Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Ir Rutė. Taip ne laiku, – tyliai įterpė mama.

Toras turėjo ką pasakyti visiems, kurie ten buvo, o šie – jam. Kaip keista, pamanė Ruta. Jis čia jaučiasi savas.

– Kaip su tokia kinka eisi medžioti, Torai? – šūktelėjo jo amžiaus vaikinas, kuris stovėjo prie keltuvo ir iš laivo krovė dėžes.

– Liūdni popieriai, – suriko jam Toras.

– Tai gal pasimokysi iš savo kvailų išdaigų ir nebemanysi, kad laivas taip pat gerai lekia ir sausuma, ir vandeniu! – sušuko tas pats vaikinas.

Vyrai prieplaukoje nusijuokė.

– Taip, užteks to vieno karto, – geraširdiškai išsišiepė Toras ir pagrūmojo anam ramentu.

Kažkas padavė Rutai ranką. Elą buvo nesunku atpažinti. Veidas priminė supleišėjusį kiaušinio kevalą. Raudoni plaukai ir šypsena nepasikeitė.

– Girdėjau, kad atvažiuoji, tai nusprendžiau ateiti.

– Tu čia gyveni? – paklausė Ruta.

– Ne. Žemyne turiu vyrą ir tris suaugusius vaikus. Užsiimame prekyba, kol dar yra kas perka, – nusijuokė Ela.

Matytų dabar Elą Jorgenas. Ji nepražuvo, pamanė Ruta ir dar akimirką palaikė jos ranką.

Kai jie važiavo kalvomis aukštyn, atsivėrė gamtovaizdis, labai panašus į tą, kurį ji prisiminė. Ji atpažindavo posūkius ir plikus medžius, vos juos išvydusi. Ir vis dėlto viskas buvo pasikeitę.

Žiema jau buvo palietusi orą ir kalnų viršūnes. Aštrumas ir baltumas akivaizdūs. Namai nusilupinėjusiais dažais. Net naujieji, kurių ji nebuvo mačiusi. Žiemos atšiaurios. Apimta keisto jausmo, ji kelis kartus nurijo seiles.

Mamai rūpėjo, kaip einasi Torui, ir ji ištisai kalbino jį. Pamokslininkas iš pradžių buvo labai tylus, paskui ėmė šnekėti su Ruta kaip su sena pažįstama. Beveik draugiškai. Per visą kelią jis nė kartelio nepaminėjo Viešpaties vardo.

Toras klausinėjo Paulą, kaip sekasi žūklė. Ji nebuvo girdėjusi jo taip kalbant. Staiga suvokė, kad Toras slėpė nuo jos viską, kas buvo susiję su Sala, nes žinojo, kad ji nenori apie tai girdėti.

Pirmas dalykas, kuris krito Rutai į akis, kai ji įžengė į svetainę, buvo kadaise jos nutapytas močiutės portretas. Kabojo tarp langų apšviestas iš abiejų pusių. Pamačiusi nebrandžius potėpius ir norą padaryti močiutę gražiausia močiute pasaulyje, ji apsiverkė.

Iš pradžių aplink ją stojo visiška tyla. Tada mama nedrąsiai tarė:

– Persinešėme jį čia, kai Brita su saviškiais susikraustė į močiutės namelį. Mes juk nežinojome, kur tu norėtum jį pakabinti. Bet šitoje vietoje, mano galva, jis įgauna deramo iškilmingumo.

– Gerai pakabintas, mama. Tik buvau pamiršusi, kad jis yra. Aš juk nebuvau čia nuo tada, kai Jorgenas... – Ji neįstengė užbaigti.

– Gal norėsi pasiimti?

– Ne, jis turi kabėti pas jus.

Staiga jai toptelėjo, kad ji nė karto nepaklausė tėvų, ar jie norėtų turėti kokį nors jos darbą. O jie niekada neprašė. Dabar ji suvokė, kad juos sulaikė drovumas arba jausmas, kad jie nesupranta, kuo ji užsiima. Tai vienas iš tų nesusipratimų, kurie kyla tarp artimų žmonių, nedalyvaujančių vienas kito gyvenime, pamanė ji.

– Turiu keletą vykusių Toro portretų. Gal vieno norėtumėt?

Tėvai susižvelgė ir plačiai nusišypsojo.

– Dar ir kaip norime turėti tavo paveikslą! Būk palaiminta, Ruta, būtų tiesiog nuostabu, – tarė Pamokslininkas ir kiek susigėdęs krenkštelėjo.

Tada pilnas energijos pasišovė parodyti jai, kam jie panaudojo pinigus.

– Pinigus? – paklausė Ruta.

– Visą tą pluoštą tūkstantinių, kurias mums atsiuntei iš Amerikos. Mes įsirengėme vonią ir pertvarkėme virtuvę. Eikš, pamatysi!

Vėliau, kai jie sėdėjo svetainėje ir valgė, o visas mamos dėmesys tebebuvo nukreiptas į Torą, ji prisiminė, kaip močiutė nepaisydavo suaugusiųjų ir matydavo tik vaikus. Kalbėdavo su jais kaip su sau lygiais, o į savo suaugusius vaikus žiūrėdavo taip, lyg negalėtų jais visiškai kliautis.

