Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– O, ne! – sušukau.

Jis stipriau suspaudė mane, priglaudė prie savo krūtinės; grotos skaudžiai įsirėžė man į šonus. Jaučiau, kaip jo nagai dreskia man nugarą.

– Na, sutraiškyk mane, – sušvokščiau jam. – Skersuok neskersavęs, vis viena neišleisiu tavęs iš narvo.

Jis suriaumojo man tiesiai į veidą, taip stipriai kvėptelėjo į nosį, kad vos neuždusau.

– Niekada! – suklikau. – Kartais būtina padėti tašką!

Tačiau tuomet vėl suriko Galena. Man dingtelėjo mintis: Dramblys išvadavo O. Šrutą! Arba orangutanas užlaužė manąją Galeną, kas be ko, pačią geriausią patelę, kokią jis kada nors yra turėjęs.

Aš siektelėjau raktų ryšulio; Azijos Juodasis Lokys truputį atleido savo gniaužtus. Aš grabaliojau rakto, tamsoje tikėdamasis pamatyti prikabintą raštelį: NAUDOTI DRAUDŽIAMA! Tačiau perskaičiau nebent: AZIJOS LOKYS. Tyčinis nuslėpimas! Įkišau raktą į spyną; lokys tebelaikė mane netikėdamas savo akimis. Pajutau, kaip durys virsteli ir mudu su lokiu pakimbame ant atsidariusių grotinių durų. Jis tebelaikė mane suspaudęs, vis dar netikėdamas, kad laisvas. Paskiau paleido, ir mudu abu visomis keturiomis šleptelėjome ant žemės.

Dabar jis išbėgs ir suės mane, pagalvojau. Tačiau mudu išgirdome, kad Didžiosios Katės staugia garsiau nei anksčiau, lyg – pastarąją akimirką – būtų atsidaręs jų narvas. Paskiau išgirdau Didžiąsias Kates urzgiant kažkur netoliese. Didžiosios Katės bastėsi laisvos! Aš išropojau atpakalias iš narvo. Tačiau Rytų siaubūnas nekreipė į mane dėmesio. Keisčiausia, kad jis prigulė prie žemės, pakėlė snukį uosdamas orą: iš nasrų jam varvėjo seilės, o kailis išilgai liemens be perstojo trūkčiojo.

Garsusis Azijos Juodasis Lokys mąsto! – pagalvojau. – Arba kažką rezga!

Tačiau aš nieko nelaukiau – maža ką jis sumąstys savo kraupiu protu. Puolęs pro jo narvą, taku nudūmiau Smulkiųjų Žinduolių Paviljono link. Ten pamačiau vargšę Galeną – susigūžusi labirinto tarpdury, žiūrėjo tolėliau į kruviną taką, kur tigras, infraraudonųjų spindulių išmargintas tamsiai raudonais ir juodais dryžiais, draskė rudą antilopę įvijais ragais ir išvirtusiais viduriais, savo forma panašiais į smegenis. Užpakalinės kojos stirksojo virš sturplio, o ant žemės dryksojo puikiai pažįstamos sėklidės, didumo sulig tinklinio kamuoliu.

– Ak, Zigi, juk tai oriksas, – tariau.

– Tai tigras, – atsiliepė Galena šaltesniu nei žiemiškos upės balsu. – Ir aš tau ne Zigis.

– Ar čia tu šaukei? – paklausiau tokiu pat šaltu tonu.

– Aha, vadinasi, girdėjai? – tarė ji piktdžiugiškai. – Kaip matai, susitvarkiau pati viena, nė tavo pagalbos neprireikė.

– Kur dingo didžiosios beždžionės? – paklausiau.

Tačiau ji tik kietai sučiaupė lūpas ir nutaisė akmeninį veidą, tad aš ir nesispyriau.

Tolėliau takų labirinte kažkas dusliu balsu vardijo vardus. Nuėjau pažiūrėti: senis O. Šrutas stovėjo prie stiklo, o medolaižis opšrus – beveik žaismingai urgzdamas – pergalingai tupėjo vidury voljero. Senis O. Šrutas vardijo vardus, o gal šaukė žmones:

– Zaikeris? Bainbergas? Mufelis? Brandaisas? Šmerlingas? Fridenas?

Vardydamas vieną vardą po kito, O. Šrutas pamažu kraustėsi iš proto.

Grįžau pas Galeną pačiu laiku – išgirdau lemtingą Garsiojo Azijos Juodojo Lokio riaumojimą. Pagaliau, nustojęs stebėtis, kad taip netikėtai atgavo laisvę, lokys apsisprendė. Kitų zoologijos sodo gyventojų šėlsmas pasiekė viršūnę, tarytum lokys būtų grifas ir jie labiau bijotų jo mito negu jo paties – visiems jiems buvo gerai žinoma, kokius jausmus nuo seno jis puoselėja Hinliui Gaučui ir kaip tie jausmai veikia jo smegeninę.

– Tu išleidai ir šitą lokį! – pasipiktino Galena.

– Ne! – išsigyniau. – Matai, kitaip negalėjau. Jis mane nutvėrė. Nepaleido manęs. Galų gale turėjau sudaryti su juo sandėrį.

