Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Taip Andersas kalbėjo Dinai atsisveikindamas.

Tromsė, pasirodo, tebuvo kelios baltų namukų saujelės. Patogiai išdėstytus, juos natūraliai ribojo daugybė žaliais šlaitais garmančių upelių. Pačiame viršuje stovėjo beržynas, žalias ir tankus. Tarsi Viešpaties rojaus kampelis.

Tačiau rojus ir čia baigėsi ten, kur prasideda žmonių gyvenimai.

Dina nusisamdė karietą, kad dienos šviesoje susipažintų su miestu. Ties pietine miesto riba pakrante driekėsi Tromsėstranas su dviem trim eilėm nedidelių namelių. Ji klausinėjo, o jaunas vežikas su raudona megzta kepure, užmaukšlinta ant ausų, aiškino.

Kelias tęsėsi pajūriu per Prostneso kyšulį, suko pro kleboniją ir ėjo tolyn Jūros gatvės link. Ilgiausia miesto gatvė vadinosi Kranto. Lygiagrečiai buvo Žalioji gatvė. Tačiau ties Turgaus aikšte kelią atkirto rotušė, įsiterpusi tarp vaistinės bei Holsto namų.

Kvartalu piečiau nuo turgaus iš Vanšletos tekėjo upelis, pro L. J. Peterseno namus ir paskui tiesiai į jūrą. Jam buvo duotas skambus pavadinimas „Peterseno upė“.

Žemiau vaistinės telkšojo apgailėtinas purvynas. Vežikas papasakojo, kad kai Petersenai keldavo balių, kavalieriai turėdavo avėti aukštaauliais batais, kad galėtų pernešti damas per purvyną. Nepaisant to, o gal kaip tik todėl, visi troško būti pakviesti į pobūvį pas Petersenus.

Šią vasarą geri orai ir vėjas išdžiovino purvyną, tad juo dabar galėjo vaikščioti kas tinkamas.

Dina užsuko į Liudvigseno viešbutį Du Nord arba Hotel de Bellevue . Jis aiškiai buvo skirtas aukštuomenei.

J. H. Liudvigsenas dėvėjo cilindrą ir vaikščiojo su ilgakočiu lietsargiu vietoj lazdos. Jis pasakė, kad visada pasiruošęs patarnauti, ir nusilenkė. Turėjo platų, pasitikėjimą keliantį veidą ir vešlias žandenas. Plaukai su nepriekaištingu sklastymu kairėje buvo sušukuoti dailia aukšta banga.

Keletą kartų jis priminė, kad jeigu ponia Dina Grenelv ko nors pageidautų, tereikia pranešti!

Per pasiuntinį Dina nusiuntė dviem pirkliams labų dienų ir pasiprašė pas juos vizito. Nuo to pradėti patarė Andersas.

Kitą rytą ji gavo vizitinę kortelę su pranešimu, kad gali apsilankyti Peterseno kontoroje. O iš trumpo laiško ji sužinojo, jog laukiama pas poną Miulerį.

Ją pasitiko pats ponas Petersenas. Pasirodė, kad jis gerai nusiteikęs. Mat ką tik buvo paskirtas vicekonsulu Mėklenburge ir ruošėsi pradėti tarnybą. Taip pat ketino pasiimti žmoną ir negalvojo apleisti verslo. Kartu su broliais jis turėjo laivą.

Dina apibėrė jį visais įmanomais sveikinimais ir smulkiai išsiklausinėjo apie naująjį postą.

Galėjai suprasti, kad po nuoširdžiu vyriškio tonu slepiasi prityręs biznierius.

Galiausiai ji perėjo prie savo reikalo. Klausinėjo apie kapitalą ir turimas priemones. Įgulą. Pajų. Procentus už sukartą kelią. Kokia, jo apskaičiavimu, galėtų būti miltų kaina? Kiek krovinio galima gabenti triume, kad jis liktų sausas ir nepakenktas?

Ponas Petersenas liepė atnešti maderos. Dina neprieštaravo, tačiau rankos judesiu atsisakė, kai tarnaitė norėjo jai įpilti. Iš ryto ji negerianti.

Petersenas pats paėmė vieną taurę ir užsakė Dinai arbatos. Jis atrodė susidomėjęs. Tačiau per daug švaistėsi žodžiais. Tarsi bandytų ją nuraminti užšokdamas jai už akių. Be to, jis negalėjo garantuoti tvirtos miltų kainos.

Ji žvilgtelėjo į jį ir nusistebėjo, kad jis, būdamas vicekonsulas, tiek nedaug žino apie kainas.

Jis nuleido pro ausis žodžių toną ir pasiteiravo, kiek laiko ji dar būsianti mieste. Nes, ko gero, jis žinosiąs daugiau po keleto dienų. Bet kuriuo metu laukiama rusų laivų.

Kai jis pakvietė pagyventi pas juos, ji labai rizikavo įžeisti svetingumą. Pasakė, kad jau turi virš galvos stogą, kurio negalinti atsakyti. Ačiū! Ji pranešianti, ar sutinka pirkti ir gabenti iš Archangelsko grūdus be tvirtos kainos.

