Хербьёрг Вассму: Karnos kraitis

Audra nurimo, o virėjo padėjėjas pranešė, kad pienas laivo virtuvėje sugižo. Netinkąs kūdikiui. Jis pasisiūlė paruošti tyrelę iš virtų bulvių ir vandens.

Ramioje kaip veidrodis jūroje mazgelis išpylė tyrę atgal ant savo tėvo ir rėkė tol, kol pritrūko kvapo. Galiausiai visa pamėlo ir nuščiuvo. Vartė akis kaip prieš mirtį, tačiau apsiputojusi iš pykčio.

Apimtas panikos, jis bandė prisiminti, ko mokęsis studijų metais ar atlikdamas praktiką Frederiko ligoninėje. Apie kūdikius, jų poreikius ir pyktį.

Ne kažin kiek tų žinių būta. Jis paėmė už kojyčių žemyn galva ir patapšnojo užpakaliuką. Kūdikio veidelis paraudo, ir ji nurimo. Tyla truko tik akimirką. Atsidūrusi saugioje padėtyje jam prie krūtinės, ji vėl pratrūko.

Jei paguldydavo ją gulte ir bandydavo jos nepaisyti, būdavo dar blogiau. Negalėjo jos palikti nė valandėlei.

Jeigu jam nebūtų tekęs toks sunkus išbandymas, būtų galėjęs pasidžiaugti, kokie pajėgūs jos plaučiai. Tačiau galvoje šmėstelėjo kita mintis: „O ką, jei nutiltų amžinai?“ Ir pasitaisė: „Geriau ją būčiau palikęs Kopenhagoje!“

Būti vienišu tokio vaiko tėvu — tikras pragaras, kokio nelinkėtum jokiam vyrui.

Rugsėjo aštuntąją skaisčiai švietė saulė. Senoviniame kalendoriuje buvo parašyta: „Jeigu oras tą dieną giedras, lauk gražaus rudens“.

Trim dienom vėliau, nei telegramoje pranešė Andersui, jis įsuko rėksnę į apklotą ir išsinešė į denį, kad galėtų stebėti, kaip laivas įplaukia Bergeno įlankon.

Tikriausiai ją paveikė žemės kvapas, nes ji nutilo.

Netrukus, jusdamas neapsakomą palengvėjimą, sugižusiu pienu dvokiančiom kelnėm ir su mazgeliu po pažasčia jaunasis Benjaminas Grenelvas išlipo Bergene. Kad ir keista, ji buvo rami.

Tačiau kai jis vėl ėmė su ja elgtis pagarbiai ir priglaudė prie tėviškos krūtinės, ji pratrūko bliauti. Tarsi instinkto vedamas, jis perkėlė ją sau ant klubo. Iš ten apvaliomis rimtomis akimis ji stebeilijo į aplinką.

Skarmaluose ji kaip įmanydama tiesė skrydžiui rankas ir kojas. Kaklas stengėsi nulaikyti galvelę pakeltą, kad ji galėtų matyti. Kartais galva knaptelėdavo ant krūtinės, tačiau po akimirkos vėl grįždavo į pirmykštę padėtį.

Tiesa, jai tekdavo paklusti tėvo judesiams, kai šis sumanydavo apsisukti. Tačiau ji akivaizdžiai gyveno savo pačios įspūdžiais. Buvo visiškai tyli.

Toks būdas laikyti mažą vaiką neatrodė itin meilus. Tačiau patikimas.

Hana laukė geriausiame nakvynės namų kambaryje. Šeimininkas paaiškino, kad audra jūroje suvėlino laivą iš Kopenhagos.

Pirmąjį vakarą jis pats atnešė ir patiekė karštos kakavos su saldainiais.

Hana nebuvo turėjusi reikalų su nakvynės namų šeimininkais, tad nežinojo, kaip reaguoti. Tačiau kai jis vėlai vakare grįžo puodelio, ji pro durų plyšį pasakė, kad jau atsigulusi.

Taip Hana patyrė, kad Bergene protingiausia miegoti užsirakinus duris.

Kitą vakarą ji pati nulipo žemyn į virtuvę pasiimti kakavos.

— Kad šeimininkui nereikėtų vargintis ir nešti į viršų, — paaiškino apstulbusiai virtuvės darbininkei.

Taip ji viską sustatė į vietas.

Tačiau jis atsikeršijo, kai pamatė ją einant pusryčiauti.

— Graži jauna poniutė iš Norlano keliauja? Visai viena?

Jis nutaisė miną, tarsi laikytų ją persirengusia kaline. Arba dar žemiau puolusia moterimi.

Akimirką ji sutriko. Stovėjo nunarinusi galvą ir klausėsi. Paskui atsitokėjo.

— Vadinasi, Bergeno gerų šeimų moterys nelabai mato pasaulio? Namuose smirsta?

— Ne, ponia, jos keliauja su palydovais.

— Tai turbūt šiame mieste tiek plėšikų ir sukčių, jog moteriai nesaugu vienai išeiti iš namų?

— Yra, kas pridera, ir yra, kas nepridera, — paniuręs atsakė šeimininkass.

