Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Здесь есть возможность читать онлайн «Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Laisvę lokiams! [calibre]: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Laisvę lokiams! [calibre]»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

1967-ieji... Du Vienos studentai, Grafas ir keistuolis motociklų mechanikas bei filosofas Zigis, meta egzaminus ir susikombinavę motociklą leidžiasi į kelionę po Austriją. Jų galvose – didingas planas – „Didysis žvėrių išlaisvinimas iš zoologijos sodo“.
Trankydamiesi po Austrijos kalnus ir slėnius, draugužiai sutinka merginų ir keistų gyvūnų, psichopatų ir filantropų, susiduria su nuožmia realybe ir neįtikėtinomis fantazijomis. Ir nė nenutuokia, kad jų didįjį planą ištiks labai netikėta atomazga....

Laisvę lokiams! [calibre] — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Laisvę lokiams! [calibre]», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Pirmiausia – O. Šrutas, – pareiškiau Galenai ir, mintyse vėl peržvelgdamas planą, nusiunčiau ją prie Beždžionių Paviljono, o pats, prabėgęs pro šalį, užėmiau poziciją už fontanėlio, iš kurio geria vaikai.

Šunbeždžionė gelada manęs nepastebėjo. Priešingai nei aną naktį, kai čia buvo Zigis, šunbeždžionė nebūdravo. Tad pamojau ranka Galenai, stovinčiai prie Beždžionių Paviljono kampo, ir ji ėmėsi savo užduoties krūmuose priešais terasą su trapecijomis. Išgirdau, kaip ji brazda krūmuose, patyliukais vaikiškai niurgzdama, sakyčiau, netgi erotiškai, nors taip elgtis jai visiškai nederėjo. Tiesa, gal ir derėjo senam patinui skaisčiai raudona krūtine, kuris staiga pasirodė už terasos grotų, silpnai apšviestas infraraudonųjų spindulių, krintančių pro atviras Smulkiųjų Žinduolių Paviljono duris.

Paskiau senis primatas dingo man iš akių; girdėjau, kaip jis pūkščia šokinėdamas nuo vienos trapecijos ant kitos – taip paprastai jis perlėkdavo iš vieno ilgos terasos galo į kitą. O jei Galena išsigąs, pagalvojusi, kad beždžionė gali pralįsti tarp grotų ir ją užpulti?

Trapecijos įsisiūbavusios trankėsi į sienas. Šunbeždžionė gelada suspiegė iš pasiutimo, tai lodama kaip šuo, tai krankdama kaip varna – tarytum visų gyvūnų balsai susilydę išsiveržė suknistai šunbeždžionei iš gerklės.

Ir, savaime suprantama, prie jos prisidėjo visas zoologijos sodas. Tuomet Galena nėrė iš krūmų: išvydau ją – veikiau jos dailią koją, šmėkštelėjusią kruvinai violetinėje šviesoje, srūvančioje iš O. Šruto tyrimų centro.

Paskiau pasirodė ir pats senis O. Šrutas per visą veidą nudrykusiu randu – tarsi išblukusia dėme ant pripūsto baliono. Ir kai jis mykdamas prabėgo pro mane, žibintuvėlio šviesos pluoštą nukreipęs į šunbeždžionės gelados narvo kampą, aš nėriau priešinga kryptimi – į Smulkiųjų Žinduolių Paviljoną. Ir užsiglaudžiau pasaloje už jo kabineto durų.

Atsidūręs kabinete, apsižvalgiau: įrankis, panašus į žeberklą, elektrinis brūklys, įrašų knyga, atskleista ant stalo.

Binturongas (iš Borneo) tebeserga reta liga; oceloto patelė vis dar laukiasi; milžinui šernui tebeskauda įaugusi iltis. Tačiau jokių įrašų apie gaištantį bandikutą – arba nugaišo, arba pasveiko.

Tikriausiai nugaišo, pagalvojau išgirdęs, kaip O. Šrutas paskutiniais žodžiais keikia šunbeždžionę geladą tokiu pat kaip beždžionė spigiu balsu, o jo raktų ryšulys skamba it varpas, trankydamasis į narvo grotas.

Nutvėręs elektrinį brūklį, ėmiau laukti, kol labirinto koridoriais nykiai sudundės Šruto žingsniai.

O. Šrutui įėjus į kambarį, prisėlinau iš užpakalio ir ištraukiau iš apdairiai atsegto dėklo revolverį, o kai jis atsigręžė, išgriebęs iš makšties guminę lazdą, aš bakstelėjau elektriniu brūkliu jam į tarpuakį. Apakintas jis virto aukštielninkas. Sviedė į mane savo žibintuvėlį, pataikė man tiesiai į krūtinę. Nelaukdamas, kol jis vėl griebsis guminės lazdos, karštu elektriniu brūkliu perbraukiau jam per drėgnas lūpas. Šįkart jis gavo atsakančią iškrovą: apsisuko vietoje ir griuvo kaip pakirstas, paskiau atsisėdo, rankomis susiėmęs už galvos ir krenkšdamas – lyg stengdamasis išspjauti prie dantenų prilipusias elektros dulkelytes.

– O. Šrutai, – tariau aš. – Jeigu vėl atsimerksi, štai šiuo brūkliu kiaurai persmeigsiu tau žlibes. Ir peršausiu tau alkūnes su tavo revolveriu.

Ir spragtelėjau revolverio saugikliu, kad jis suprastų, jog nejuokauju.

– Kas tu toks? – suriko jis įsiutęs.

– O. Šrutai, – toliau kalbėjau aš duslesniu, vyresnio žmogaus balsu – lėtai, tęsiamai, senųjų laikų balsu, kaip man dingojos. – Pagaliau aš tave radau, seni O. Šrutai.