Antrasis sąraše buvo Hansas Peteris Miuleris.

Kitą dieną Dina atvyko į prašmatnų namą Škiperių gatvėje. Viskas čia rodė gerovę ir pilnatvę. Raudonmedžio baldai, porcelianas.

Jauna liguistos išvaizdos žmona, kalbanti trionerių tarme, įėjo į kontorą pasisveikinti. Jos akys buvo tokios pat sielvartingos kaip vaikelio šmėklos Helgelane. Ji plaukte plaukė per kambarius. Tarsi kažkas būtų pritaisęs ją ant stovo su ratukais ir traukiojęs už nematomų siūlų.

Jekta „Viltis“, stovinti Miulerio prieplaukoje, rengėsi išplaukti į Murmanską su nuosavos žuvų taukų lydyklos produktais. Miuleris pasiūlė Dinai tvirtą maksimalią kainą, už kurią jis pats garantavo. Tačiau neslėpė, kad savo paties daliai jis galėtų išsiderėti ir palankesnę kainą.

Dina tvirtai paspaudė jam ranką. Tai, kad jis išvis kalbėjo apie savo kalkuliacijas, rodė, jog ji turi reikalų su žmogumi, laikančiu ją partnere. Jai neteko pasinaudoti pakelta krūtine. Su žmogumi, kuris jau turi angelą namuos, galima kalbėtis apie verslą. Dina išgėrė degtinės.

Namuose buvo lengva kvėpuoti. Ji mielai sutiko, kai Miuleriai pakvietė keletą dienų pagyventi viename svečių kambaryje.

Pasirodė, kad tas Miuleris taip pat turi juodą ristūną. Žvilgesiu jis nenusileido raudonmedžio baldams kambariuose. Jam tiko Dinos sėdmenys ir šlaunys, tarsi jiedu būtų buvę išskobti iš vieno medžio kamieno.

Ji gerai sutarė su jaunąja ponia, Julija iš Stjerdalo. Ši neplepėjo kai reikia ir kai nereikia ir žiūrėjo žmonėms į akis. Tačiau neužsiminė, kodėl jos toks liūdnas žvilgsnis.

Dina užsibuvo ilgiau, nei planavo.

Fogtas jau kadai buvo iškeliavęs toliau, tad jai reikėjo dairytis kitų galimybių. Miuleris pasakė maždaug po savaitės galįs jai gauti vietą laive.

Pirmąją viešnagės pas Miulerius dieną Dina su šeimininku sėdėjo svetainėje ir rūkė, o ponia Julija ilsėjosi.

Jis pasakojo apie sunkią žiemą. Kaip ledas užtraukė Jisuno sąsiaurį ir trukdė praplaukti „Princui Gustavui“. Gegužės dešimtą dieną jie iškirtę šešiasdešimties uolekčių ilgio properšą, kad garlaivis galėtų praeiti. Tik visa laimė, kad ledas neturėjo jokios įtakos burlaivių eismui.

Du Miulerio laivai buvo ką tik sėkmingai grįžę iš poliarinių vandenų. Lyg tarp kitko jis užsiminė, kad dar vienas laivas buvo išplaukęs šiek tiek piečiau. Tarsi bemaž būtų tai pamiršęs.

Praėjusiais metais buvę keblu gauti padorų jūrlapį kelionei į Archangelską. O ir geros pažintys ant kelio nesimėto…

Dina pasidžiaugė kelionėms jekta rengti turinti Andersą ir Antoną. Tačiau vienas niekas numatyti sunkumus, pasitaikančius kelyje pietuosna į Bergeną. Palyginti su kelione į Archangelską.

Šeimininkas pagyvėjo. Papasakojo, kaip gegužės septynioliktą dieną garlaivis iš pietų atplaukęs su lūžusiomis ratų mentėmis. Jis buvo remontuojamas laivų statykloje. Daug žmonių gavo darbo, tad viskas išėjo į gera.

Jis pats buvo praradęs rytinėj Mofo pusėje galeasą „Perkūnas“ su dvylikos žmonių įgula ir visu laimikiu. Tačiau vis tiek bendros jo pajamos iš poliarinės žūklės jau kelinti metai siekia 145 000 talerių.

Dina santūriai linktelėjo ir išpūtė menišką dūmų kamuolį, kuris apgaubė jos galvą.

Vėliau jis užvedė kalbą apie tai, kaip viskas ėmė taisytis po to, kai caras Nikolajus išleido paskutinį kvapą. Prekyba suklestėjo labiau, nei galima buvo svajoti.

Dina pasakė, kad tai daugiau turi bendra su karu, o ne su caru.

Miuleris linksmai tarė, kad pirmasis susijęs su antruoju.

Dinos manymu, kaip tik ta nenormali padėtis, karas ir blokada, leidusi atsigauti prekybai.

Vyriškis santūriai linktelėjo visiškai pritardamas jos nuomonei. Tačiau jis laikėsi savo, kai kalba ėjo apie carą.