Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Tempiau Galeną, kol ji pajėgė bėgti, o paskiau griuvau šalia jos, pasruvusios ašaromis, ant akmeninio suolo. Ir tuomet pastebėjau, kokie vienodi, seni ir išbadėję visi tie žmonės, besislapstantys krūmuose, tuntai plėšrių mėsėdžių, metų metus naktimis tykojančių grobio aplink Hicingo zoologijos sodą. Nuo tos dienos, kai žvėrys sudraskė Caną Glancą ar kažką kitą.

Išgirdau šūvius; medžiai virpėjo, apkibę paukščiais ir beždžionėmis. Šalia mūsų patogiai ant suolo įsitaisęs gibonas šlamštė saldainio popieriuką.

– Ar pažadi, kad pasėdėsi čia drauge su gibonu? – paklausiau Galenos.

Jos veidas atrodė toks pat bejausmis ar suakmenėjęs kaip apsirijėlio gibono.

Nusigavau iki Maksingo gatvės, radau vietą, kur buvome palikę motociklą, paskiau paėmiau krūmuose paslėptą kuprinę.

Dar nebuvo išaušę, tačiau švietė visi langai, gatvėmis uždegtais žibintais zujo automobiliai. Žmonės lipo iš taksi, nešini pagaliais, šluotomis, iešmais. Vyrai žygiavo į mūšį. Tokio triukšmo jau seniai negirdėta.

Pririšęs kuprinę, sėdau ant motociklo ir nulėkiau Maksingo gatve, visa gerkle šaukdamas Galeną. Nežinia, ar ji galėjo mane išgirsti per tokią erzelynę – man iš paskos kaukė policijos „Folksvagenai“, virš Tirolio sodų medžių blyksėjo melsvų žiburėlių atšvaitai. Į Maksingo parką plūdo žmonių srautas, o žvėrių srautas – priešinga kryptimi.

Ant šaligatvio pamačiau Galeną – stovėjo, tarsi kaip paprastai tokiu metu laukdama autobuso. Kai ji lyg apdujusi sėdosi užpakaly manęs ant motociklo, į šoną jai bakstelėjo sibirinis ožys, užkliuvęs už šaligatvio krašto: vargšas gyvūnėlis nieko nematė, regis, kapliu sužeistas į petį, ant kurio kabaliavo išplėštas kailio skivytas.

Vis dar klausiausi ausis ištempęs, ar nepasigirs darsyk Garsiojo Azijos Juodojo Lokio riaumojimas, nevilties ar pergalės staugimas. Tačiau, miniai erzeliuojant, nieko nebūčiau galėjęs išgirsti – net jo staugimo.

Galena sėdėjo užpakaly manęs nelyginant lėlė, ir aš nėriau į automobilių srautą, užtvindžiusį Maksingo gatvę. Policija naršė po Maksingo parką: mačiau jų žibintų šviesas ir baltutėlius priekinius skydus, kai jie, raiti ant savo BMW motociklų, zujo tarp krūmų, stengdamiesi išsklaidyti minią. Vidury staigiai siaurėjančio žibintų rato didelė palša kengūra kūlė žmogų, išmetusį iš rankų sodo žirkles – jos spindėjo žolėje, kengūros letenos primintos.

Minia lalėjo aplink mums bevažiuojant kokius penkis priemiesčio kvartalus. Prie Vatmangasės pastebėjau sunkiai šnopuojantį ir laižantį leteną snieginį leopardą. O Sarajevo aikštėje pamačiau būrelį penkių laimingų medžiotojų, kurie pritūpė slėpdamiesi nuo mano žibinto šviesų – matyt, palaikė mane policininku, bandydami užstoti ant žemės tysantį kruviną gaūrą. Gyvas būdamas, jis buvo vieno metro devyniasdešimties centimetrų aukščio.

Ištvermingų žemaūgių zebrų banda, visu būriu tyliai perliuoksėjusi per vejas, aplenkė krūmus, mikliai išvengdama trijų tinklais ir dvirankiu pjūklu apsiginklavusių medžiotojų pasalos. Zebrai iššoko į gatvę priešais motociklą, kanopomis skeldami kibirkštis ant grindinio. Išsigandę neįprasto kanopų kaukšėjimo, zebrai puolė į šalį, išsisklaidė tarp aikštėje stovinčių automobilių, atsidūrė kitoje aikštės pusėje ir leidosi siaura Voltergase, tačiau, apakinti priešais atvažiuojančių automobilių žibintų, bloškėsi atgal skersai Maksingo gatvės ir vėl nuliuoksėjo į Maksingo parką.

