Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Žinoma.

Betgi toks mielas, smailus snukutis!

Žinoma. Bet iš tikrųjų stirniena riebi ir labai skani.

Turite galvoje šią stirną ?

Žinoma.

Pravažiavus paskutiniam karavanui, pagalvojau, kad būtų metas apsaugoti Galeną nuo to vaizdo. Ji sėdėjo kitoje kelio pusėje, žiūrėdama man per petį ar veikiau kiaurai per mano krūtinę. Aš nedrįsau pažvelgti jai į akis: spoksodamas žemyn į savo kelnes, staiga pastebėjau kuokštelį šerių, prilipusių prie kojinės.

Ak, atleisk , Zigi, pagalvojau. Tu ne tik nepaisei jokios logikos. Tu tiesiog klydai.

Paskiau Galena perėjo per kelią, akimirką pastovėjo prie išsipūtusios kuprinės ir ėmė traukti savo daiktus.

Be abejo, ji per daug galvojo.

Nežinodamas, ką sakyti, paklausiau:

– Na, ką dabar ketini daryti?

Ji nustebusi žvilgtelėjo į mane. Tad pridūriau:

– Ką norėsi, tą ir darysime.

Bet ji ėmė dar greičiau traukti savo daiktus, paskiau sudėjo viską į savo odinę striukę ir surišo; pastebėjau pro vieną rankovę kyšant šilkines kelnaites. Man pervėrė širdį.

Ji sugrąžins man futbolo marškinėlius, pagalvojau. Bet ji nė neketino jų nusivilkti. Matyt, padarė man bent tokią malonę.

– Kur eisi? – paklausiau.

– Į Vieną, – atsakė. – Ar negalėtum man atiduoti pinigų už plaukus?

– Į Vieną? – nustebau.

– Ar tau nebūtų įdomu grįžti ir paskaityti, kas apie visa tai rašoma? – paklausė ji. – Ar nenorėtum sužinoti, kas atsitiko? Ar tau, Grafai, nebūtų įdomu sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko?

Tačiau ji manęs nesunervino – buvau pernelyg prislėgtas. Manęs nedomino aukų skaičius, garbės žodis. Žuvus oriksui, nebuvo prasmės skaičiuoti nuostolius.

– Klausyk, dievaži, kodėl į Vieną? – paklausiau.

– Todėl, kad, mano galva, tai vienintelė vieta, kur tu nenorėtum važiuoti drauge su manimi, – atsakė ji.

Aš netikėtai atsipeikėjau – tarsi tvirtai atsistojau ant kojų.

– Tu daugiau nebečiaudėsi, ar ne? Tikiuosi, supranti, ką turiu galvoje, – ištariau.

Ji dirstelėjo į mane ir nepasakė nė žodžio.

– Tikrai nebečiaudėk, – pridūriau. – Nors ir kas tave imtų.

– Tai buvo mano plaukai, – tarė Galena. – Būk geras, atiduok pinigus.

Tad atidaviau jai pinigus. Ji paėmė atsargiai, lyg baimindamasi, kad ją paliesiu.

– Kur ketini važiuoti, Grafai? – paklausė ji šaltu, skaidriu kaip dangaus mėlynė balsu. Bet aš neketinau nusileisti iki to, kad ji šaipytųsi iš manęs.

– Į Kapruną, – atsakiau rimtai, ir ji nukreipė žvilgsnį į šalį. – Kur galėčiau tave rasti, kai grįšiu? – paklausiau.

– Jei grįši, – atsiliepė ji, vis dar nusukusi akis.

– Tikrai grįšiu, – pažadėjau. – Kur tu būsi?

– Et, man labai patinka zoologijos sodas , – atsakė ji tuo pačiu šaltu, skambiu balsu. – Ko gero, labai dažnai eisiu į zoologijos sodą. Ten mane ir rasi, kai nutarsi dar sykį pakartoti tą patį – sugalvojęs naują planą.

Tačiau aš nenorėjau, kad mudu taip išsiskirtume.

– Kaprune ilgai neužtruksiu, – tariau. – Tikrai norėsiu su tavimi pasimatyti.

– Kitaip tariant, kai geriau jausies? – paklausė ji su švelnia pašaipa. – Kai būsi čia viską užraukęs?

Tačiau aš supratau, kad taip elgtis nevalia, kad nedera taip atsisveikinti. Kai kada negalima skubėti. Apie tai aiškiai byloja užrašų knygelė:

Skaičiai sudaro tam tikrą sumą, nors ir kokia seka juos sudėtum.

Pamokoma, kaip paprastai. Pusinė tiesa, kaip visada.

– Atleisk, Galena, bet aš tavęs niekada nepamiršiu, – tariau.

– Tuomet važiuojame drauge į Vieną, Grafai, – pasiūlė ji, ir dabar jau buvo sunku pasakyti, kokiu balsu ji kalba.

– Man reikia nuvykti į Kapruną, – pareiškiau.

