Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Kai ji po poros savaičių užėjo į galeriją, jis priėmė ją draugiškai, bet atsainokai.

– Ką manai apie mūsų bendrus bičiulius, Dorijaną Grėjų ir lordą Harį? – paklausė jis. – A grand passion is the privilege of people who have nothing to do. Grand passion – privilegija tų, kurie neturi ko veikti.

– Ar mėgini man įteigti, kad neįmanoma patirti didelės meilės dirbant taip įtemptai kaip aš? – priekabiai paklausė ji.

– Tai buvo ne mano žodžiai, o lordo Hario. Aš tik paklausiau, ką manai apie knygą.

– Taip, suprantu, dėl ko dovanojai man knygą apie tapybos magiją. Ir žinau, kad žaviesi lordu Hariu.

Stebėdama arogantišką Agės išraišką, ji kalbėjo toliau.

– Oskaro Vaildo sąmojis – tai dovana. Bet man jo gaila. Juk laikui bėgant jo paties gyvenimo istorija tapo garsesnė už jo kūrinius. Šylė sėdo į kalėjimą už savo meną, o Vaildas – už savo gyvenimo būdą.

– Skaitei apie jį? Dėl knygos? Labai neblogai. Tu imli.

Jis maloniai linktelėjo ir surėmė pirštų galiukus.

– Jis mirė Paryžiuje, ar ne? – pridūrė.

– Taip, nedideliame viešbutėlyje kairiajame upės krante.

– Prisiminiau vieną dalyką. Noriu, kad galerijos sąskaita nuvažiuotum į Paryžių. Padaryk pertrauką, pasižiūrėk meno. Aš pats, deja, išskrendu į Niujorką. O tu gali apsigyventi Oskaro Vaildo viešbutyje.

Marškinių rankovės buvo atraitotos. Riešų linijos ryškios.

*

Intensyviai dirbdama Niujorke, ji susisiekė su keliais pažįstamais menininkais. Darbo dar buvo daug, bet vakaras su vynu, valgiu ir juokais leido į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis.

Ji ėmė mąstyti, kad po parodos skris į Oslą. Gal atvažiuos Toras. Jau keletą mėnesių nebuvo jo mačiusi.

Kitą rytą Agė netikėtai atlėkė į ateljė. Ji manė, kad jis užsiėmęs kito dailininko paroda, ir apie jį negalvojo. Dabar jis ėmė priekaištauti, kodėl ji praėjusį vakarą nekėlė ragelio.

– Buvau išėjusi, – nerūpestingai atsakė ji.

– Ar pamiršai, kad ruošiesi didelei parodai? Tu neturi laiko vaikščioti po barus ir užsiimti pašaliniais dalykais.

– Esu pakankamai suaugusi ir galiu už save atsakyti, – atrėmė ji.

Jo akys apsiblausė.

Laikas man nešti kailį, pamanė ji. Tačiau nenorėjo pyktis. Be to, artėjo paroda. Ji priklausė nuo jo.

Per kitas savaites ji pastebėjo, kad jos nuotaika nuolat keičiasi. Apima tai nerimas, tai euforija. Išsigandusi išsigelbėjimo nutarė ieškoti darbe. Pasinėrė į jį visa galva ir nebeiškilo.

Jiems grįžus į Berlyną, vieną dieną ji sėdėjo galerijoje laukdama, kol Agė baigs kalbėti telefonu. Kai sekretorė išėjo, į akis jai krito segtuvas su visomis jos sutartimis ir kontraktais. Ji paėmė jį ir ėmė sklaidyti neieškodama nieko ypatingo.

Staiga žvilgsnis užkliuvo už kvietimo surengti parodą vienoje garsiausių Oslo galerijų. Laiškas buvo rašytas prieš tris mėnesius. Ją užplūdo kaži koks svetimas jausmas. Ne pyktis, veikiau nerimas. Arba kažkas stipriau. Kai Agė atsilaisvino, ji plakančia širdimi pa­rodė jam tą laišką.

– Kodėl man nepranešei apie šį kvietimą iš Oslo?

– Nesvarbus, – nežiūrėdamas į ją atsainiai metė jis.

– Man labai svarbus, – piktai atrėžė ji.

– Prisėsk! – atlaidžiai pasakė Agė.

– Turi jiems atsakyti, kad aš sutinku!

– Tu nepajėgsi surengti dviejų parodų per vienus metus, o pa­roda Paryžiuje aštuoniasdešimt ketvirtųjų rudenį reikšminga.

– Bet kaip tu drįsti slėpti tokius dalykus? Tiesiog nuspręsti už mane? Juk žinai, kad daug ką paaukočiau galėdama surengti parodą Osle, – sušnypštė ji norvegiškai, tada stvėrė telefono ragelį ir surinko numerį, nurodytą laiške.

Keista, bet jis nemėgino jai sutrukdyti, tik atsuko nugarą ir paėmė kažką nuo lentynos.

Ji kalbėjo trumpai, bet aiškiai. Pasakė priimanti pasiūlymą ir atsiprašė neatsakiusi anksčiau.

