Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Versta iš: Herbjørg Wassmo

DET SJUENDE,

MØTE, Gyldendal Norsk Forlag

AS 2000

ISBN 978-9955-38-806-7

© Gyldendal Norsk Forlag AS 2000

© Vertimas į lietuvių kalbą, Eglė Išganaitytė, 2004

© Leidykla „Alma littera“, 2004

Herbjørg Wassmo

Septintas susitikimas

Romanas

Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė

Redagavo Zita Marienė

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelio dailininkai Raimonda Bateikaitė ir Agnius Tarabilda

Maketavo Valdas Bautrėnas

Mano žmogui

Pirmas skyrius

GALBŪT JIS TIKĖJOSI, KAD JI PASVEIKINS JĮ, STOVĖDAMA TARP SAVO PAVEIKSLŲ IR KAD JO ORCHIDĖJA BUS VIENINTELĖ GĖLĖ?

Gal net vylėsi, kad ji atskubės jo pasitikti ir pasakys nekantriai jo laukusi?

Ten buvo daugybė žmonių. Žurnalistų. Fotografų. Akivaizdu, kad tai galerija, turinti rinktinį kviestinių svečių sąrašą. Kai kurie veidai jam buvo pažįstami iš laikraščių ir televizijos. Daugelis nė iš tolo nepriminė tokių, kurie domisi menu.

Vos įžengę pro duris, visi praeidavo pro savotišką prizų staliuką, užklotą juoda vilnone staltiese. Kiekvienas pasiimdavo po taurę, su ja daugiau ar mažiau sėkmingai balansuodavo tarp rankų paspaudimų, ištariamų frazių ir to, kas priminė slaptažodžius. Tai buvo lyg ritualas, turėjęs pabrėžti kiekvieno dalyvavimą.

Ore dvelkė sensacija. Vyriškis su televizijos kamera ant peties ėjo tiesiai per žmones. Pridurmui keisto šokio žingsniu sukosi tamsiai apsirengęs ilgakojis vaikinas. Jiedu drąsiai prasiskynė kelią ir pranyko kitoje salėje.

„Matyt, ji ten kur nors stovi“, – spėjo Gormas ir kaip įmanydamas mandagiau ėmė brautis paskui žurnalistus.

Kažkoks vyras užsilipo ant baltos pakylos ir suplojo delnais tildydamas žmones. Iš pradžių Gormas pamanė, kad galerijos savininkas. Paskui suprato, kad jo atstovas.

Stovintieji pagrindinėje salėje pagarbiai sukluso. Žmonės koridoriuje dar valandėlę smagiai plepėjo.

Vyriškis pasveikino susirinkusiuosius neeilinio įvykio, Rutos Neset pirmosios asmeninės parodos Norvegijoje atidarymo proga. Jis kalbėjo, kad dar prieš keletą metų ji buvo nežinoma norvegų dailininkė. Bet, pardavusi paveikslą Niujorke, per vieną naktį parklupdė visą pasaulį prie savo kojų. Per pastaruosius metus ji surengusi parodas Berlyne, Niujorke, Melburne ir Paryžiuje, o dabar galerijai suteikta garbė pristatyti jos darbus tėvynėje.

Gormas jautėsi it mažas berniukas, stebintis gaublį tėvo kabinete. Jis sukdavosi apie savo pasvirą ašį, kai tėvas, norėdamas pralinksminti sūnų, bakstelėdavo gaublį pirštu. Jis svarstė, kaip jaučiasi Ruta žmonių tumulo viduryje.

Veltui jos dairėsi. Iš minios negalėjo išskirti net Rutos viršugalvio. Ji nebuvo aukšta. Veikiau žemaūgė. Nebuvo net garantijos, kad ji ten yra, nors visa tai ištaisyta dėl jos.

Gormas sustojo prie vieno iš darbų, kurie, aptarti laikraščiuose, sulaukė audringos reakcijos. Jis vadinosi „Altoriaus paveikslas“, o išstatytas Berlyne sukėlė tiek publikos pasidygėjimą, tiek ovacijas.

Paveiksle buvo pavaizduotas dvasininkas su visomis pontifikalijomis, atliekantis lytinį aktą su moterimi vienuolės galvos apdangalu ir kiškučio kauke. Prie krūtinės ji spaudžia kūdikį, suvystytą į dolerio banknotą. Vienoje putlioje rankutėje jis laiko granatą, kitoje – baltą balandį. Kiškučio ausis juosia glorija – erškėčių vainikas, nupintas iš pusiau sukietėjusių falų.

Gormas atitraukė akis nuo paveikslo ir kabineto tarpduryje išvydo tamsiai apsivilkusį poną. Tikriausiai galerijos savininkas. Jis stovėjo ant krūtinės sukryžiavęs rankas. Galva plikai skusta, veidas nejudrus. Net prakaitas, rodos, pakluso jo valiai: statmenai varvėjo smilkiniais.