Tačiau kai ji papasakojo turinti susitikti su daktaru Benjaminu Grenelvu, kuris vienas su kūdikiu atvyksta iš Kopenhagos, šeimininką apniko kitos mintys. Jis pats jai įpylė kavos.

Grenelvas? Ar gerai išgirdęs? Puikiai prisimenąs aukštą tamsbruvę Diną Grenelv iš Reinsneso. Kai miręs Jakobas Grenelvas, ji tapusi našlė ir ištekėjusi už Anderso iš Reinsneso, argi ne? Rodos, net skambinusi pianinu. Neprilygstama moteris! Puikiai ją pamenąs. Svarstęs, kodėl nebeatvykstanti į Bergeną.

— Tai tu jau toks įmetėjęs, jog pameni net Jakobą Grenelvą, — tėškė Hana.

Vyriškis tylėjo. Ūsai nusviro, o išpuoselėta barzda ant mėsingo smakro ėmė tirtėti.

— Dina Grenelv dabar Berlyne ir griežia violončele. Koncertuoja, — pranešė ji.

Visą dieną ji buvo patenkinta tuo žodžiu — „koncertuoja“.

Hana gerai žinojo, jog ši kelionė nėra vien dėl Benjamino ir jo vaiko. Kai Andersas paprašė ją vykti į Bergeną, jai tat pasirodė kaip galimybė pamatyti pasaką. Taip, Viešpaties skirta lemtis! Troškimas pakeliauti pranoko nežinomybės baimę.

Kai ji tapo našlė ir norėjo laidoti savo vyrą su vaškuotų gėlių vainikais, kaip priimta Reinsnese, jai buvo priminta, kad ji — samės dukra.

Kai tik vargšas Hokonas buvo užpiltas žemėmis, ji nusprendė parašyti Andersui. Ar neprieštarausiąs, jei parsikraustysianti namo į Reinsnesą ir pagelbėsianti krautuvėje. Andersas pasiuntė telegramą ir pasirūpino, kad ją pargabentų.

Kai anytos nuotaika pasitaisė ir ji pradėjo kalbinti ją pasilikti, Hana, žiūrėdama jai į akis, pasakė:

— Aš ne tik grįžtu į Reinsnesą, bet taip pat veikiausiai garlaiviu plauksiu į Bergeną.

Pati nežinojo, iš kur visa tai ištraukė.

Apie ją kalbėjo, kad tokia išponėjusi, jog kasdien apsinuoginanti už širmos ir mazgojanti kiekvieną kūno lopelį. Net ir žiemos metą.

O į Bergeną ji tikrai nuvyko.

Hana galvojo apie jį. Apie Benjaminą. Koks jis dabar? Kaip atrodo? Galbūt nebeatpažins jo?

Kai matė jį paskutinį kartą, buvo dar mergaičiukė, iš rimtųjų pradedanti suprasti, kad jie nėra lygūs, nors kartu augo ir mokėsi iš tų pačių vadovėlių.

Andersas pasakė, kad dabar jis — mokslus baigęs daktaras. Mokantis gydyti visokiausias ligas ir negalias.

Hana nebuvo iš tų, kuriuos lengva nustebinti. Bet kad Benjaminas, kurį kažkada pažinojo, tiek pasiekė, jai kėlė pagarbą.

Jos pačios laimėjimai neverti dėmesio.

Vieną dieną prieš penkerius metus į Reinsnesą atplaukė jaunas žvejys ir ilgam išmetė dėl jos inkarą. Ligi tol ji nieko panašaus nebuvo patyrusi.

Savu noru iškeliavo su juo į Lofoteną ir gyveno tarp svetimų žmonių. Sutuoktuvės buvo lediniu šalčiu dvelkianti ceremonija milžiniškoje, beveik tuščioje medinėje bažnyčioje. Pačios siūta vestuvinė suknelė atrodė keistai svetima, kaip ji pati.

Paskui net pastorius nebuvo pakviestas lieso sultinio.

Kaskart, kai ji vėliau pamatydavo mėsos sultinį, suimdavo blogumas. Ir tąkart ji tenurijo vos kelis šaukštus.

Niekas iš jos negalėjo atimti, kad buvo išauklėta Reinsnese. Valgyti su peiliu ir šakute jai buvo lygiai taip pat natūralu, kaip Lofoteno moterims — pintis kasas. Ji buvo sėdėjusi prie vieno stalo su probstu ir šventusi Kalėdas su lensmano šeimyna.

Tai, kad uošvių šeima neturėjo nei krautuvės, nei šviestuvo palubėje, buvo nesunku pakelti. Tačiau neatsirado nė vienos lentynos, į kurią ji būtų galėjusi susidėti keletą savo knygų.

Ji nesiskundė, tik paskyrė knygoms vieną komodos stalčių ir išsitraukdavo jas radusi laisvą valandėlę. Tada jai prikišdavo, kad švaistanti brangų darbo laiką.

— Darbo reikia ne tik rankoms. Galvai — taip pat! — atsikirsdavo ji.

Teko pripažinti, jog dirbti ji tikrai mokėjo.