Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Sode lingavo didžioji ieva, nors vėjo dvelksmas buvo vos juntamas.

Ten sėdėjo Benjaminas ir žliumbė. Baubdamas purtė medį. Negailestingai jį niokojo. Spardė ir draskė šakas. Tam, kad ji matytų ir gailėtųsi.

Dina stovėjo šypsodama. Vilnijančią jūrą glamonėjo silpnas pietų vėjelis. Garlaivis pasuko į šiaurę. Motušė Karena davė palaiminimą. Kaži ar tai padės?

Prieš pat atvykstant į Havnviką, ji susipažino su kapitonu. Seniai norėjo pamatyti vyriškį stebėtino vešlumo žilomis žandenomis, kurį visi vadino kapitonu Lū.

Jo vietoje ji išvydo aukštą vyrą, kuris ir judesiais, ir išvaizda jai priminė darbinį arklį. Didžiuliame pailgame veide didvyriškai stirksojo nosis. Lūpos panėšėjo į arklio snukį. Mėsingos ir liulančios, su tamsuojančiu tarpekliu per vidurį kaip senos moters krūtinė. Po vešliais antakiais slėpėsi pora apskritų geraširdiškų akių.

Jis elgėsi mandagiai ir pareiškė apgailestavimą, kai ji pasiteiravo apie senąjį kapitoną. Sumušęs kulnimis padavė jai ranką, kuri jokiu būdu nesiderino su visu žmogaus kūnu. Buvo siaura ir dailios formos.

– Davidas Kristianas Lysholmas, – prisistatė jis ir nužvelgė ją mėlynomis akimis.

Jis aprodė jai laivą tokia mina, tarsi viskas priklausytų jam. Apylinkes jis liaupsino taip, lyg tai būtų jo nuosavybė ir jis ten svečiuotųsi.

Čia vis dar tebesą seni geri laikai. Kilmingieji Norlane galį keliauti pagal savo luomą. Anot jo, tai tikrai neįmanoma varganais pietų vieškeliais.

Jis perbraukė ranka iki žvilgesio nušveistus žalvarinius turėklus ir linksėjo galva pritardamas savo paties žodžiams. Atsiklausė, ar galima užtraukti pypkę ponios akivaizdoje.

Dina pasakė, kad, žinoma, galįs. Ji taip pat mielai parūkytų. Jis išsprogino akis ir suakmenėjo. Dina nusprendė nesinešti pypkės, kurią turėjo kajutėje. Nevertėjo stulbinti žmonių.

Jie vis dar stoviniavo prie žalvarinių turėklų, kurie žymėjo ribą tarp pirmosios klasės ir „kitų keliautojų“.

„Vietos čia skirstomos pagal luomą, o ne pagal kišenę“, – pasakė jis. Ir be galo oriai nusivedė ją už parankės.

Havnvike juos pasitiko daugybė mažų valtelių, kuriose buvo prisėdę jaunimo.

Kapitonas atsitiesė ir pasitiko vienintelį keleivį, kuris ruošėsi plaukti. Tai buvo fogtas. Jis išdidžiai, su kiaulės odos portfeliu rankoje užlipo į denį.

Vyriškiai pasisveikino kaip seni pažįstami, o Dina buvo pristatyta.

Šalia trapo stovėjo pašto viršininkas ir derėjosi su pirkliu dėl poros laiškų, kurie nebuvo pagal taisykles frankuoti. Jis bandė išreikalauti keturių šilingų mokestį.

Trečią kartą pasigirdus signalui, pajudėjo ratų mentės. Jos slydo druskinga jūra. Žmonės priminė skruzdes, kurios zujo krantu, o pro šalį slinko kalnai.

Keleiviai stebėjo vieni kitus, kai galvojo, kad jų niekas nemato. Vieni – abejinga veido išraiška, kiti – smalsiai ar tiriamai. Visų kelionė turėjo vienokį ar kitokį tikslą.

– Kas gi paskatino fogtą vykti į šiaurę? – pasidomėjo kapitonas.

Pasirodo, kad rusai dviejose trijose vietose prasiveržė per sieną tarp Norvegijos ir rusų Laplandijos. Iš savininkų šiaurėje buvo gauta skundų, jog svetimšaliai šeimininkauja norvegų teritorijoje. Jie netgi tvirtino, jog kraštas priklausąs rusams. Šiuo metu jie buvo priartėję prie Tanos. O vietinės valdžios reikalavimai išsinešdinti nedavė jokių rezultatų. Todėl fogtas ir vyksta į šiaurę.

– Jie priešiški ar taikūs? – paklausė Dina.

– Kad ir kokie jie būtų, siurbiasi nelyginant sparvos! – atsakė fogtas.

Priėjo pašto viršininkas ir mąsliai čiulpdamas ūsą stumtelėjo kepurę sau ant kaktos. Kažkur jis buvo girdėjęs, kad rusai elgiasi taip, tarsi šalis priklausytų carui ir kad nemažai finmarkiečių mielai sutiktų, kad taip ir būtų. Nes Kristianijos valdžia neturėjo ten gero vardo. Visur tvarką darė apsukrūs rusų diplomatai. O vyriausybė nejudino nė piršto. Jie nieko nežinojo. Nė karto nebuvo nuvykę į šiaurę pasižiūrėti.

