Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Storaodžių Paviljone siūbavo drambliai, kilnodami grandinėmis sukaustytas kojas ir straubliais glostydami kaimynams šonus. Pasirinkau vieną seniausių, milžiną afrikietį karpytomis ausimis, ir įkišau raktą į spyną. Jis atrodė toks mielas; turėjau vesti jį, laikydamas už straublio, iki pat Storaodžių Paviljono vartų, pro kuriuos vos ne vos prasispraudė ir, vos pasirodęs, išgąsdino sąmokslininkus gibonus, kurie beregint išsilakstė į šalis. Tačiau dramblys tikriausiai buvo apykurtis ir pasirodė toks ramus tik todėl, jog negirdėjo , kas vyksta aplink. Atsidūręs už vartų, jis ištraukė straublį man iš rankų ir nurisnojo tolyn, tolydžio spartindamas žingsnius, laužydamas krūmus ir trypdamas geležinius turėklus abipus takų.

Viešpatie, kad tik Galena jo nepamatytų, pagalvojau. Ir vėl išgirdau dūžtant pelenines – eibininkės beždžionės toliau krėtė išdaigas Biergarten’e .

Paskiau, eidamas pro aukštus, vieliniais tinklais apgaubtus griuvėsius, ant kurių tupėjo milžiniški plėšrūs paukščiai, pagalvojau: Tik jau ne jus. Jūs sudraskysite mažas beždžionėles. O paskiau tariau sau: Bent jau jos liautųsi triukšmavusios.

Tuomet grįžau į Smulkiųjų Žinduolių Paviljoną susikaupti ir pažiūrėti, kaip senis O. Šrutas tvarkosi su skruzdėdomis. Ant laiptų pastebėjau Galeną: ji sėdėjo susigūžusi violetinės šviesos užlietame plotelyje.

– Aš mačiau dramblį, Grafai, – tarė ji. – Aš noriu tuojau pat bėgti iš čia.

– Juk dramblys tik vienas, – atsakiau ir smukau į vidų pažiūrėti į narvo kampe lindintį O. Šrutą ašarojančiomis nuo pjuvenų akimis.

Milžinės skruzdėdos ramiai tupėjo vidury voljero, abejingai spoksodamos į senį O. Šrutą ir liežuviais lieždamos savo ilgus snukius.

Nieko gera iš to neišeis, pagalvojau. O. Šrutą reikia taip pagąsdinti, kad kailis drebėtų. Vėl įlindęs į lovį, išviliojau skruzdėdas iš voljero ir pagrasinau O. Šrutui, kad įleisiu viverinę katę, jeigu jis tik pabandys atsimerkti ir pažiūrėti į mane.

Žinoma, to nepadariau. Vietoj skruzdėdų įleidau medolaižį opšrų, šerių ir nagų kamuolį, panašų į barsuką, manding, nepamiršusį O. Šruto niekšybių. Tačiau medolaižis opšrus buvo per mažas, kad pagal visas taisykles pultų senį Šrutą, nors ir beginklį, surištomis rankomis ir kojomis.

Aš tik atidariau landos dureles ir šūktelėjau Šrutui:

– Štai ir mūsų mažasis medolaižis opšrus!

Ir įstūmiau storulį pikčiurną į vidų. Paskiau pažiūrėjau į juos pro priekinį stiklą: iš pradžių jiedu glūdojo kiekvienas savo kampe, kol pagaliau medolaižis opšrus perprato Šruto padėtį ir ėmė įžūliai stypčioti, pamažu sėlindamas į voljero vidurį.

Tačiau, kai pradėjau leisti laisvėn smulkius ir nepavojingus žvėrelius, takų labirinte vieną po kito atstumdamas stiklines voljerų užsklandas, vėl teko ginčytis su Galena.

– Nedrįsk kišti nagų prie vaikingosios oceloto patelės! – pareiškė ji.

– Žinoma, nekišiu, – atsakiau ir, rodydamas jai savo blaivų protą, išleidau nerūpestingą tinginį ir atšiaurų vombatą, tačiau palikau nelaisvėje liesą rudą jaguarundį, prigulusį prie žemės. Ir išleidau žvalųjį baltanosį koatį.

Kas be ko, skruzdėdos buvo tikros nenaudėlės: atsitūpė vidury tako, užtverdamos kelią, ir įsispoksojo į medolaižį opšrų ir senį O. Šrutą.

– Klausyk, Grafai, ar negalėtume jau eiti iš čia? – paklausė Galena.

– Pirmiausia turime juos nukreipti į kokius nors vartus, – tariau.

Paskiau išleidau mangutą, papiktindamas Galeną, ir išvariau tingųjį lorį, kuris niekur nenorėjo eiti, ir katinį lemūrą, kiekvieną akimirką jausdamasis vis išmintingesnis.

Tiesiog trokšdamas parodyti, koks aš protingas, neišleidau vargšo binturongo – katinio lokio iš Borneo salos, – norėjau apsaugoti kitus žvėris, kad neapsikrėstų reta liga.

