Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Skiriu Hildei

„ESMINĖ PRIEŽASTIS YRA TAI, KAS SUDARO ŽMOGAUS EGZISTENCIJOS PAGRINDĄ: ŽMOGUS YRA INDIVIDAS IR TUO PAT METU — VISA GIMINĖ,

TAIGI VISA GIMINĖ ATSISPINDI INDIVIDE,

O INDIVIDAS — VISOJE GIMINĖJE[*].“

Soren Kierkegaard, „Baimės sąvoka

PROLOGAS

TAIGI NEBIJOKITE JŲ. JUK NĖRA NIEKO UŽDENGTA, KAS NEBUS ATIDENGTA, IR NIEKO PASLĖPTA, KAS NEPASIDARYS ŽINOMA.

(Mt 10, 26)

Laiptai buvo siauri ir statūs. Apatinėje pakopoje žiojėjo gilus randas. Lyg kažkas kirvį būtų įkirtęs.

Vieną dieną didelės juodos skylės anga liko atvira. Ji visą laiką žinojo ją esant, nes jie kalbėdavo ten lipsią. Bet pati niekada jos nematė.

Iš pradžių palypėjo tik keletą pakopų, nes nebuvo turėklų, už kurių būtų galima pasilaikyti. Tačiau nespėjusi nė pagalvoti, ar išdrįs, užsilipo taip aukštai, jog galėjo pažvelgti į tamsą.

Kol stovėjo virš krašto iškišusi galvą, tamsa persimainė. Šnabždėjo jai ir traukė į save.

Ji uždėjo rankas ant grindų ir kiek pasiekdama apčiuopė. Galėjo tykoti kas nors pavojinga. Kas būtent, ji nežinojo.

Pamažu tamsa pripažino jos draugystę ir leido įžiūrėti skrynias, dėžes ir dėželes, lagaminus, sulūžusias kėdes ir drobinius maišus. Surištas senų laikraščių šūsnis. Prie pat angos stovėjo pintas vežimėlis su gaubtu.

Ji žinojo, kad atsigręžusi atgal ir pažvelgusi žemyn į šviesą nebeįstengs užlipti iki viršaus. Tad įveikė paskutinius laiptelius ir netrukus basomis kojomis užčiuopė grindų lentas.

Nepajuto ledinio šalčio, kaip tikėjosi. Buvo kur kas šilčiau nei jos kambarėlyje. Tarsi medinės grindys skleistų šilumą.

Slenkant gilyn į tamsą, darėsi vis šilčiau. Oras buvo kažko pritvinkęs.

Gegnės, laikančios stogą, buvo didžiulės kaip trolio rankos. Matė jas boluojant virš galvos. Jos sudarė gilius plyšius ir kyšulius, kuriuose galėjo slypėti visa, ko nemato žmogus.

Šviesos tebuvo tiek, kiek sklido iš angos, vedančios į laiptinę. Kūnelis tapo pernelyg lengvas tokiai didelei širdžiai. Vos ji išvysdavo savo šešėlį, širdis imdavo daužytis grasindama iššokti pro gerklę.

Prie artimiausio kamino stovėjo lagaminas geležiniais

apkaustais. Tai buvo pirmasis daiktas, kurį jai atidavė tamsa. Kai pravėrė dangtį, kažkas ėmė tyliai šlamenti. Tą garsą skleidė ne ji.

Iš pradžių užsimerkė ir suskaičiavo iki trijų, o atsimerkusi dar aiškiau pamatė kažin ką krutant. Tuo pat metu tarsi kas šmukštelėjo jai palei kojas. Lyg vėjas.

Širdis daužėsi norėdama iššokti lauk. Kurį laiką ji stovėjo sustingusi. Tylutėliai. Paskui kyštelėjo ranką į lagaminą ir palietė kažką šiugždantį, minkštą. Tarsi liestum šilkinį popierių, iš kurio Sara karpydavo kalėdines girliandas su angeliukais.

Po apačia galėjai užčiuopti lyg aksomą, lyg odą. Ji suėmė ir pakėlė. Tas daiktas buvo kur kas didesnis už ją. Vilko jį paskui save grindimis nedrįsdama nei pažiūrėti, nei priglausti prie savęs.

Ištiesė jį šviesos ruože nuo laiptų angos, ir jusles užliejo vasariškas aromatas. Svetimas ir kartu pažįstamas.

Pirmiausia ji pamanė, jog tai tik raudono aksomo suknelė ilgomis rankovėmis, su juoda nėrinių apykakle.

Bet staiga suknelė išsiskleidė ir atsisėdo.

Ja vilkinti moteris ilgais plaukais tiesė į ją rankas. Skimbčiojo apyrankės. Labai tyliai ir tik jai vienai. Prietemoje žvilgėjo daugiau apyrankių, nei ji įstengė suskaičiuoti.

Tada užėjo blogumas. Kojos ir rankos nutirpo, o galvą persmelkė čaižus garsas. Ji suprato, kad grius.

Po savimi neaiškiai pajuto šiurkščias grindų lentas.

Kai grįžo sąmonė, aplink viskas buvo raudona ir juoda. Iš maudžiančio skausmo suprato, kad įsikando liežuvį. Kaklas ir veidas buvo šlapi ir lipnūs.

