Хербьёрг Вассму: Karnos kraitis

Būdavo, anyta paprašo ją padaryti ką nors, ką ji jau padariusi. Hana netardavo nė žodžio. Tik durdavo pirštu. Jeigu anyta nepamatydavo ir, nesulaukusi atsakymo, dar kartą paliepdavo, Hana neberodydavo. Tiesiog atsisėsdavo.

Taip visi pirkioje suvokdavo, kaip retai galima pamatyti Haną sėdint be darbo.

Storvogare niekas nebuvo regėjęs, kad moteriškė skaitytų knygą pasistačiusi ant palangės ir minkydama tešlą. Per giedrą Hana vaikščiodavo po žvejų kaimą su atversta knyga vienoje rankoje ir krepšiu pirkiniams kitoje. Tai nereiškia, kad Hana buvo tylenė. Toli gražu! Kalbėti ji taip pat išmoko Reinsnese. Kai būdavo gerai nusiteikusi, žodžiai birte birdavo, įtaigiai ir išmaningai. Tarkim, apie tai, kaip reikia dabinti valtis ir puoštis vykstant į bažnyčią. Jei esi gimęs Reinsnese. Arba kaip verdamos žuvys.

Niekas, kiek siekia žmogaus atmintis, nebuvo mėginęs mokyti Storvogaro moterų, kaip virti menkes ikres!

Anyta viską virdavo viename puode: ikrus, kepenis ir žuvis. Taip jos giminė išgyveno kartų kartas. Be to, taip taupomas kuras.

Hana viską virdavo atskirai ir, prieš patiekdama į stalą, žuvis ir ikrus susukdavo į baltas drobules. Taip kiekvienąkart pavalgius susidarydavo visa krūva skalbinių. Kur tai matyta.

Kai ją pamokydavo, ji imdavo įžūliai dėstyti, kaip lensmanas Holmas pageidaudavo, kad jam patiektų žuvies. Jis užsisakydavęs atskirą puodą kepenų, virtų su pjaustytais svogūnais. O Reinsneso Andersas reikalaudavęs ikrams atskiros lėkštės, nes nepakęsdavęs, kad tie susimaišytų su žuvų sultiniu. Ikrai turėdavę būti karšti ir sausi. Patiekiami tik su sviestu ir plokščiaduone.

Pirmą pavasarį ji panūdo pasisodinti prieskonių ir daržovių. Norėjo pasėti sėklas, kurių buvo įdavusi Stinė. Anyta purkštavo, bet Hana apsiavė auliniais batais, atsinešė kastuvą ir ėmė kasti. Vyras negalėjo ramiai žiūrėti, tad pats ėmėsi darbo ir pastatė tvorą nuo avių.

Vasarą viską nustelbė Stinės kvapai. Uoloms, guanui ir sekliam dumbliais apžėlusiam paplūdimiui atsirado rimtas varžovas.

Anyta atlyžo. Bet nė žodžiu apie tai neužsiminė. O Moterų draugijoje, kur galėdavo pasikalbėti su protingais žmonėmis, augalėlius vadindavo Hanos žole.

Keisčiausia, jog jau kitą pavasarį dar dvi moterys rausė skurdžią žemę tarp raudonųjų serbentų krūmų, tręšė gyvulių mėšlu ir ėjo prašyti Hanos sėklų. Vasarą lygino savo lysves su kaimynės, turėdamos iš to nemažai džiaugsmo.

Visos pripažino, jog tai nenaudinga. Tačiau naudos juk neduoda ir snapučių vazonai ant palangių.

Hana jau tiek pažino Bergeną, jog sugebėjo atlikti visus reikalus, kurių sąrašą buvo gavusi. Taip pat aplankė vieną Anderso tiekėją ir paprašė, kad sąskaita už šiemetinę virvių ir įrankių siuntą būtų pateikta per tris kartus kas trys mėnesiai.

Kadangi ji nežinojo, kad tai — pralaimėjimas, pavedimą atliko su tokia savikliova, kokios ir reikėjo norint gauti teigiamą atsakymą.

Buvo vienas reikalas, kuriam neprilygo visi kiti. Jiedvi su Stinė susitaupė pinigų siuvimo mašinai. Dabar pasitaikė tinkama proga.

Pardavėjas leido jai išbandyti kelias. Pats taip pat mokėjo siūti, nors buvo tik vyras. Tikriausiai Bergene tai įprasta. Jis neužsičiaupdamas suokė apie nuostabias įvairių mašinų savybes, tad nebuvo per jį ramybės. Tačiau galiausiai jie sutarė, kad firminė dvisiūlė „Hamilton“ su patentuotu mechanizmu ir antspaudu yra tai, ko reikia.

Hana pasakė, jog dėžė turinti būti tvirta, ir paaiškino, kaip toli jai teksią keliauti. Pageidaujanti, kad pirkinį jai atgabentų į nakvynės namus.

Nieko nesą paprasčiau, jei tik mokėsianti grynaisiais.

Iš pradžių jai buvo sunku suvokti, kodėl siuvimo mašiną, kuri perkama kreditan, moteriai turėtų būti lengviau išsinešti po pažasčia nei tą, už kurią mokama grynaisiais. Bet veikiausiai tai dar vienas dalykas, kitaip daromas čia nei ten, iš kur ji atvykusi.

