Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Kai skaitovas pagaliau baigė ir visi ėmė ploti, ji buvo palydėta į kitą salę, kur už galybės kūnų ir galvų Gormas įžiūrėjo daugiau paveikslų.

Jis vėl norėjo prieiti artėliau. Ką reikės sakyti? Argi jis seniai nežino, ką sakyti?

Pro duris į galinę salę vis plūdo žmonės. Darėsi tirščiau ir tirščiau. O jeigu ji nebegalės kvėpuoti? Jeigu užtrokš? Ji tikrai gali užtrokšti.

Jis norėjo prasiskinti kelią, sutrypti juos, jei reikės. Nejau jie nesupranta? Ji bejėgė prieš visą minią. Nejau šiame mieste nėra nė kiek padorumo? Vieni robotai? Srūvanti, klampi smalsuolių masė?

Būtų gerai ją iš ten išvaduoti. Bet jis to nepadarė. Pasuko prieš srovę ir išėjo į lauką. Prisidegė cigaretę, godžiai užsitraukė. Pulsas nurimo.

Tarp medžių seno namo lentine siena šliaužė melsvas šešėlis. Palei vartų stulpus degančių deglų oranžinio švytėjimo fone pilkavo tvoros statiniai. Iškilni aplinka dar labiau pabrėžė jo padėtį – jis čia svetimas.

Jam dingtelėjo, kad vakar dieną pusantros valandos skrido lėktuvu vien tam, kad pamatytų, kaip Oslo meno gerbėjai ir mecenatai dusina Rutą. Dabar jis stovi savo cigaretės dūmuose tartum paskutinis kvailys.

Užgesino cigaretę užspausdamas kulnu ant apledėjusio grindinio akmens ir grįžo vidun. Alkūnėmis prasiskynė kelią pasieniais. Nuo susispaudusių žmonių sklido su prakaitu sumišęs kvepalų ir vyriško losjono tvaikas.

Jo ausis pasiekė replika apie vieną paveikslą. Ją metė vyriškis pilku kostiumu, pasipuošęs tos pačios šilkinės medžiagos kaklaraiščiu ir nosinaite. Juodi žirneliai raudoname fone. Jis kreipėsi į nesišukavusį kaimyną su odiniu švarku ir kaklaskare.

– Nesuprantu, ką ji norėjo pasakyti.

– Neaišku, ar išvis norėjo ką nors pasakyti, – išdidžiai atsiliepė tas su odiniu švarku.

– Ji nori priblokšti, bet paveiksluose nėra jokios prasmės. Kad ir tos akys: vyzdžiai perteikti kone fotografišku tikslumu, o pats veidas išsklidęs. Kas tai?

Pašnekovas gūžtelėjo. Jis vaikščiojo su užrašų knygele, rašikliu ir veido išraiška „tokius dalykus aš išmanau“.

Paveiksle, kuris užkliuvo kostiumuotajam, buvo pavaizduotas iki pusės nuogas vyras. Jis stovėjo atsišliejęs į lentinę tvorą ar sieną, truputį atlošęs galvą. Žvilgsnis nukreiptas į save, bet ir atidus. Žmogus žiūrėjo į kažką, esantį priešais paveikslą. Į dailininkę? Rankos ištiestos delnais į viršų. Tarsi jis ko prašytų ar maldautų. Atviras, ryškus veidas. Vyro atvaizdas baigėsi žemiau bambos. Žmogus be apatinės kūno dalies, spinduliuojantis stiprybę ir prašantis dėmesio.

Sprendžiant iš grūsties, daugiausia dėmesio sulaukė šalia kabantis paveikslas. Tai galėjo būti tas pats vyras nuo pusės. Nuoga apatinė kūno dalis, „nukryžiuota“ ant „A“. Pėdos ir kitos kūno dalys prikaltos didžiulėmis vinimis. Varpos galvutės anga – tamsi spoksanti akis. Nejaukiai pasijutęs Gormas nusuko žvilgsnį. Tada pamatė savo orchidėją. Neįmanoma įžiūrėti, ar vienas žiedas nenugnybtas.

Virš gėlės kabojo du paveikslai, matyti kataloge. Viename pavaizduotas vyras, įsikabinęs į varpo virvę. Figūra skaisčiai raudonu apdaru. Bažnyčios bokštas fone – mėtos žalumo.

Kitame paveiksle nutapyta moteris, einanti vandeniu. Viena koja jau grimzta. Spalvos ir čia sudarė kontrastą motyvo grėsmingumui. Akimirka prieš griūvant, prieš skęstant.

Alkūnėmis jis nusiyrė į galinę salę. Ruta buvo apsupty: vienas vyras ant peties laikė kamerą, kitas ruošėsi imti interviu. Trečias stovėjo kiek atokiau.

Ji atrodė nusikamavusi, bet ramiai pozavo priešais paveikslą su moters galva ant padėklo. Žaizda pavaizduota gana tikroviškai. Veidas pasuktas šonu, bet matyti viena akis. Tai buvo autoportretas.