Ir, netardamas nė žodžio, nusilenkiau prieš tuščią, šį pasaulį jau palikusio bandikuto voljerą.

Tačiau, kai, nusikratęs įsikibusios į mane Galenos, laiptais išbėgau į lauką, mane pasitiko žvėrys, kurių nė neketinau išleisti. Jie nesiruošė maloniai manęs sveikinti. Buvo tiesiog žvėriškai nusiteikę, siuto iš pykčio ir pavydo. Amžinai lendantys į akis gibonai tupėjo apačioje ant laiptų ir spjaudėsi gūžčiodami pečiais. Kai priėjau arčiau, jie apibėrė mane kaltinimais ir apmėtė akmenimis, aš irgi atsakiau jiems tuo pačiu. Pagrūmojau vienam gibonui raktų ryšuliu, bet jis, peršokęs geležinius turėklus, liuoktelėjo į krūmus. Tuomet į mane pasipylė kuokštai piktžolių, pagaliai ir grumstai.

– Jūs laisvi, nešdinkitės, kur akys veda! – surikau. – Ko čia tupite? Ko dar norite?

Į mano žodžius atsiliepė garsai, man regis, bylojantys apie galutinį Biergarten’o sunaikinimą. Aš puoliau į tą pusę, šokinėdamas per sukultų peleninių šukes. Tik primatai sugeba taip siautėti: vandalizmas, velniškai panašus į žmogaus rankų darbą. Beždžionės suskaldė į šipulius pramogų atrakciono veidrodį, jo skeveldros mėtėsi Biergarten’o terasoje. Nesusivaldžiau nepažvelgęs į savo suskaldytą atvaizdą, grėsmingą galvosūkį-dėlionę.

– Dar kiek, ir aš išprotėsiu, – sumurmėjau.

Ir nudrožiau prie dvokiančio narvo su Retais Akiniuotaisiais Lokiais, kurie, man atrakinant duris, pasislėpė už baseino su geriamuoju ir plaukiojamuoju vandeniu. Man teko pakelti balsą, kad jie išlįstų lauk. Jie išbidzeno petys į petį, nukorę galvas kaip primušti šunys. Risnodami šalia vienas kito, apibėgo Biergarten’ą , tolydžio kliūdami už skėčių ir šnypščiančių beždžionių.

Gana, pagalvojau. Tikrai gana. Eidamas pro kitą narvą su riaumojančiais lokiais, išgirdau Galenos šauksmą. Šrutas pabėgo! – dingtelėjo mintis. Tačiau, iš už narvo kampo pažvelgęs į tamsų taką, einantį Smulkiųjų Žinduolių Paviljono link, pamačiau lyg žmogaus siluetą, keturpėsčia skuodžiantį nuo Beždžionių Paviljono, o įkandin – kitą, tik ne tokį stambų. Tai spruko orangutanas drauge su lygumų gorila.

Kaip, velniai rautų, jiems pavyko išlįsti? – dingtelėjo mintis. Ir tuojau pat išvydau jiems iš paskos šuoliuojantį Afrikos dramblį didumo sulig namu, straubliu nešantį narvo sieną, į visas puses tabaluojantį grotų stačiakampį.

Kai jis trenkė narvo sieną ant cementinio tako, taip sugriaudėjo, lyg nutrūkęs Šv. Stepono katedros varpas būtų kritęs ant vargonų, dunksančių už didžiojo altoriaus.

Tuomet visi bėgantys siluetai sustojo kaip nudiegti; aš irgi sustojau, stengdamasis užgniaužti kvapą. Zoologijos sode įsiviešpatavo tyla kaip bažnyčioje: nušvito viltis, kad pagaliau stos tyla. Ir tuomet aš patyliukais leidausi toliau – pro baltuosius lokius ir rudąsias meškas, ir Amerikos grizlį; pasukau taku pro Garsųjį Azijos Juodąjį Lokį, kuris nelyginant žudikas stovėjo sustingęs savo narve. Tačiau, šokdamas per apsauginę virvę, atsitrenkiau į rankos storumo grotas, į siaubingojo lokio narvo duris, ir tuomet priešais sušmėžavo dramblio siluetas. Jis nudundėjo per Biergarten’ą , trypdamas skėčius ir į dulkes maldamas veidrodžio šukes savo mamutinėmis pėdomis. Buvau jau beveik atsistojęs ant kojų, bet tuo metu Garsusis Azijos Juodasis Lokys griebė man už pakarpos ir pritraukė prie grotų. Aš užgniaužiau kvapą ir apmiriau, jausdamas, kaip man šiaušiasi plaukai, į nugarą tvoskiant iš lokio nasrų bjauriam dvokui. Ramiai pagalvojau: Kai jis supras, kad negali pro grotas prakišti savo didžiulės galvos ir manęs suėsti, tuomet nagais perdrėks man pilvą ir sušlamš mano vidurius. Tačiau, užuot draskęs, jis apgręžė mane; jo galva atrodė milžiniška kaip buivolo. Kai pagaliau išdrįsau pažvelgti jam į akis, pamačiau, kad jis skersuoja į raktų ryšulį ant mano peties.