paklausė ji vėplį. – Grrumf ! – pridūrė.

Ir vėplys, įgudęs išdarinėti visokiausius triukus mainais į žuvį, užvertė savo milžinišką galvą ir atsirūgo:

– BROP!