– Kas tu? – pakartojo jis, bandydamas atitraukti rankas nuo akių.

Brūkštelėjau brūkliu jam per pirštus. Jis sustaugė; paskiau užgniaužė kvapą, aš irgi užgniaužiau. Kambaryje stojo kapų tyla; labirinto koridoriuose nutilo net smulkiausieji žinduoliai.

– Tai atsitiko seniai, O. Šrutai, – tariau girgždžiu balsu.

– Kas tu? – šniokštuodamas paklausė jis. – Zaikeris? – pridūrė ir taip stipriai suspaudė akis, kad net pirštų krumpliai pabalo.

Dusliai nusijuokiau.

– Ne? Bainbergas? – paklausė ir, kai aš vėl užgniaužiau kvapą, suriko: – Kas tu toks?

– Atpildo valanda, – iškilmingai paskelbiau. – Paskutinis teismas.

Paskutinis ? – paklausė O. Šrutas.

– Atsistok, – įsakiau, ir jis atsistojo. Ištraukiau guminę lazdą iš makšties, pritvirtintos prie bato aulo, ir, paėmęs už smakro, kilstelėjau jam galvą. – Neatsimerk, Šrutai, – tariau. – Aš rodysiu tau kelią štai šia gumine lazda ir, jeigu tik imsi kvailioti, kirsiu. Kaip senais laikais, – pridūriau, pats nesuvokdamas, ką tai galėtų reikšti, tačiau vildamasis, jog jis vis dėlto ką nors prisimins ar bent jau įsivaizduos, ką pats darė senais gerais laikais.

– Zaikeris? – paklausė jis. – Tu Zaikeris, ar ne?

Tačiau aš išstūmiau jį pro duris į labirintą.

– Ar tu Zaikeris? – suriko jis, ir aš lengvai stuktelėjau jam per galvą.

– Nusiramink, – paprašiau, gumine lazda bakstelėjęs jam į ausį.

– Zaikeri, juk jau tiek metų praslinko, – tarė jis.

Aš neatsakiau nė žodžio; vedžiau koridoriumi, ieškodamas tinkamo narvo. Tuščias pasitaikė pats didžiausias voljeras – milžinės skruzdėdos, O. Šruto išsiųstos teroristinio akto atlikti. Užėjęs iš kitos narvų pusės, atidariau landą ir įstūmiau senį O. Šrutą į vidų.

– Ką darai? – sušuko jis, griebdamasis už lovio kraštų. – Kai kurie žvėrys labai pikti.

Tačiau aš nustūmiau jį kuo toliau, kol ant landos durelių pastebėjau užrašą: MILŽINAI SKRUZDĖDOS, PATINAS IR PATELĖ. Paskiau būta vargo grūdant Šrutą į narvą, panašų į duobę, kur jis susirietė ant pjuvenų, užsidengdamas akis ir burną. O kadangi niekas jo nepuolė, jis atsisėdo, ir aš storu karišku diržu surišau jam rankas ir kojas, užlaužęs jas atgal, ir parverčiau kniūbsčią ant pjuvenų.

– Neatsimerk, Šrutai, – paliepiau jam.

– Atleisk, Zaikeri, – suvaitojo jis. – Išties visiems mums buvo sunkūs laikai, dievaži! – Ir, nesulaukęs atsakymo, pridūrė: – Sakyk, Zaikeri, ar čia tu?

Jis nesiliovė klausinėjęs netgi tada, kai aš, išsiropštęs iš lovio, užrakinau landos dureles. Jis galėjo klykti ten kiaurą naktį – niekas jo neišgirstų, kol neatstumta stiklinė užsklanda. Jo riksmai bus tokie pat prislopinti kaip ir jo kankinamų kaimynų.

Išėjęs į kitą pusę, stabtelėjau ir pažvelgiau į jį, infraraudonųjų spindulių apšviestą. Jis spoksojo į matinį stiklą: buvo tikras, kad žiūriu į jį. Randas tvinksėjo dukart greičiau nei paprastai, ir tą akimirką, ko gero, man jo pagailo, bet tuomet kitoje tako pusėje pastebėjau liūdną vaizdą. Besilaukianti oceloto patelė atrodė visai išsekusi, nukamuota tyčia į jos narvą įgrūsto atgrasaus vombato, Vombatus hirsutus, smulkaus žvėrelio, panašaus į lokį graužiko snukiu, arba didžiulį žiurkėną, primenantį nuogaišą meškiuką.

Pradžia darbą gaišina, tariau sau. Ir leidausi tekinas Smulkiųjų Žinduolių Paviljono taku durų link.

– Galena! – sušukau, ir atsiliepė visas zoologijos sodas, tapsėdamas ir kliegdamas garsiau už mane. – Atlikta! – sušukau, ir beždžionės pasekė mano pavyzdžiu. Įsivaizdavau, kaip šnirpščia Didžiosios Katės. Ir tuomet pridūriau: – Oceloto patelė laukiasi!

Galena padėjo man gražiai išskirti nelaiminguosius O. Šruto globotinius. Ji netgi stabtelėjo prie O. Šruto narvo ir kiaurai pro veidrodinį stiklą pervėrė jį pasibaisėjimo – o sprendžiant iš išraiškos, veikiau neapykantos – kupinu žvilgsniu. Tuo tarpu senis O. Šrutas išsigandęs voliojosi pjuvenose, laukdamas narvo šeimininkų.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Laisvę lokiams! [calibre]»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Laisvę lokiams! [calibre]» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Laisvę lokiams! [calibre]»

Обсуждение, отзывы о книге «Laisvę lokiams! [calibre]» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x