Mudu su Galena pagaliau atsidūrėme Leinco priemiestyje, nuošaliame, nykiame ligoninių rajone. Pravažiavome vieną po kitos senelių prieglaudą, miesto ligoninę, neįgaliųjų globos namus – pro saulės nutviekstas vejas, plikus, rusvai gelsvus pastatus. Balkonuose blizgėjo išrikiuoti invalidų vežimėliai; vejose ir languose žerplėjo cigarečių ir pypkių ugnelės. Senoliai, ligoniai ir neįgalieji klausėsi šurmulio, sklindančio nuo zoologijos sodo, kaip kaimo gyventojai, iš tolo stebintys bombarduojamo miesto gaisrų pašvaistę.

Akimirką sulėtinau greitį, drauge su jais klausydamasis ir žiūrėdamas, iš kurios pusės pasirodys pats supratingiausias žvėris, įveikęs visas kliūtis. Galimas daiktas, gibonas, kuris visomis keturiomis liuoksėjo ligoninės teritorija, lydimas slaugytojų ir balkonuose, invalidų vežimėliuose sėdinčiųjų riksmų, ir galiausiai įkliuvo į paspęstus deguonies žarnelių raizgus ir stetoskopo kilpą. Grobis, kuriuo turėtų didžiuotis visas ligoninės personalas, įskaitant ir ligonius.

Tačiau nė vienas žvėris nesugebėjo nubėgti taip toli. Galena visu svoriu užgriuvo man ant nugaros; pajutau, kaip ji dreba prisiglaudusi man prie sprando. Todėl pasukau toliau nuo ligoninių, į užmiestį, į vakarus nuo priemiesčių, jausdamas, kaip Galena drėgnu skruostu glaudžiasi prie žando, kaip abiem rankomis įsikimba į marškinėlius ir žvėriškai įkanda man į petį.

Tačiau aš nieko neėmiau į galvą, tik troškau, kad dar skaudžiau man kąstų, kad dar labiau skaudėtų. Važiavau tai greičiau, tai lėčiau: greičiau, kad ištrūktume iš minios erzelio, o lėčiau, kad tie, kuriems pavyko pabėgti, galėtų mane pralenkti ir liuoksėti priešaky mano žibinto apšviestu keliu – pabūti man vedliais, kuriais dabar labai džiaugčiausi, jeigu tokių pasitaikytų.

Tačiau niekas manęs neaplenkė; taipgi niekas nevažiavo į tą pusę. Visi važiavo priešinga kryptimi. Šeimyniniai autobusiukai, ūkininkų furgonai – žvangant įrankiams, padargams ir ginklams, priešaušrio prieblandoje žmonės džiugiai skubėjo į nelaimės vietą.

Kiekvienąsyk, kai į akis tvykstelėdavo priešinių žibintų šviesa, man vėl pasivaidendavo mokyklos futbolo aikštė. Ir kiekvienąsyk ne man tekdavo paspirti kamuolį.

Nauji planai

Auštančią dieną pasitikome toli už miesto, Dunojaus pakrantėje, į pietus nuo Klosterneuburgo. Ten ligi šiol tebegyvena vienuoliai.

Nežinia, ar ilgai sėdėjau pakelės griovyje, nulipęs nuo motociklo, kol pagaliau pastebėjau kaimiečius – pavargę jie grįžo iš Hicingo zoologijos sodo, patyrę neregėtą pramogą, kokių tik pasitaiko mieste. Važiavo daugiausia sunkvežimiais ir furgonais; kai kurie iš tų jaunų storžievių švilpavo Galenai, sėdinčiai kitoje kelio pusėje.

Mudu nesikalbėjome. Nelabai protinga leisti jai vienai taip ilgai mąstyti, pagalvojau. Tačiau nežinojau, ką jai sakyti, tad nedrumsčiau kelyje viešpataujančios ramybės. Kol nepasirodė namo grįžtantys ūkininkai. Tuomet man dingtelėjo mintis: mes įtartinai atrodome. Tiesa, O. Šrutas mūsų nematė, be to, nelabai tikėtina, kad jis kada nors ateis į protą, tačiau tebėra balkanietis padavėjas ir mažasis Hugelis Furtvengleris: jie galėtų kai ką papasakoti apie didelį, gremėzdišką motociklą ir pusprotį, tauškusį niekus apie zoologijos sodą.

Šiaip ar taip, pagalvojau, atsirado O. Šrutas su antsiuvu ir antpečiais, o tai jau šis tas.

Tačiau to negana, savaime suprantama. Paskutinis pikapas nebuvo tuščias: kėbulo gale iš po brezento, nukarusio virš galinių žibintų, kyšojo kanopa, ir aš iškart atpažinau rusvais ir kreminiais dryžiais išmargintą koją. Viešpatie, apsaugok bongą, pačią gražiausią antilopę, kuri bus suvalgyta kukliame ūkininko būste, o jos galva išliks pakabinta ant sienos virš židinio. Idant medžiotojų ateities kartos klausinėtų: nejaugi Austrijoje būta antilopių?

Žinoma. Pati pirmoji atplaukė į Austriją vergpirklių laivu.

Ar dabar jos išnykusios?

Žinoma. Siaubdavo daržus. Negyvai subadydavo šunis.

Antilopės ?