Kalbėdamas pašto viršininkas tris kartus linktelėjo fogto šonan. Tarsi prisiminęs, kad nelabai žino, katrą pusę, vyriausybės ar finmarkiečių, palaiko fogtas. Ne pro šalį mandagiai elgtis, net kai atvirai reiški savo nuomonę.

Kapitonas sutriko. Bet fogtas – nė kiek. Geraširdiškai pažvelgęs į pašto viršininką tarė:

– Šalis labai ištįsusi. Sunku viską sužiūrėti. Holugalanas, ypatingai Finmarkas, yra priklausomi nuo gerų santykių su Rusija. Iš ten gaunamos tokios svarbios prekės kaip grūdai ir lynai. Bet, žinoma, viskam yra ribos. Negalima nesipriešinti invazijai.

Fogtas pasisuko į Diną ir paklausė, kaip klostosi reikalai jos krašte. Ir kokia jos tėvo, lensmano, sveikata.

Dina trumpai atsakė:

– Lensmanas gyvenime nėra sirgęs, nebent kartais pašlubuoja širdis. O pavasaris buvo košmariškas, su daugybe sniego. Bet viskas jau praeityje.

Atrodė, kad visa tai fogtą nuteikė linksmai. Raukšlelės dailiai kilstelėjo aukštyn, ir jis paprašė perduoti linkėjimų, jeigu ji pirmoji pamatysianti lensmaną.

– Kaip susiklostė reikalai su piratais, kurie dar neseniai siautė Raftsune? – paklausė Dina.

– Rudenį byla bus svarstoma tinge. Bet šiuo metu jie sėdi surakinti Tronjeme.

– Ar tikrai tarp jų buvo dvi moterys? – pasiteiravo ji.

– Taip, buvo ir dvi moterys. Atrodo, čigonės.

– Kaip jūs nugabenate tokius pavojingus kalinius į Tronjemą?

– Tokiam kroviniui gabenti reikia tvirtų vyrų ir geležies, – atsakė jis ir nustebęs pažvelgė į ją.

Ji nieko nebesakė, ir vyrai pradėjo įprastinį pokalbį apie orą.

Neskaitant padavėjų ir dviejų jaunų seserų, keliaujančių trečiąja klase, Dina buvo vienintelė moteris laive.

Ji pasišalino į pirmos klasės moterų kajutę, kurioje, laimei, kol kas gyveno viena. Atsidarė kelioninį krepšį ir rūpestingai atsirinko kostiumą bei papuošalus. Ji netgi susisegė plaukus ir susiveržė liemenį korsetu. Bet skrybėlės nesidėjo. Ji apsisuko ir patenkinta linktelėjo.

Galbūt pavyks tapti fogto bendrakeleive į rytus! Šį vakarą ji turės sulošti šachmatų partiją!

Laive buvo du locmanai. Bet tik vienas visiškai blaivus. Kapitonas taikiai pasakė, kad pakaks ir vieno. Antrasis gulėjo ir blaivėsi po deniu. Turint vieną locmaną ant tiltelio ir vieną po deniu, kelionė saugi.

Trikdė daugybė kalbų. Be norvegų kalbos, dar buvo šnekama vokiškai, angliškai ir daniškai.

Trečiosios klasės keleiviai būrėsi aplink juodąjį kaminą. Ten jie sėdėjo ant dėžių. Vieni snaudė saulutėje. Kiti išsitraukė dėželes su pasiimtu maistu ir ramiai jį kramtė.

Suodžiai nuo kamino pamaži leidosi ant jų, bet jie nelabai to paisė. Viena iš prijuostę dėvinčių merginų sėdėjo ir stropiai mezgė rudą apdarą. Ji turėjo rusvus, į kasas supintus plaukus, kurie priekyje stirksojo virš kaktos.

Jos sesuo sėdėjo šalia, saugodama dėžę su kambarinėmis gėlėmis, kurią per didelį spiegimą ir triukšmą jai pavyko įboginti į laivą. Tai buvo krūminis gvazdikas ir snaputis. Per dėžės kraštą nudrikusios gėlės atrodė stebėtinai gyvybingos. Akinanti žaluma su raudonais žiedynais. Trečiąją klasę jos pavertė atokia palange.

Dina, sustojusi ant tiltelio, valandėlę žiūrėjo. Tuomet nuėjo į valgomąjį prie padengto stalo. Vakarienei buvo žuvų. Lašišos ir silkės užkandžių. Kumpio, sūrio, duonos ir sviesto. Kavos, arbatos ir alaus.

Stalo viduryje stovėjo didžiulis butelis salyklinės degtinės. Reinsnese tokios negerdavo. Panašia Dina buvo vaišinta Bergene. Jos skoniui ji buvo per saldi.