Kai fotografas nepagarbiai blykstelėjo jam į veidą, sužybsėjo auksas. Ausyje vyriškis segėjo auskarą. Tarsi sugriaudamas tai, kas verslininkiška, ir legalizuodamas tai, kas meniška. Apranga naujausios mados, ne kokia nors klasika iš vietinio parduotuvių tinklo kolekcijos. Norom nenorom nusimanydamas apie vyriškus drabužius Gormas spėjo, kad švarkas iš „Gucci“, greičiausiai pirktas Romoje. Kirpimas ir kokybė, kaip ir diskretiška vyriškio laikysena, bylojo, kad jis pasitiki savo uosle.

Gormas neturėjo jokio pagrindo nemėgti Rutos parodos organizatoriaus Norvegijoje, bet sau turėjo pripažinti, kad labai džiaugėsi galėdamas nekęsti visų Rutos parodų organizatorių nuo tada, kai šlykščiausiame šalies žurnale perskaitė skandalingą straipsnį apie ją ir galerijos savininką vokietį. Juodu sieję artimi ryšiai. Maža to, ten buvo teigiama, kad tam žmogui ji turinti būti dėkinga už tai, jog tapo tokia garsi. Ir kad dabar, po skausmingo išsiskyrimo, jis kaltinąs ją, kad ji nuo jo sienų pavogusi savo paveikslus.

Žmonės pajudėjo, ir Gormas, pasiduodamas srautui, pateko į vidurinę salę. Tada pamatė ją.

Ilgųjų plaukų nebebuvo. Tai, kas iš jų likę, nudažyta raudona spalva. Ji vilkėjo juodo plevenančio šilko palaidinę. Ant dešinio peties segėjo baltą orchidėjos žiedą. Nusiskynė nuo jo puokštės?

Iš tolo bolavo dilbiai ir plikas kaklas. Nepanašu, kad ją vargintų tvankuma, bet veido išraiška nebuvo patenkinto žmogaus. Ji atrodė taip, tarsi kas nors būtų paliepęs: „Į vietą!“ arba: „Stovėk ramiai, taip, ten! Kaip tik ten!“ Ir ji delbė akis arba suko į šalį, tarsi mąstytų: „Neleisk jiems sugauti tavo žvilgsnio. Rankas laikyk ramiai. Neparodyk jiems, kad tu gyva. Tegu jie grūdasi, gaudo orą ir gurkšnoja šampaną. Tegu burbuliuoja pasieniais ir atlieka savo vaidmenis. Stenkis išlikti rami, visa tai tuoj pasibaigs.“

Veidas akmeninis, kone paniuręs. Taip pat būtų galėjusi atrodyti nekenčiamo giminaičio laidotuvėse. Regis, nutapė savo figūrą, iškirpo ją ir čia pastatė.

O aplink dūzgė. Nelyginant pulti pasiruošęs vabzdžių spiečius. Vieni iš jų tebuvo paprastos kambarinės musės, tik šiek tiek pasipuošusios. Kiti turėjo ryškius geluonis ir tykojo juos suleisti. Treti priminė jonvabalius. Jie žybsėjo. Stoviniavo priešais Rutos galingas paveikslų plokštumas ir isteriškai žybsėjo: „Pažiūrėk į mane, pažiūrėk į mane, pažiūrėk į mane!“

Vyriškis pakvietė Rutą užlipti ant baltosios dėžės, kad, jo žodžiais tariant, visi galėtų ją matyti. Bet ji elgėsi taip, lyg būtų paleista iš kurčnebylių prieglaudos, taip nieko ir neišmokusi. Nė vieno gesto. Ji net nepakėlė akių.

Gormas prisiyrė arčiau. Vyriškis pristatė gana gerai žinomą aktorių, kuris turėjo perskaityti šiuolaikinio autoriaus eilėraštį. Šventė meniškoms sieloms.

Eilėraštis buvo ilgas ir, Gormo supratimu, neturintis nieko bendra su išstatytais paveikslais. Jame egzotiškais vaizdais buvo tapomas galingas potvynis ir tai, ką bėgant amžiams pasiglemžė ir savo gelmėje paslėpė jūra. Skaitovas, matyt, tikėjosi spontaniškai galėsiąs pridėti šiek tiek patoso. Bet sekėsi nekaip. Jis ėmė karščiuotis, skaitė užsikirsdamas, su dar daugiau patoso.

Ruta stovėjo kaip balerina, laukianti, kada užgrieš orkestras. Raudoni plaukai žaižaravo. Gormui dingtelėjo, kad mintyse ji klausia savęs, kada baigsis visa ta velniava. Kai jam tai šovė į galvą, jis nenoromis nusišypsojo.

Štai tada ji pasisuko ir jos žvilgsnis nukrypo į jį. Tarsi per visą pompastišką numerį būtų tykojusi užklupti jį besišypsantį.

Gormas pasijuto taip, tarsi ilgą laiką būtų važiavęs tamsoje. Tik staiga žybt! – be niekur nieko priešpriešinė šviesa. Ryškūs žibintai. Jis juto jos akis veido oda. Bet ar ji matė jį?

Jos lūpos prasiskleidė, iš lėto, šiek tiek virpėdamos. Lūpų dažai užtepti nerūpestingai. Ji šypsojosi. Oda buvo matinė, kaip kalkių dulkėmis aplipusi lininė staltiesė. Rodos, ką tik iškelta iš kriptos, kur daugybę metų jos nesiekė saulės šviesa.