Keletas smalsuolių lyg atsitiktinai pasislinko arčiau. Įjungus filmavimo kamerą, kalbos nutilo.

– Ruta Neset, kaip jaučiatės pagaliau pristatydama savo paveikslus tėvynėje? – prabilo žurnalistas, nutaisęs dviprasmišką šypseną.

– Nežinau, jie ką tik pakabinti.

– Bet daugelis buvo plačiai aptarti, taip pat ir Norvegijos laikraščiuose?

– Taigi.

Stojo tyla. Žurnalistas, matyt, tikėjosi, kad ji dar ką nors pridurs. Bet ji tylėjo.

– Paveikslai sukėlė nemažai ginčų. Ypač tada, kai „Altoriaus paveikslą“ norėjote išstatyti vienoje Berlyno bažnyčioje, kartu su ikonų paroda.

Blyškus Rutos veidas buvo rimtas.

– „Altoriaus paveikslas“ yra vienas ryškiausių religinių motyvų mano kūryboje. Mergelė pasmerkta gimdyti, nes žmonėms reikia turėti ką nukryžiuoti.

– Bet bažnyčia jo nepriėmė. Ar nesuprantate, kad, kai kurių žmonių nuomone, tai šventvagystė?

– Aš girdžiu, ką jie sako, ir su jais nesutinku.

– Ar visi šie paveikslai – trejų metų darbas?

– Ne, tik trejų metų darbo dalis.

– Greitai tapote?

– Ne, bet nuolat.

– Kaip patinka dirbti Berlyne?

– Aš juk būnu ateljė, – šyptelėjo ji.

– Bet tikriausiai sekate miesto gyvenimą, gaunate tam tikrų impulsų ir bendraujate su žmonėmis, turinčiais tam tikrą svorį meno pasaulyje?

– Kartais, bet tada aš netapau.

Žurnalistas beviltiškai ieškojo, už ko užsikabinti.

– Ar tapydama ieškote naujų motyvų?

– Ne, visada tapau tik senus.

– Kokių idėjų turite dabar?

– Negaliu paaiškinti.

– Ar dažnai lankotės šiaurės Norvegijoje, kad pasisemtumėt įkvėpimo?

– Ne.

– Kaip apsieinate be tenykštės gamtos?

– Ar jūs matėte paveikslus?

Žurnalistas greitai susigriebė.

– Bet juk šaknys svarbu?

– Žinoma.

– Ar jūsų nesieja koks nors įsisąmonintas ryšys?

Ruta išpūtė šnerves.

– Toks sąmoningumas darbe reikalingas policininkams, politikams ir pedagogams. Žmonėms, kurie turi būti atidūs, kad nesukeltų katastrofų.

– Kai kas mano, kad sąmoningai nusprendėte nedirbti ir nerodyti savo darbų Norvegijoje.

– Aš juk rodau savo darbus Norvegijoje.

– Bet tam reikėjo laiko.

– Viskam reikia laiko.

– Įdomu. Pusė jūsų paveikslų jau parduota.

– Taip.

– Bet sąmoningai nieko dėl to nedarote?

– Tiksliau būtų ne „sąmoningai“, o „konkrečiai“. Aš tapau.

– Daugelis didžiųjų paveikslų pažymėti kaip privati nuosavybė. Ar taip norima išvengti oficialių kainų?

Ji perkėlė svorį ant dešinės kojos, ir Gormas pastebėjo, kad į žurnalistą ji metė jau griežtesnį žvilgsnį.

– Ne. Tai dėl to, kad jie neparduodami.

– Ar žinote, kur patenka jūsų paveikslai?

– Ne kur jie patenka, bet kas juos įsigyja pirmiausia.

„Ji žino, kad aš turiu dalmatino paveikslą“, – pamanė Gormas.

– Ar jus skaudina tai, kad žmonės investuoja į jūsų paveikslus norėdami pasipelnyti? – paklausė žurnalistas.

– Tokiu atveju turėčiau jų nebepardavinėti.

– Bet pardavinėjate. Vadinasi, jums svarbu uždarbis?

– Žurnalistams turbūt irgi svarbu?

– Bet jie neuždirba tiek, kiek Ruta Neset, – išsišiepė žurnalistas.

– Matyt, jie ir netapo taip gerai.

Aplink stovintys žmonės nusijuokė.

– Sako, kad jūs tapote šeimos narius. Kad tas skrendantis vyras bažnyčios bokšto fone yra jūsų žuvęs brolis?

– Mat kaip.

– Jūs neneigiate, kad jus įkvėpė brolio savižudybė?

– Tai buvo ne savižudybė, o žmogžudystė.

Režisierius pakėlė ranką.

– Stop!

Žurnalistas sustingo. Kamera buvo išjungta. Žmonės kreipė žvilgsnius į šalį arba į artimiausią paveikslą.