Ji spoksojo į mane tokiu žvilgsniu, lyg pirmąsyk mane matydama – kaip ir sudraskytą oriksą, kurio nebuvo regėjusi visu žavumu ir didybe.

– Ak, Grafai! – sukuždėjo ji. Ir jos akys apsiblausė.

Pažvelgęs pro Smulkiųjų Žinduolių Paviljono duris, pamačiau Azijos Juodąjį Lokį pastriuokomis liuoksintį laiptais. Galena neteko žado: ji nė nekrustelėjo, kai jis pralėkė pro mus ir nudundėjo labirinto taku. Tačiau staiga stabtelėjo, išvydęs O. Šrutą, tebekartojantį: „Vainštiurmas? Botvaileris? Šnuleris? Štaingartenas? Franklis? Frišas?“

Ir man dingtelėjo mintis: „Kodėl ne Vutas? Javotnikas? Marteris? Vacekas-Trumeris? Arba lengvapėdis Hanesas Grafas?“

Pagaliau supratęs, ko čia atėjo, Garsusis Azijos Juodasis Lokys sutrikęs atsitūpė priešais stiklinę pertvarą ir keliskart nagais grybštelėjo trisdešimties centimetrų storio permatomą sieną. O. Šrutas liovėsi vardijęs vardus.

– Kas čia? – paklausė. – Aha, tai tu, Zaikeri!

Tačiau Azijos Juodasis Lokys buvo ne iš tų, kurie pakenčia O. Šruto riksmus. Pasitraukęs atbulas, jis šoko ant stiklo; tada vėl įsibėgėjo ir šoko; paskiau sumišęs atsitūpė.

– Na, kas gi tu? – vėl paklausė O. Šrutas. – Aš žinau, kad tu čia!

Ir tuomet Azijos Juodasis Lokys sustaugė. Staugimas užtrenkė ausis, aidu atsiliepdamas visame takų labirinte. O. Šrutas atšlijęs aukštielninkas virto į pjuvenas, persivertė per medolaižį opšrų, kuris krimstelėjęs jam staigiai atšoko atgal – puolė į lovį prie landos durelių: abu nukrėtė šiurpas, čia pat išgirdus tokį puikiai visiems Hicingo zoologijos sodo gyventojams pažįstamą staugimą.

– Ne! Tik ne tu ! – suriko O. Šrutas. – Neleiskite jo! Neleiskite! Nereikia! Ne! Maldauju ! Zaikeri? Bainbergai? Frankli? Šnuleri? Šmerlingai? Mažasis Frišai? Maldauju !

Pastūmiau Galeną durų link – lokio riaumojimas tarsi ištrenkė mus lauk į zoologijos sodą, kur urmu dūmė visi gyventojai, išgirdę siuntant žvėrį, kuriam niekas nedrįso priešintis. Nei Didžiosios Katės, nei dramblys, nei kažkur dumiančios didžiosios beždžionės – man regis, visi kūrė pagrindinių vartų link. Visi kaip vienas. Sutartinai – zoologijos sodas susitelkė. Azijos Juodasis Lokys nėjo į skaičių, niekas negeidavo bendrauti su pamišėliu.

Tačiau, kai mudu su Galena pro bilietų kioską rovėme pagrindinių vartų link, už zoologijos sodo ribų pastebėjau virtine sustatytų automobilių žibintų pašvaistę ir išgirdau neaiškų laukiančios minios šurmulį. Ir dar pamačiau vorą žvėrių, kaukšinčių kanopomis, kleksinčių nagais, būrius Įvairių Vandens Paukščių, pūškuojančių per tvenkinius, kylančių į nakties dangų, – visi kaip vienas skubėjo prie galinių vartų, atsiveriančių į Tirolio sodus. Ten, kur iki pat Maksingo parko driekiasi nuostabūs samanų patalais iškloti papartynai.

Prie vartų susidarė kamšatis, tačiau dramblys teikėsi palikti siaurą tarpelį, pro kurį galėjo prasmukti visi, išskyrus jį. Jam pavyko nuplėšti vartus nuo viršutinio vyrio, tačiau jie vis dar laikėsi pakibę ant apatinio, užtverdami kelią.

Mudu su Galena šmurkštelėjome pro įstrigusį žioplą dramblį ir nėrėme pro beždžiones, susitelkiančias į nedidelius būrelius.

Tačiau Tirolio soduose irgi liulėjo minia, tuntai priemiesčio gyventojų, kurių buvo daugiau nei policijos: vienais naktiniais marškiniais, su blyksinčiais žibintuvėliais. Toje spūstyje niekas į mus nekreipė dėmesio, mes skynėmės kelią pro namų šeimininkes, spiegiančias garsiau nei beždžionės.

Ir tik tada, kai atsidūrėme aukštuose, tankiuose Maksingo parko krūmynuose, mano protas staiga išsivadavo iš tos sumaišties ir prablaivėjo. Išvydau juos slepiantis krūmuose. Nepažįstamus vyrus su senoviniais ginklais – židinių žarstekliais, kapliais, spindinčiais pjūklais, šakėmis, kūjais ir pjautuvais. Dabar žmonių balsai gožė Azijos Juodojo Lokio riaumojimą, vos girdimą kažkur užpakaly.