Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Tuo pat metu geriausi šeimininko cigarai buvo leidžiami dūmais.

Dina įsigyveno į namų ritmą nelyginant katė, staiga suradusi saulės įkaitintą akmenį. Buvo gana keista, kad ponia Julija nė trupučio nepavyduliauja būtybei, kuri savo esybe užkariavo namus ir pasiglemžė vyro prielankumą. Priešingai, ji iškart pasakė, kad nėra reikalo Dinai taip greit iškeliauti į rytus. Jeigu ji norinti ten tik apsižvalgyti. Dina stengėsi sužinoti apie visus laivus, ateinančius ir iš pietų, ir iš rytų.

Ponas Miuleris paklausė, ar ji dar neapsisprendusi vykti į Vardėhusą, jeigu klausinėjanti apie laivus, plaukiančius į šiaurę ir pietus.

Tačiau ponia Julija žinojo priežastį. „Dina kažko laukia“, – pasakė ji.

Dina įsmeigė į ją akis. Jos tarsi suprato viena kitą iš žvilgsnių.

Aš esu Dina. Julija galima pasitikėti. Jos akyse gyvena mirtis. Ji nuolatos pradeda klausimą, kurio nepabaigia. Tada žiūri į mane, kad aš atsakyčiau. Ji nori, kad aš jai parodyčiau Jertrūdą. Bet tam dar ne laikas. Dar ne.

Dina ant juodojo žirgo išjojo į užmiestį. Apsimovusi pono Miulerio odines kelnes.

Iš pradžių Julija surado elegantišką jojimo kostiumą, susidedantį iš juodo kašmyrinio sijono, baltos palaidinės ir aptemptų baltos medžiagos kelnių su užkulniais. Tačiau jis buvo mažas.

Dina sutiko virš vyriškų odinių kelnių užsisegti sijoną. Jis buvo labai platus, skeltas priekyje ir užpakalyje. Tik kad būtų prisidengta, kaip sakė Julija.

Dinai sugrįžus ji pasiūlė, kol bus einama persirengti pietums, išgerti taurę gerosios maderos. Ji pati gėrė arbatą.

Ponia Julija savo šelmiška maniera pasakojo, kas dedasi Tromsėje. Viską ji vertino blaiviai ir iš šalies, nes pati buvo atvykėlė.

Dinai nereikėjo baimintis, kad gali ją įžeisti nusistebėdama kuo ar pasijuokdama iš žmonių bei papročių.

Dina paklausė, kas per vienas tas Liudvigsenas.

– Jis pasiturintis ir atrodo taip, lyg būtų nužengęs iš madų žurnalo, – pasakė Julija šiltu ir žvaliu balsu.

Tada juodvi ėmė kikenti kaip mažos mergaitės. Tarp daugybės gražių negyvų daiktų pernelyg prašmatnioje svetainėje.

Girtąjį penktą dešimtmetį, kai gėrimo kultūra Tromsėje galutinai pašlijo, miesto valdžia sumažino gėrimus parduodančių vietų skaičių, ir dabar čia tebuvo vienas smulkus prekiautojas degtine bei vienas pirklys. Šiedu darė puikų biznį.

– Padorūs žmonės susirenka išgerti pas Liudvigsenus. Jie lankosi ten labai sąžiningai, kad galėtų pasirodyti, – pasakojo Julija.

Kad ir kas ji būtų, panėšėjo į angelą. Visuomet dėvėdavo šviesaus medvilninio ar šilkinio satino rūbus. Angeliškos garbanėlės prie ausų vis dėlto pykosi su ironiškais lūpų kampučiais bei rimtomis akimis.

Daugiausia ji pasakojo apie pokylius ir kviestinius pietus buržuazijos bei valdininkų luomo namuose. Apie kurioziškus nutikimus, kurie įvyksta, kai kartu pietauja skirtingos aplinkos žmonės. Ji turėjo ką papasakoti, nes Miuleriai visur buvo laukiami svečiai.

Dina gėrė į save viską, kas nauja, tarsi nepažįstamo prieskonio tolimiausių žemės kampelių aromatą.

– Stenkis nesueiti su žmonėmis į greitas pažintis, – pasakė Julija, – nes po to jie sekios tau iš paskos kaip šunys. Nepagelbės ir tai, kad tu jų šalinsiesi ar tikėsi, jog pažinties galima nepaisyti, jeigu ji jau užmegzta. Žmonių, kurie su tavimi neturi nieko bendra, nieko, išskyrus pomėgį skaniai pavalgyti ir išgerti, niekada nepavyks atsikratyti.

Antrą Dinos viešnagės dieną apsilankė naujasis ligoninės vyriausiasis gydytojas. Jis vadovavo ligoninei, kur laikinai buvo įsikūrusi pamišėlių prieglauda. Liaudis ją vadino „Beprotnamiu“, arba Tronka.

