Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Tu bjaurus pusprotis! – pridūrė ji.

– Puiku! – pritariau jai. – Toks ir esu, tegu mane skradžiai! – Paskiau taip pat melodramatiškai sukuždėjau: – Zigis mirė, Galena, o aš niekada rimtai į jį nežiūrėjau – mes niekada apie tai nesame kalbėję.

Tačiau aš norėjau pasakyti visai ką kita.

– Aš jo beveik nepažinojau. Tiesą pasakius, mes buvome visiškai nepažįstami. – Tačiau tai irgi nieko gera nedavė, todėl pridūriau: – Viskas prasidėjo labai smagiai ir paprastai – linksma išvyka be jokio tikslo. Mes nebuvome artimai pažįstami – arba rimtai. Mūsų draugystė dar tik mezgėsi.

Dar nesuvokiau, prie kokios išvados galėčiau prieiti, ir užsikirtau.

– Argi kas nors galėtų rimtai žiūrėti į Zigį? – sušuko ji.

– Man jis patiko , gyvate tu! – Aš nutilau. – Tai buvo jo mintis, gal ir kvaila. Gal ir aš – paskutinis kvailys.

Tačiau ji griebė man už rankos ir, pakišusi po futbolo marškinėliais, priglaudė prie karšto, standaus pilvo; paskiau, nepaleisdama rankos, vėl atsisėdo.

– O ne, tu ne kvailys, tikrai ne! – sušuko ji. – Aš taip nemanau, Grafai! Atsiprašau! Betgi ir aš ne gyvatė, ar ne?

– Ne, – atsakiau. – Žinoma, ne. Atsiprašau .

Ji dar ilgokai laikė mano ranką priglaudusi sau prie pilvo, lyg ketindama pilvu išburti man ateitį.

Viskas įmanoma.

– O ką gi mes darysime paskiau? – paklausė ji.

– Pirmiausia norėčiau užbaigti tai, – atsakiau.

– O paskiau? – neatlyžo Galena.

– Ką panorėsi, – atsakiau, nuoširdžiai tikėdamas savo žodžiais. – Važiuosime į Italiją. Ar esi mačiusi jūrą?

– Ne, niekada, – atsakė ji. – Ar tikrai – ką panorėsiu?

– Ką tik panorėsi, – atsakiau. – Bet pirmiausia norėčiau užbaigti šitą reikalą.

Ji sėdėjo patogiai įsitaisiusi ant tos suknistos kėdės, jaukiai paguldžiusi mano ranką sau ant pilvo.

Reti Akiniuotieji Lokiai irgi ilsėjosi. Kaip ir dera lokiams, kniūbsojo šalia vienas kito, įsirėmę į grotas, lyg ne per daugiausia domėdamiesi nei mūsų ginču, nei tokiu paprastu susitaikymu.

Et, liaukitės kivirčijęsi, tarytum sakė jie dūsaudami. Niekada nesikivirčykite. Patikėkite mumis. Labai kvaila kivirčytis, kai gyveni tokioj ankštumoj. Matai, kad nieko daugiau nėra. Ir jiedu tingiai apsikabino.

Bet man dingtelėjo mintis: Keista. Kažkas negerai. Ne ta nuotaika. Kaip ir buvo numatyta, šis žygis turėtų vykti linksmai ir džiaugsmingai. Tačiau tiek Zigio, tiek Galenos atžvilgiu mano sąžinė buvo rami – aš turėjau pasirinkimą.

Dėl žvėrių išvadavimo iš zoologijos sodo dar nebuvau galutinai apsisprendęs . Šiaip ar taip, netgi sakyčiau, kad planas jau buvo subrendęs. Tiesa, Zigis būtų sudirbęs tokį neryžtingą elgesį: pedantizmą, kompromisus.

Sustaugė Didžiosios Katės. Bet aš pagalvojau: Na jau ne, atsiprašau, Didžiosios Katės, ne jūsų išleisti čionai atėjau. Atėjau išleisti mažųjų, romiųjų. Juk ir užrašų knygelė perspėja:

Diduma sprendimų lemia dvasinio pakilimo krytį.

Iš šalies žiūrint, gal tai ir atrodytų nereikšminga, bet vis dėlto man derėtų pergalvoti Haneso Grafo protingos atrankos principus. Tik tai man atrodė svarbu, kai pažvelgiau į kitapus stalo sėdinčią Galeną. Šiaip ar taip, ji buvo nusipelniusi bent lašelio išminties.

Tingiai liūdni Reti Akiniuotieji Lokiai sutiko su viskuo ir dūsaudami kartojo: Bent jau gyvenkime draugiškai!

Tačiau kai kas jiems nepritarė. Garsusis Azijos Juodasis Lokys niekada nesileido į kompromisus.

Gerokai nustebęs pagalvojau: Kodėl tie žvėrys tokie skirtingi ? Kaip ir žmonės, kurių istorija byloja, kokie jie nenusakomai skirtingi. Ir nėra lygūs. Net gimę nelygūs.