– Tai kaipgi tu mane rasi? – paklausė ji, kartodama ankstesnį mano klausimą. Tačiau šįkart įprastu balsu, nebe pašaipiai – nuoširdžiai paklausė, ir tiek.

– Yra tokia vietovė – Kalenbergas, sužinosi apie ją, gyvendama mieste, – atsakiau. – Važiuok bet kokiu tramvajumi į Grincingą, o paskiau autobusu – per visą Vienos Mišką. Atvažiuok ten kiekvieną trečiadienio vakarą, – tariau. – Iš ten atsiveria nuostabus vaizdas į Dunojų ir visą Vieną.

– Vadinasi, tu atvažiuosi vieną kurį trečiadienį, ar ne? – paklausė ji.

– Būk ten kiekvieną trečiadienį, – atsakiau.

Tačiau aš per toli nuėjau – grąžinau ją į ankstesnę padėtį.

– Pažiūrėsim, – atsakė ji tuo pačiu šaltu tonu.

– Aš tave pavėžėsiu į Klosterneuburgo autobusų stotį, – pasisiūliau. – Artimiausia miesto tramvajų stotelė – Jozefdorfas.

– Niekur su tavimi nevažiuosiu, – atsakė ji. – Verčiau eisiu pėsčia.

Susivokęs, kad vėl pralaimiu, atrėžiau:

– Na, žinoma. Ne paslaptis, kad turi geras kojas. Tau sveika pasivaikščioti.

– Tai sakei – ketvirtadieniais ? – paklausė ji.

– Trečiadieniais , – skubiai pridūriau. – Kiekvieną trečiadienio vakarą.

– Atvažiuosi tenai? – ji paklausė.

– Būtinai, – atsakiau, ir ji nudrožė keliu. – Trečiadieniais ! – sušukau pavymui.

– Pažiūrėsim, – atsakė ji ir nušvytavo savo dailiomis kojomis.

Norėdamas viską nuleisti juokais, pridūriau:

– Dar pasigrožėsiu tavo žaviu užpakaliuku, kol dingsi man iš akių!

Tačiau vargu ar ji šypsojosi, kai atsigręžusi atsakė:

– Tikiuosi, ne paskutiniu ilgu žvilgsniu, ar ne?

– Ne, – atsakiau taip greitai, kad jos lūpose beveik pasirodė šypsena.

Lydėjau ją akimis beveik iki pat kelio posūkio; paskiau sušukau jai pavymui:

– Trečiadieniais!

– Pažiūrėsim! – atsiliepė ji nenuspėjamu balsu, bet neatsisuko.

– Būtinai! – surikau, kai ji dingo iš akių.

Atsisėdau į pakelės griovį ir sėdėjau, laukdamas, kol ji prieis Klosterneuburgą: nenorėjau lenkti jos kelyje.

Aplink vis labiau aušo rytas. Prasidėjo įprastas gyvenimas dailiai pakirptomis gyvatvorėmis tvarkingai aptvertuose laukuose, kur karvės atitvertos nuo kukurūzų, ežios taisyklingai pažymėtos, aiškiai regimos saulėkaitoje. Visos karvės su varpeliais pakaklėje; visos avys su žymekliais ausyse.

Visi vyrai turi vardus ir žino, kur jiems dera eiti.

Pakilęs vėjas žėrė man į veidą kelio dulkes. Pamačiau, kaip motociklas pasviro nuo vėjo šuoro. Ant vairo pritvirtintame veidrodėlyje atsispindėjo asfaltu aptėkštas kelkraščio žvyras – ir keli šalikelėje augančios gėlės žiedlapiai. Tačiau, pažvelgęs už motociklo, niekaip negalėjau suvokti, kuri gėlė padovanojo veidrodėliui savo atvaizdą. Nei kuri asfaltuoto žvyrkelio dalis.

Kaip ir anksčiau niekas nesiderino.

Tačiau tai manęs nenustebino. Man tai buvo žinoma. Surikiuoti suknisti skaičiai sudaro sumą, tačiau tarpusavyje jie niekuo nesusiję. Visa tai tiesiog daiktai, už kuriuos kada nors privalai atsiskaityti. Lygiai taip pat dera vienas prie kito kaip dantų pasta ir pirmas prisilietimas prie karštos, standžios krūties.

Galena nukako į Klosterneuburgą, kur tebėra vienuolynų. Ir vienuoliai tebedaro vyną.

Ir atsitiko taip, kaip su Todoro Slivnicos plakta grietinėle: kur pažvelgsi – visur Galena, su kuria vieną kurį trečiadienį susitiksiu Kalenberge.

Šlovė visiems jums, išsaugojusiems gyvybę!

Hanesas Grafas pernelyg pedantiškas, pernelyg sutrikęs, pagalvojau, kad pajėgtų išsikapstyti iš pakelės griovio ir, raitas ant savo plieninio žvėries, nudumti, palikęs užpakaly šią apgauliai tvarkingą vietovę.