Parduodamų siuvimo mašinų ji buvo mačiusi ir kitur. Pardavėjo pasipūtimas ją nemaloniai nuteikė. Bet ji atsitiesė ir pareiškė mokėsianti grynaisiais, jei gausianti penkių procentų nuolaidą ir pirkinys bus nugabentas tiesiai į garlaivį jos išvykimo dieną.

Vyriškis pavartė akis. Tarsi mintyse spręstų uždavinį. Tada maloniai linktelėjo.

Ji apsidžiaugė, kad jis neatrodė itin patenkintas.

2 skyrius

Pro duris įėjo smulki, tamsiai apsirengusi figūrėlė. Lyg šokdama. Tiesiai į jį pažvelgė tamsios migdolinės akys.

Benjaminas stovėjo nakvynės namų prieangyje su ryšulėliu po pažasčia.

— Hana! — šūktelėjo jis.

Tarsi tai būtų vaikystės laikų žaidimas ir jie kasdien nuo tada būtų matęsi, ji beveik niauriai atsiliepė:

— Pamaniau, kodėl nepakeliavus.

Jį tebekamavo nuovargis po ilgos kelionės laivu. Stovėdamas tarp dėžių ir lagaminų, juto keistą silpnumą.

Ji iš anksto sugalvojo, ką sakys. Jis buvo nepasiruošęs. Vaikystėje dėl tokių dalykų įtūžęs neretai griebdavo jai už kasų.

Dabar pajuto palengvėjimą. Džiaugsmą. Kad atvažiavo ji.

Hana neatrodė labai pasikeitusi. Bent iš pažiūros. Vis dėlto buvo kitokia. Laikysena ne ta pati. Tai, kaip laiko galvą. Lūpos. Atkakliai suspaustos. Tarsi nuo tada, kai matėsi paskutinį sykį, ji nebūtų juokusis.

Tačiau auksiškai geltona. Jis buvo pamiršęs, kokia auksiška Hanos oda.

Tam tikra prasme jis matė ją pirmą kartą. Reinsnese ji tiesiog buvo šalia. Kaip visa kita.

Labiausiai pasikeitęs turbūt buvo jis pats.

— Šit kaip, tiesiog nusprendei pakeliauti, — nusijuokė jis, nejučia perėjęs prie gimtosios kalbos.

Ji nesijuokė. Tik priėjo ir padavė ranką.

Kūdikis ėmė klykti taip, tarsi kas būtų dūręs stora adymo adata. Benjaminas permetė ją sau ant klubo, o laisvąja ranka prisitraukė Haną.

Akimirkai priglaudė jai prie kaktos savąją ir, pajutęs jaudulį, šiek tiek susigėdo.

Šeimininkas spoksojo.

— Girdžiu, kad mergaitė sveika, — tarė ji.

— Sveikesnė už savo tėvą, — pripažino jis.

Ji ramiai paėmė kūdikį ant rankų.

Benjaminas tapo toks lengvas. Vos nepargriuvo. Turėjo laikytis už Hanos, kol atgavo pusiausvyrą.

— Toks mažas padarėlis, o atrodo toks sunkus, — sumišęs tarė jis.

— Kuo ji vardu?

— Karna.

Hana įsižiūrėjo į mažą veidelį.

— Karna? Kodėl gi ne? Olinė veikiausiai apsipras.

Jis išmiegojo kone parą. Pabudo pro langą šviečiant vakaro saulei, apimtas košmariško nerimo. Kokia tyla!

Dar nepramerkęs akių, apsigraibė ryšulėlio.

— Karna!

Išgirdęs savo paties balsą, prisiminė. Vėl nuleido galvą ant pagalvės ir išsitiesė. Užmerkė akis ir su palengvėjimu atsiduso. Prie jos Hana.

Prieš garlaiviui išplaukiant į šiaurę, jie dar turėjo tris dienas.

Benjaminas norėjo nupirkti tokį įrenginį, kokį buvo matęs Kopenhagoje. Pintinę su gaubtu ir ratukais.

Hana nemanė, kad toks daiktas būtų reikalingas Reinsnese. Bet kai jie tą stebuklą įsigijo ir ji stūmė jį grindiniu, lūpos sukrutėjo. Greičiausiai tai buvo šypsena.

— Tai nerimta. Bet smagu, — tarė ji.

Tai, jog kūdikis nieko daugiau neturėjo, išskyrus porą nuskurusių skarmalų, kuriuos iš kažkur gavo Karnos senelė, Benjaminui buvo nė motais.

Tačiau Hanai labai rūpėjo.

— Ar manai grįžti namo mergytę apmuturiavęs skudurais? Galiausiai jie užėjo į prabangesnę trikotažo parduotuvę ir supirko Karnutei kraitelį už didesnę sumą, nei Benjaminas pajėgė sumokėti. Tačiau Hana iš Anderso buvo gavusi pinigų kelionei.

Pardavėja palaikė juos sutuoktinių pora su pirmagimiu. Jie nesigynė. Vėliau apie tai nė vienas neužsiminė.