Iš burnos tekėjo. Ji bandė nusišluostyti. Bet nekaip sekėsi. Drebėdama iš šalčio dangstėsi rankomis.

Tada pajuto minkštą aksomą. Ji gulėjo skraite. Netrukus ją palietė rankos. Šiltos ir švelnios, su skambančiomis apyrankėmis.

Iš pradžių ji stipriai užsimerkė. Paskui pravėrė akis ir pažvelgė tiesiai į veidą paveiksle virš pianino. Ir suknelė ta pati. Tik tvarkinga.

Močiutė Dina laikė ją glėbyje laukdama, kol ji atsigaus.

Taigi bijoti nėra ko, pamanė ji ir vėl užsimerkė. Tada išgirdo balsą:

— Tikėjau, kad vieną dieną ateisi.

— Laukei manęs?

— Žinoma, laukiau.

— Būčiau atėjusi anksčiau, jei būčiau žinojusi, kad čia esi, — netvirtai tarė ji.

— Viena juk nebūtum įstengusi atidaryti angos.

— Šiandien ji buvo atidaryta. Ar tai tu?..

— Arba kas nors kitas.

— Kaip man atidaryti angą, kai vėl norėsiu ateiti?

— Paprašyk Benjaminą.

— O jeigu jis nenorės?

— Norės.

— Kodėl?

— Juk išvadavai mane iš lagamino.

Bergljota atbildėjo laiptais, baimingu balsu šaukdama Karną.

Ji tylutėliai gulėjo aksomo glėbyje.

Ją nunešė žemyn į kambarėlį. Pro atlapas duris girdėjo, kaip Bergljota barama už tai, kam paliko atvirą palėpės angą.

Stinė sėdėjo prie lovos ir, kaip įprasta, kalbėjo už ją „Tėve mūsų“, girdydama rasakilų nuoviru.

— Nukelkite močiutę Diną nuo palėpės, — kartojo Karna tarp gurkšnių.

Jos išgąstingai susižvelgdavo, ir neatrodė, jog ką nors supranta.

Tada ji užsispyrė ir atsisakė gerti.

— Pasigailėk, Viešpatie, ar tik vaikui nepasivaideno, — tarė Bergljota.

Tuomet Karna suprato, kad turi joms dovanoti. Kitaip jos nemoka. Prisiminė kartą Olinę sakius: „Dina turėjo daugybę gražių suknelių. Nors ir padūkusi, buvo puošeiva. Viskas tikriausiai guli palėpėje.“

— Nukelkit močiutės suknelę, — pareikalavo Karna.

Ir gavo, ko norėjo.

Ji dažnai ten lankydavosi. Ne tik vasarą, kai grindys skleisdavo šilumą. Ir ne tik lietui lyjant. Ne, eidavo ten, kai tik prireikdavo.

Ten, viršuje, tikriausiai buvo visi daiktai, kadaise priklausę žmonėms, ir drabužiai, kuriuos jie vilkėdavo.

Stinei su Oline atrodė, jog Karnai nesaugu vienai vaikščioti į tamsiąją palėpę. Ten ją galįs ištikti Dievo siųstasis nuomaris, ir ji galinti susižaloti.

Bet tėtis tvirtino, kad ji turinti išmokti iš anksto pajusti ir spėti atsigulti. Nereikią visą laiką jos ganyti.

Kai tėtis jai atidarė angą, Olinė iš virtuvės sušuko:

— Daktaras — ne tėvas, o plevėsa! Nori, kad vaikas toj tamsybėj galą gautų!

Tačiau būdama viršuje ji nebejusdavo, kad parkris. Ten būdavo tamsu ir tylu. Tik pelė sukrebždėdavo ar šiaip kas.

Tėtis jai padėjo pristumti dėžes ir lagaminus arčiau angos, kad ji galėtų geriau matyti. Lempos nedavė.

Valandų valandas ji su močiute naršydavo po senienas, kurios niekam daugiau neberūpėjo. Galvą užplūsdavo daugybė vaizdų. Lankydavo žmonės, kurių niekada anksčiau nebuvo regėjusi. Ne visi pasisakydavo kas esą. Bet niekis.

Močiutė sakė, kad jiedvi ieškančios laiko.

Kartais abi matuodavosi sukneles. Močiutė nesijuokdavo, nors Karna atrodydavo keistai. Tik padėdavo susagstyti sagas ir dirželius.

Batai buvo neįprasti. Karnai smarkiai per dideli. Kai eidavo, jie brūkšėdavo grindimis.

Kartą jos rado ilgą plunksninį šalį. Jis rangėsi prie jos tarsi žaltys ir kvepėjo beveik kaip tėčio daktaro lagaminėlis. Ji vis tiek apsivijo jį aplink kaklą aiškiai jusdama, kad jis gyvas.

Kai ji susiruošdavo grįžti į apačią, močiutė nusivilkdavo raudonąją suknelę. Kad Karna pasiimtų žemyn vasaros aromatą. Parsinešusi suknelę į kambarėlį, ji užmesdavo ant kėdės aukšta atkalte.