Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Tu esi manyje.

– Ar galima pažiūrėti? – kimiai sukuždėjo jis ir prisilenkė.

Tada ji ant kaktos pajuto jo šiltus pirštus.

– Gal nieko baisaus? – tarė jis ir krenkštelėjo. – Kirpčiai beveik paslepia.

Valandėlę ji pasėdėjo palinkusi į priekį. O kai vėl pakėlė galvą, už lango pamatė žvilgant guobą. Jos šakas slėgė sunkios sniego antklodės. Gyvatvorė taip pat buvo balta. Ir dar kai kas – visas sodas buvo pilnas sudegusių deglų.

– Čia tavo darbas? Akis, kuri mato? – sušnabždėjo ji, sutikdama jo žvilgsnį.

– Taip, argi ne nuostabu, kaip vaikiškai gali elgtis suaugęs vyras? – nusijuokė jis.

Staiga ji išvydo dviračiu atlekiantį miestietį berniuką. Šį sykį jis iškart ją pamatė ir jai nereikėjo bijoti, kad ant jos užvažiuos. Ji tik pakėlė nuo žemės jo akinius, kad niekas neužmintų. Įžūlios akys vis dar mėgino nuslėpti, koks jis vienišas.

Bet kai ji palietė jo riešą, jis liovėsi apsimetinėjęs ir išskėstomis rankomis krito į ją sukeldamas spalvų mirgesį, visai kaip paveiksle, kurio ji dar nenutapė.

1Agnar Mykle (1915–1994) – norvegų rašytojas, kuriam už pernelyg atviras meilės scenas 1957 m. pasirodžiusiame romane „Giesmė apie raudonąjį rubiną“ iškelta baudžiamoji byla. (Vert. past.)

2Dviejų Agnaro Miuklės romanų pagrindinis herojus. (Vert. past.)

3Šiauriausias Europos taškas. (Vert. past.)

4Vienas seniausių Oslo restoranų, kurį XX a. pradžioje buvo pamėgę garsūs kultūros ir meno žmonės. (Vert. past.)