– Labai neprotingas žingsnis, tai reiškia, kad negalėsi gyventi, tik dirbti, – ramiai tarė jis.

Ji nieko neatsakė, atsisveikino ir išėjo.

Dvi savaites ji jo nematė. Tada jis paskambino ir pasakė, kad pa­rodą Paryžiuje įmanoma atidėti iki kitų metų vasario.

Atrodė, jog jis pamiršo visus nesutarimus, ir pamažu viskas grįžo į senas vėžes.

Vieną tvankų aštuoniasdešimt ketvirtųjų rugpjūčio vakarą Ruta vilkosi suknelę, nes su Age ruošėsi eiti į operą ir taip pažymėti jos gyvenimo Berlyne dešimties metų sukaktį.

Tuomet suskambo telefonas.

Iš pradžių ji neatpažino Meretės, balsas buvo susijaudinęs ir šaižus. Praėjo pora sekundžių, kol Ruta suprato, ką ji mėgina pasakyti.

– Toras su motorine valtimi visu greičiu rėžėsi į paplūdimio akmenis. Ovė išlėkė į ligoninę. Taip, sunkiai sužeistas. Jis buvo išmestas iš valties.

Ji paskambino Agei, bet prisiminė, kad jis jau važiuoja jos pasiimti. Drebėdama parašė raštelį, pakabino ant buto durų ir išpuolusi į gatvę pasigavo taksi. Tik registruodamasi oro uoste suvokė, kad neturi bagažo. Laimei, grįžusi iš Paryžiaus nespėjo iš rankinės išsiimti paso.

Įsėdusi į lėktuvą, skrendantį į Oslą, ėmė galvoti. Dabar Toras turėjo būti pas ją Berlyne. Bet kadangi jai reikėjo užbaigti didelę drobę, jo kelionė nusikėlė viena savaite.

Ji bandė įsivaizduoti septyniolikmečio valdomą motorinę valtį, pašėlusiu greičiu lekiančią jūros paviršiumi. O tada, dar didesniu greičiu, įsirėžiančią į paplūdimio akmenis. Mėgino įsivaizduoti žaizdas galvoje. Bet tą vaizdą gailestingai užtraukė pirmoji Toro mokyklinė nuotrauka. Jis tik be priekinių dantų. Dantistai šiais laikais daro stebuklus. Nebūtinai viskas turi būti taip blogai. Tikrai ne. Po akimirkos ją supykino, ir ji turėjo pulti į tualetą.

Telefonas suskambo, pamanė mėgindama išsiaiškinti, ar jau gali grįžti į savo vietą. Telefonas visada skambės, kol būsiu kur nors kitur. Jeigu būčiau buvusi ten, nebūtų nieko nutikę.

Vėl atsisėdusi salone, ji sunėrė rankas ant lėktuvo žurnalo ir ėmė melsti Dievą nebausti Toro už tai, kuo ji nusidėjo. Jau seniai be­simeldė.

Ovė sėdėjo prie ligonio lovos, ją pamatęs atsistojo. Bejėgišku mostu ėmė tiesti ranką, bet jos taip ir nepadavė. Akimirką jie pastovėjo susiglaudę, tada jis užleido jai kėdę ir pasišalino.

Jie paruošė ją prieš įleisdami į palatą. Toras nebuvo atgavęs sąmonės. Operacija, kurios metu buvo tvarkomi lūžę kaulai, pavyko. Dabar tereikėjo palaukti ir pažiūrėti, kaip jis jausis pabudęs.

Neįtikėtina, bet galva atrodė nesužeista. Tačiau nieko negalėjai garantuoti. Kairė ranka ir pėda buvo sugipsuotos. Veidas mėlynas, nubrozdintas. Atėjęs gydytojas paaiškino jo būklę. Toras stipriai susitrenkė krūtinę ir susilaužė kelis šonkaulius. Tose vietose, kurių nesiekta operuojant, gali būti vidinis kraujavimas.

Ant krūtinės jam buvo uždėtas tvarstis. Nelygus, gargiantis kvėpavimas sakė, kad kažkas negerai ten, viduje. Jie nenori mums sakyti, kaip viskas blogai, pamanė ji ir abiem rankomis įsikibo į gydytoją.

– Tikriausiai pasveiks, – tarė jis, vengdamas žiūrėti jai į akis.

– O plaučiai? Kaip tai rimta? – išlemeno ji.

– Būklė sunki, bet mes nemanome, kad grėstų pavojus gyvybei. Jei nepaaiškės, kad galvos traumos didesnės, negu mums pasimatė iš pradžių. Smegenys smarkiai sukrėstos.

Ovė atnešė kavos ir padavė jai. Ji ilgai sėdėjo ir stebeilijo į puodelį, paskui pastatė ant naktinio staliuko.

– Gerk, kol karšta, – tyliai paragino jis.

– Gerai, – tepasakė ji ir abiem delnais suėmė dešinę Toro plaštaką.