– Ar Brita nusipirko močiutės namą? – atsargiai paklausė Ruta.

– Ne, apsigyveno tik laikinai, kad nestovėtų tuščias. Brita tikriausiai persikels į žemyną, kaip visi kiti. Abu vyriausi vaikai jau išsikraustė, dabar jaunėlės, Kari, eilė. O namą paveldės Toras, – tvirtai pasakė Pamokslininkas.

– Ką apie tai mano kiti?

– Visiškai nieko. Visi žino, kad turi būti taip, o ne kitaip. Toras – mudviejų su Ragna užvadėlis, – tarė jis ir patapšnojo Torui per petį.

Tada, lyg susivokęs, kad gal ką negerai pasakė, leptelėjo:

– Pagaliau parvažiavai namo, Ruta. Daugiau kaip po dvidešimties metų!

– Mes apie tai nekalbame, – aštriai nukirto mama, nerimastingai dirsčiodama į Rutą ir Torą.

– Sutinku, kad jau buvo pats laikas, – pasakė Ruta ir nusijuokė.

Ji susižvelgė su Toru. Jis nusišypsojo, bet neprasitarė ją perkalbėjęs. Priešingai – žvilgsnyje ji pamatė perspėjimą, kuriam pakluso. Ir matydama jį ten, prie tėvų stalo, suvokė, kad Toras – tobula Jorgeno kopija.

Kažkuo ypatingas buvo oras. Šviesa. Tikriausiai ji spėjo pamiršti, kaip tai atrodė. O gal niekada ir nematė? Gal išties žmonės turi nutolti nuo to, kas artima, kad pamatytų iš tikrųjų? Kai ji stovėjo denyje ir žvelgė į artėjančią Salą, atmintyje iškilo Maiklo susižavėjimas šviesa ir gamtovaizdžiu.

Tada ji to nesuprato. Buvo tokia jauna ir nieko daugiau nepatyrusi. Kasdieniški dalykai trukdė jai matyti. Be to, visą dėmesį atimdavo žmonės ir jausmai. Iš dalies taip buvo ir dabar.

Ji netapė peizažų. Bet galbūt jai vertėjo pasisemti kiek daugiau stiprybės iš čionykštės šviesos. Bent jau galės pažiūrėti, ar ši ilgai tvers. Galbūt jai reikėtų išgryninti nuostabą, kurią ji matė kai kuriuose veiduose, ir trapų spalvų skaidrumą, nors ir nesijautė prisirišusi prie gamtos.

Sustojusi prie močiutės namo ir įsižiūrėjusi į tolį, ji suprato, kad iš namų ji pasiėmė spalvas. Tačiau suvokė, kad jas galima panaudoti geriau. Kur kas geriau.

Tarpduryje stovėjo Brita. Kaip giminės moteriškumo motyvas. Vakaro sutemos mėgino ją sugerti. Bet šviesa, sklindanti iš kambario, suteikė kūnui kontūrus ir pastūmėjo ją priekin. Ta pati Brita, su kuria ji dalijosi vaikyste. Ir visai kita. Subrendusi moteris su savo sielvartu ir paslaptimis. Jos abi buvo pasikeitusios.

Už Britos nugaros išniro mergaitės veidas. Ir dar vienas. Ruta matė jas pirmą kartą. Tačiau jose atpažino giminę.

– O, Ruta! Kad tu žinotum, kaip mes apsidžiaugėme, kai sužinojome, kad tu atvažiuoji! Tavęs laukia močiutės mėnesienos lempa. Kai įsikraustėme, po gaubtu radome raštelį su tavo vardu!

Laukdama lėktuvo Ruta išgirdo, jog ją šaukia moteriškas balsas. Atsisukusi prie kavinės staliuko pamatė besistojančią moterį. Tikriausiai Turida! Stori šviesūs plaukai ir akys visai kaip anksčiau. Atrodė apkūnesnė. Jai tiko.

Nejau reikės skristi į Oslą su Gormu ir jo žmona, nusiminusi pamanė Ruta.

Turida apkabino ją ir pakvietė atsisėsti plepėdama taip, tarsi jiedvi būtų nesimačiusios vos kelias dienas.

– Tik pamanyk, kaip tu išgarsėjai. Atvirai kalbant, mokyklos laikais niekaip nebūčiau atspėjusi, – sučiauškėjo Turida, atsikąsdama sumuštinio su krevetėmis.

Kadangi nelabai buvo ko atsakyti, Ruta nusprendė pakreipti pokalbį kitur.

– Skrendi į Oslą?

– Taip, grįžtu namo. Aplankiau mamą. Žinai, pradeda senti. Dabar gyvenu Berume. Susiradau puikų vyrą. Lektorių. Gyvename plačiai ir gražiai. Nuosavas namas, – vobulavo ji.

Ruta matė, kaip dailiai išsigaubia Turidos lūpos, tardamos tuos žodžius. Ar tai tiesa?

– Tu išsiskyrusi? – išlemeno ji.