Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda

Versta iš:

Herbjørg Wassmo HUSET MED DEN BLINDE GLASSVERANDA

ISBN 9786090104279

Copyright © Gyldendal Norsk Forlag AS 1981. [All rights reserved.]

© Vertimas į lietuvių kalbą, Asta Grabauskienė, 2007

© Leidykla „Alma littera“, 2007

Iš norvegų kalbos vertė Asta Grabauskienė

Redaktorė Simona Kaziukonytė

Korektorė Ramutė Prapiestienė

Viršelio dailininkė Judita Židžiūnienė

Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius

1

Ji nežinojo, kada tai pirmąsyk suvokė: grėslumą. Kur kas vėliau, nei persikraustė į mažąją kamaraitę už virtuvės, nes mamai atrodė, kad jai reikėtų turėti savo kambarėlį. Kur kas vėliau, nei naktimis ėmė atsibusti nuo aukštų, iš svetainės, kur miegojo Henrikas ir mama, sklindančių garsų. Ji pakirsdavo naktį iš miego permirkusi nuo prakaito. Lyg karščiuodama. Ir norėdavo šauktis mamos, priglusti prie jos. Bet neišleisdavo nė garselio. Visa buvo neįveikiama ir svetima, o tamsa – nesaugi. Tai nutikdavo vis dažniau. Ypač kai mama dirbdavo vakarinėje šaldyklos pamainoje ir namo negrįždavo iki vėlumos.

Tada ji turėdavo visiškai išsibudinti, kad ir prieš savo valią. Atsisėsti tiesi lovoje ir pabūti tuščiu kiautu. Jausdavo, kaip galva tarytum išpampdavo ir laikydavo tuščią kiautą, sklendžiantį kambaryje. Ausys būdavo lyg Almaro iš Hestvikos valčių pašiūrės durys: tokios išklerusios, kad jose ūžė ir siautė vėtros.

Kartą ji lankėsi viršuje, ant Arklių skardžio. Ant pačios statumos. Ten tebuvo akmenys ir viržiai. Pasisodinęs ant peties Henrikas ją prinešė prie pat krašto. Staigus skardis leidosi tiesiai į jūrą, ir tarpais nuo jo šiurpiai nugarmėdavo pavieniai akmenys ir jų krūvos. Ten juodviem bestovint, galvoje jai ir pradėjo taip ūžti. Ji negalėjo pasijudinti. Mamos balsas, kai ji paprašė Henriko grįžti, buvo kupinas išgąsčio. Tora negalėjo prisiminti žodžių.

Tada ir suprato, kad stipriausias Henrikas. Nes jis juokėsi.

Ir kiekvienąsyk jam įkvėpus, kad paleistų juoko pliūpsnį į prarają, akmeningoj pakriūtėj iš visų pusių pasipildavo riedėti.

Mokyklos vaikai retsykiais jai pavymui įgeldavo, kad iš kvapo justi, kur jos mama dirba.

Bet žuvimi čia atsiduoda visi ligi vieno, manė Tora. Tiek jie jai terūpėjo. Jei tik jos neliesdavo.

Rankos. Rankos, išnyrančios iš tamsos. Šitai buvo grėslumas. Didelės, šiurkščios rankos, draskančios ir glamžančios. Po to prieš naktį vos pajėgdavo nusigauti iki išvietės. Sykiais svarstydavo, gal išdrįsti pasiusioti virtuvėje, kur stovėjo kibiras.

Vis dėlto įšokdavo į aulinius, užsimesdavo ant naktinių marškinių paltą ir išpuldavo į kiemą – ar vasarą, ar žiemą. Kieme būdavo erdvu ir saugu, o ant išvietės durų kabėjo kabliukas. Ten, pakalnėj, galėdavo sėdėti ir sėdėti. Kai kada, kol visai sustirdavo nuo šalčio arba ant žvyrkelio išgirsdavo mamos žingsnius.

Vakarais, mamai išėjus į žuvies pjaustyklą, Henriko beveik niekados nebūdavo.

Tora pabusdavo, kai kas nors darydavo duris ir kuris nors iš jųdviejų pargrįždavo. Mamos žingsniai būdavo pavargę, bet lengvi. Ji duris atverdavo atsargiai, tarsi bijodama, kad jos nesubyrėtų. Henrikas nepaisė nei durų staktos, nei pačių durų. Jis ne įžengdavo, o įšlempindavo. Bet jei norėdavo, jo žingsniai namuose galėdavo būti visai kitokie. Žingsniai, kurių bemaž nesigirdėdavo. Begarsiai, bet sklidini sunkaus šniokštimo.

Vieną dieną Ingrida netikėtai įniko Torą klausinėti. Kamantinėjo, kada Henrikas grįžta namo. Koks jis būna. Tora pajuto šleikštų gvazdikų kvapą, jai sudrėko delnai.