Dina domėjosi ir darbu, ir ligonine. Tai uždegė vyriškį. Jis ėmė pasakoti apie „slaugytojus“, kaip jis juos vadino. Apie nuolatinį sąlygų gerinimą vargšams nieko nebenutuokiantiems gyventojams.

Jis pasakojo apie vieną religinį fanatiką, kurį jie saugo. Šis nustojo proto, kai penkiasdešimt antraisiais Hetai ir Sombiu buvo įvykdyta mirties bausmė. Ore tebetvyrojo egzekucijos, įstatymo, bažnyčios ir lestadianizmo9 fanatikų įvarytas siaubas. Žmonės skirstėsi išsigandę ir pasibaisėję. Bendruomenė buvo per maža dviem mirties bausmėms.

– Kai kas netgi pasitraukė iš valstybinės bažnyčios, – pasakė Julija.

– Dabar gavome naują vyskupą, kuris turėtų sugrąžinti tikėjimą. Vyskupienė taip pat labai religinga ir gera, – pasakė daktaras.

Grioveliai prie Julijos burnos kampučių paryškėjo. Galėjai suprasti, kad jie su daktaru jau anksčiau buvo ginčijęsi šia tema. Jie papildė viens antrą.

Miuleris į pokalbį nesikišo.

– Ar jis pavojingas? – staiga paklausė Dina.

– Kas?

Daktaras sutriko.

– Religinis pamišėlis.

– A, šitas… Jis pavojingas pats sau. Tol tranko galvą į sieną, kol apalpsta. Niekada nežinai, kas jam gali užeiti. Galima sakyti, nenuspėjamas. Šaukiasi Dievo ir šėtono, nematydamas tarp jų didelio skirtumo.

– Bet kodėl jis uždarytas?

– Jo elgesys kelia grėsmę šeimai ir…

– Ar galėčiau pamatyti tavo ligoninę? – paprašė ji.

Nustebintas tokio noro, vyriškis atsakė teigiamai. Taip ir buvo sutarta.

Po keturias kameras abiejose koridoriaus pusėse. Tokie pat garsai kaip Tronjeme, tik ne tokie kurtinantys.

Čia buvo laikomi ir pamišėliai, ir paprasti kaliniai. Pasak gydytojo, ne damoms su jais kalbėtis. Kažkas pašaukė jį, lyg būtų atsitikus kokia bėda. Jis atsiprašė Diną. Tuomet sužvangino raktais, atsirakino duris ir pranyko už jų.

Pro langelį duryse slaugytojas pašaukė žmogų, vardu Jentoftas. Angoje pasirodė grubi ir nešvari pakulinės palaidinės rankovė. Žmogysta prisimerkė nuo šviesos. Bet akys buvo gyvesnės, nei galėjai tikėtis iš narve uždaryto žmogaus.

Jis grabaliojo orą siekdamas Dinos, nes negalėjo prakišti pro virbus rankos.

Kai slaugytojas paaiškino, jog Dina Grenelv nori pasikalbėti su juo nepaisydama jo pamišimo, jis palaimino ją ir peržegnojo.

– Dievas maloningas! – suklykė jis taip, kad slaugytojas turėjo jį tildyti.

– Ar tu pažįsti Dievą? – skubiai paklausė Dina ir užmetė akį į slaugytoją, kuris tuo laiku tvarkė lentynas palei koridoriaus sieną.

– Taip! Ir visus šventuosius!

– Ar pažįsti Jertrūdą? – primygtinai klausė Dina.

– Aš pažįstu Jertrūdą? Dievas maloningas! Ar ji panaši į tave? Ar ji lankosi čia?

– Jos namai visur. Kartais ji panaši į mane. Kitais kartais mes visiškai nepanašios. Tokie jau yra žmonės…

– Dievui visi lygūs!

– Tu taip manai?

– Biblija! Tai parašyta Biblijoje! – plyšojo vyriškis.

– Taip. Tai Jertrūdos knyga.

– Tai visų knyga! Aleliuja! Mes nuginsime juos prie perlinių vartų, visus kaip vieną. Mes priversime juos išsilaisvinti nuo visų nelaimių ir nuodėmių! Kiekvieną, kuris priešinsis! Visi kris nuo kalavijo kirčio, jei neatsivers į tikėjimą!

Slaugytojas žvilgtelėjo į Diną ir paklausė, ar vis dėlto nevertėtų baigti vizito.

– Ši ponia atvyko pasišnekėti su tavim, Jentoftai, – tarė jis, prieidamas artyn.

– Atūš cherubinai ir perrėš juos pusiau. Nuo galvos iki kojų! Visus kaip vieną! Kirvis jau guli pas medžio šaknis… Dievas maloningas! – pranašavo vyriškis.

Slaugytojas žiūrėjo į Diną prasikaltusiu žvilgsniu. Tarsi žmogus būtų jo asmeninė nuosavybė, atsistojusi jai skersai kelio.

– Jentoftui laikas nurimti! – ryžtingai pasakė jis ir uždarė langelį prieš pat įsiaudrinusio vyriškio veidą.