Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Išėjusi į gatvę, ji svirdinėjo taip, lyg po kojomis neturėtų tvirto pagrindo. Visą dieną ji stebėjo, kaip kabinami paveikslai, nieko nenutuokdama apie tą darbą. Jautėsi išsekusi ir sunykusi, tarsi mėnesių mėnesius būtų praleidusi lovoje karščiuodama.

Protingiausiai būtų padariusi atsiguldama miegoti. Tačiau ji nuėjo į kavinę ir užsisakė vyno.

– Į sveikatą, Ruta, puikiai padirbėjai! – pati sau pasakė balsu ir susidaužė su pelenine.

Kai ištuštėjo trečia taurė, prieš akis tebešmėžavo paveikslai. Ji nežinojo, ko labiau neapkenčia – paveikslų ar Agės. Tačiau negalėjo apsieiti nei be jo, nei be savo darbų.

Mąstydama, kad pati visa tai pasirinko, išgirdo Gormo balsą: „Manau, tu esi mano žmogus, Ruta. Sakau tai ne dėl to, kad tave turėčiau, bet savo mintimis noriu tave nuo visko apsaugoti. Nuo sielvarto – taip pat.“

Dabar ji tai suprato. Nuo tada pradėjo daryti sprendimus. Nors ir pavėluotai. Taigi dabar privalo ištverti.

Kitą dieną ji pavėlavo į savo parodos atidarymą ir buvo pasiruošusi stingdomam Agės šalčiui. Tačiau ją pamatęs jis šypsodamasis priėjo ir paėmė jos paltą. Tada už parankės nuvedė prie apkūnaus vyriškio, kalbančio amerikoniškai. Šis taip liaupsino jos paveikslus, jog ji pamanė, kad bando įsiteikti Agei norėdamas ko nors iš jo išpešti.

Klausydamasi ji apžvelgė artimiausias drobes. Prie klouno buvo prilipdytas raudonas lapelis! Visi paveikslai, kiek aprėpė akys, buvo su raudonais lapeliais. Jie švietė iš tolo.

Ji pasisuko į Agę, iš paskutiniųjų stengdamasi sustabdyti ašaras, kad jos apsigręžtų ir sutekėtų atgal. Kad apvalytų terpentinu užkrėstą galvą. Apmalšintų ją, atpalaiduotų, savotiškai išganytų.

Ar tai tikra? Nejau tokia daugybė žmonių nori jos paveikslų?

Agė nuvedė ją tarp gėlių puokščių toliau, pristatinėdamas nepaliaujamai besižavintiems žmonėms. Šypsodamasis praleisdavo ją į priekį, pats šnekučiuodavo su visais aplinkui.

Retsykiais pažvelgdavo jai į akis. Trumpai. Bet to pakako, kad ji pasijustų svarbi. O lūpų kampučiai? Kaip jai galėjo kilti tokia niekinga mintis, kad jie negailestingi?

Agė pakvietė ją vakarienės. Jie buvo dviese. Jis kalbėjo lėtai ir įtaigiai. Tik dabar ji suprato, kiek buvo įdėta darbo, kad jos paveikslai patrauktų dėmesį. Išankstiniai pranešimai laikraščiuose, katalogų platinimas, kvietimai. Kadangi vardas nežinomas, viso to reikėjo kur kas daugiau nei įprasta.

Jis pasiūlė jai pratęsti kontraktą ir užsiminė, kad gal būtų galima pradėti galvoti apie parodą Niujorke. Kai ji apstulbusi paklausė, kada tai būtų, jis be užuolankų atsakė, kad pirmiausia reikia nutapyti paveikslus.

Vėliau jis kalbėjo su ja apie meną ir literatūrą leisdamas jai pamiršti, kiek mažai ji žino. Be to, ji sužinojo, kad jo tėvas vokietis, o motina prancūzė. Apie juos jis pasakojo taip, lyg jie būtų kokio nors literatūros kūrinio personažai. Su vylinga, atsainia ironija.

Ruta neminėjo savo šeimos. Tai tapo neįmanoma. O kai mirtinai pavargusi ir gerokai įgėrusi pareiškė norinti važiuoti namo ir griūti į lovą, jis galantiškai ją išlydėjo.