Tada ji pradėjo keltis, kad paguldytų jį parsibeldusį namo į lovą ir mama jo nerastų gulinčio ant kušetės virtuvėj. Jis gaižiai dvokdavo, o kartais būdavo stačiai per sunkus. Bet kol jam padėdavo, niekada jos neliesdavo. Tik kada ne kada nusišluostydavo panosę plaštaka. Net nepažvelgdavo į Torą, vien prisimerkęs spoksodavo į tamsų kambarį.

Šitaip viskas tyliai ramiai susitvarkydavo, kol mama grįždavo namo.

Vieną vakarą vis dėlto nenusisekė.

Henrikas, grįžęs vienuoliktą, neuždegė šviesos. Patamsyje užkliuvo už puodelių, kurie apversti džiūvo ant virtuvės darbastalio. Kelios stiklinės ir puodeliai nukrito ir sudužo.

Tora nubudo prasidėjus griūčiai. Išgirdo, kaip jis kitapus durų parvirsta aukštielninkas ir ima plūstis. Nedrįso iškart pasirodyti. Širdis, rodės, buvo iššokusi lauk. Prireikė šiek tiek laiko, kad ją sugrąžintų į vietą.

Bet tada tas kimiu ir gargaliuojančiu balsu užstaugė, ir Tora pabūgo, kad iš palėpės atlėks Elizifa ir aptiks visą šį nuodėmingą kambarį. Tada mamai būtų tekę mirti iš gėdos.

Tipendama per virtuvę pajuto, kad į vieną papadę įsmigo smulkios stiklo šukelės. Turėjo paėjėti iki pat laiptinės durų, kad surastų jungiklį.

Jis sėdėjo vidury kambario ir verkė.

Lyg tai būtų ne Henrikas, o kas nors svetimas.

Tora, susiradusi šluotą ir semtuvėlį, pašlavė iki plautuvės. Grįždama atgalios galėjo įžvelgti savo pėdų paliktus kraujo pėdsakus. Blausi palubės šviesa virš pasigailėtinos žmogystos ant grindų skleidė vienišą dryžį. Ji stengėsi apie tai negalvoti, tiesiog atsinešė iš virtuvės kėdę su atkalte ir jį ant jos pasodino.

Sužalotas petys karojo dar labiau nei įprastai. Atrodė, lyg švarko rankovė būtų prikimšta vilnos, bet nepakankamai kruopščiai. Luošą ranką jis laikė prispaudęs prie kūno it lobį, kurį būtina saugoti nuo smūgių ir pavojų. Sveikoji ranka kraujavo, bet jis į tai nekreipė dėmesio.

Verksmas buvo nuslopęs. Galva nusvirusi ant krūtinės. Atrodė, tarsi jis jos nematytų.

Ji nuplovė jam iš kiaušo nepaliaujamai srūvantį kraują. Virš dešiniojo antakio žiojėjo raudonas kirtis. Galėjai girdėti vien čiurlenimą iš čiaupo ir slopstantį jo kūkčiojimą.

Tuomet durys iš laiptinės atsivėrė, ir jose pasirodė Ingrida. Akys buvo kaip dvi tamsios properšos balzganame fiordo lede.

Tora, regis, susigūžė nuo tokio žvilgsnio.

Visas kambarys truputį siūbavo.

Ji suprato, kad mama juos mato: Henriką ir ją. Regėjo save su Henriku tirpstančius mamos akyse. Kaip tuos muilo burbulus, kurie subliūkšta išlėkę pro virtuvės langą. Greitai krintančius, besvorius ir beverčius.

Mama buvo juos matantis Dievas. Mama buvo pastorius, o gal mokytoja. Mama buvo mama – kuri MATĖ! Tora prasikalto. Ji buvo su Henriku viename matymo lauke, ji buvo patekusi į Henriko valią. Ji žlugusi.

Ingrida prisėdo ant senos virtuvės taburetės, kuri nuolat girgždėjo. Tas garsas ėjo per visą kūną.

Tada Tora ne savo jėgomis ir valia nutempė Henriką nuo kėdės ir akimirką pastovėjo su juo šiek tiek svyruodama į šalis. Ryžtingai jį trūktelėjo, šiaip ne taip pastatė ant kojų ir lėtai pajudėjo su juo svetainėn.

Kai vėl pasirodė, Ingrida vis dar sėdėjo. Jos akys buvo įbestos į grindis, o tai blogiau, nei būtų įbestos į mane, pamanė Tora.

– Tai šitaip čia būna, kai aš, vargšelė, darbe?

Balsas iš po palto apykaklės nejučia nuskambėjo lyg svetimas.

– Tik šįvakar, – atsakė Tora.

Ji taip nudžiugo, kad mama prašneko. Bet Ingrida daugiau nieko nesakė. Pasikabino drabužius ant laiptinės sienos ir kaip visada atsargiai uždarė paskui save duris.

Tačiau kavos, kurios Tora jai įpylė į termosą, nė nepalietė, netgi nežvilgtelėjo į sumuštinius ant lėkštelės. Papurčiusi galvą, kai Tora ketino iššluoti grindis, nebyliai linktelėjo kamaraitės durų pusėn.

Tik tada Tora pajuto, kad joje kažkas verkia. Dusliai ir gailiai, lyg sutryptas noras.