Užrašų knygelė skelbia:

Kaip netobula. Kaip juokinga. Kaip paprasta. Ir taipgi – kaip gaila.

Pasikėliau nuo stalo; Biergarten’o personalas priešais barą buvo pakabinęs kreivą veidrodį, išmeškeriotą kadaise kokiame nors atrakcionų parke: nusibodus spoksoti į žvėris, galėjai stebėti neatpažįstamas dalelytes kelnaičių ir šlaunų, atsispindinčias iš po sijonų. Nuostabu. Pamačiau ir save, veikiau dalelytę savęs, keistai fragmentuotą, taip pat dalelytes kitų žmonių ir daiktų. Kažkokių kėdžių kojas, paskirus batus. Tame keistame veidrodyje iš pradžių atrodžiau pakrikas; mano dalys visiškai nederėjo viena prie kitos.

Tuo tarpu užrašų knygelė, prilipusi prie pilvo, atrodė vientisa – glitus visiškos beprotybės gniutulas.

– Žiūrėk, – tariau Galenai ar kažkam kitam, – visiškai nedera vienas prie kito.

Ji stovėjo veidrodyje greta manęs, jos dalelės buvo tokios pat pakrikos kaip ir mano, tačiau lengviau atskiriamos tarp kėdžių ir žmonių atplaišų. Nes visos jos buvo išties gražios: siaurų lūpų kraštelis, ilgas, pūkeliais apaugęs kaklas, futbolo marškinėlių sklypelis tarp krūtų. Ji nusijuokė. Manęs juokas neėmė.

– Nuo ko pradėsime? – sukuždėjo ji, netikėtai patikėjusi manimi ir užsidegusi entuziazmu. – Ar išleisime, kai sutems? O ką darysime su sargu? – Ir, man bežiūrint į veidrodyje atsispindinčias savo pakrikas daleles, ji pašaipiai pridūrė: – Neverta šitaip atkreipti į save dėmesio, Grafai. Gal mums būtų geriau kur nors įlįsti ir apsvarstyti visą planą?

Aš pažvelgiau į jos išraiškingas veidrodines lūpas. Negalėjau suprasti, ar ji kalba rimtai, ar šaiposi. Nukreipiau akis į šalį. Tame suknistame veidrodyje kažkur pamečiau galvą ir niekaip negalėjau jos rasti.

Sekame nurodymais

Tai buvo labai paprasta. Šlaistėmės šen bei ten iki pat vakaro, apžiūrėjome tą vietą prie gyvatvorės palei ilgą Įvairių Gyvūnų aptvarą: gyvatvorė atrodė tokia pati, kaip buvo aprašęs Zigis. Kai parodžiau Galenai Smulkiųjų Žinduolių Paviljoną ir įsidėmėjau vieno kambario, tikriausiai panaktinio lindynės, duris, pasislėpę už gyvatvorės, mudu išgirdome, kaip narvų valytojai darbuojasi šluotomis ir šūkauja perspėdami atsitiktinai užsilikusius lankytojus, kad zoologijos sodas baigia darbą. Tiesą pasakius, mes spėjome pamatyti viską, prieš pasislėpdami už gyvatvorės.

Tik buvo labai apmaudu, kad oriksas glūdojo savo stoginėje – tikriausiai kūrė kelionių planus, – ir Galena nematė nei jo paties, nei jo pasakiškų sėklidžių.

Tačiau pasislėpti pasisekė labai lengvai, ir mudu mėgavomės gulėdami prie pat aptvaro ir pro šešiakampius plyšius spoksodami į zujančias Įvairias Antilopes ir jų margas gentis. Šiaip ar taip, turiu pripažinti, kad atsipalaidavau tik nusileidus sutemoms.

Apie pusę devynių visiškai sutemo, ir žvėrys sugulė – romiau šnopuodami, tolydžio nejučia atsidusdami. Kažkas pliaukštelėjo letena per vandenį, kažkas atsakydamas gailiai sudejavo. Zoologijos sodas grimzdo į miegą.

Tačiau aš žinojau, kad be penkiolikos minučių devintą sargas antrąsyk apeina zoologijos sodą, ir ketinau viską daryti taip, kaip buvo sugalvojęs Zigis: mes nusigausime prie Įvairių Vandens Paukščių tvenkinių, kai tik sargas pradės apeigą.

Ten prasmukti buvo lengviausia. Aš įmerkiau pirštus į tvenkinį; antys plūduriavo sumigusios, pasikišusios galvą po sparnu, nuleidusios į vandenį plėvėtas kojas. Retkarčiais kuri nors pasispirdavo užsimiegojusi. Antis pasisukdavo kaip vieno irklo varoma valtis, atsitrenkdavo į tvenkinio kraštą; atsibudusi sukrykdavo pykdama ant betoninės krantinės, paskiau, nusiyrusi toliau nuo krašto, vėl nugrimzdavo į miegą. Ak, tos pirmosios pamainos ritmai tiesiog žavėjo.

Galenos širdis vos vos tvinksėjo, tarytum koks elfas krūtinės ląstoje būtų švelniai pūsčiojęs į baltą odą po krūtimi.