Kai jie sėdėjo taksi, jis pakvietė ją pusryčių su šampanu. Ji nusijuokė ir pasakė negalinti pažadėti, kad laiku atsikels.

– Vadinasi, bus geriausia, jei pernakvosi mano svečių kambaryje. Pasakysiu namų tvarkytojai, kad pažadintų tave dvyliktą valandą, – žaismingai tarė jis.

Ruta nematė, dėl ko turėtų atmesti pasiūlymą. Ji tik atsišliejo į jį ir ėmė snausti.

Agė gyveno erdviame bute, kuris užėmė visą viršutinį namo aukštą. Liftas užkėlė tiesiai į didžiulį holą. Kambariai buvo pilni brangių baldų, paveikslų ir skulptūrų. Parodęs jai jos vonios kambarį ir miegamąjį, jis užsidarė kabinete. Ji girdėjo jį šnekant telefonu vokiškai ir prancūziškai.

Lovos baltiniai buvo juodo šilko. Lova milžiniška. Ji atsegė suk­nelės užtrauktuką ir išsinėrė iš jos, nusitraukė apatinius ir palindo po jaukiausia antklode, kokią tik kada nors teko jausti prie kūno. Melodingas Agės balsas buvo paskutinis dalykas, kurį ji suvokė prieš nugrimzdama į miegą.

Ruta nemanė, kad įvykių sankaupa nepastebimai gali atimti gyvenimą. Per kitus dvejus metus parodų datos buvo numatytos septyneriems metams į priekį. Melburnas, Helsinkis, San Paulas, Niujorkas, Tokijas, Paryžius ir vėl Berlynas.

Ji žinojo, kad tapant tokias dideles drobes vieni metai – per trumpas laiko tarpas tarp parodų. Bet kai susirūpinusi prasitarė apie tai Agei, šis tvirtai pasakė:

– Tiesa, kad negali bandyti ir klysti. Bet nebūtina išstatyti po daug paveikslų. Užtat turi nuolat pranokti pati save.

Tai, kaip jis tai pasakė, kaip pažiūrėjo į ją prieš apkabindamas, atėmė iš jos bet kokią galimybę prieštarauti ir neatrodyti juokingai. Kai ja tiki toks vyras kaip Agė, neįmanoma spirtis. Jis ir toliau brangiai įkainojo jos paveikslus.

Ji įsigijo butą šalia ateljė, taip pat ištisai nuomojosi mansardą Osle, kad per atostogas turėtų kur apsistoti su Toru.

Agė ir galerija visą laiką rūpinosi praktiniais reikalais. Ji jautėsi saugi. Jai niekad nereikėjo nerimauti dėl rytdienos ar sukti galvą, kaip reikės pragyventi. Ilgus laiko tarpus ji tik tapydavo negirdėdama jokio balso, tik Torą telefonu. Jozefas ir Birtė, su kuriais ji dalijosi ateljė, nebuvo itin reiklūs.

Retkarčiais atlėkdavo Agė ir išvaduodavo ją nuo dažų tūbelių, kad, jo žodžiais tariant, parodytų jai pasaulį. Šiaip ištisomis savaitėmis jis būdavo užsiėmęs su kitais menininkais. Rutai į akis krito, kad jo pažįstamų būrys keičiasi su kiekviena paroda.

Ilgainiui ji patyrė, kad jis dega aistra menui ir verslui. Nors išoriškai atrodė visiškai santūrus. Beveik niekada nekalbėdavo apie pinigus ar jausmus. Ją tai tenkino.

Ruta pastebėjo, kad žmonės, su kuriais ją supažindindavo Agė, jau turėdavo apie ją nuomonę. Laikė ją ne tik daug žadančiu talentu, bet ir garsenybe. Dėl to ji pasijusdavo svetima ne tik jiems, bet ir sau pačiai.

Gana dažnai ją apimdavo stiprus priešiškumas žmonėms, perkantiems jos paveikslus, nors ji ir negalėdavo surasti jokios pateisinamos priežasties. Tačiau išstumdavo tai iš sąmonės, kai tik reikėdavo pristatyti naujus darbus.

Po kiekvienos personalinės parodos jai imdavo dingotis, kad pasaulis jai nematant įgavo naujų spalvų. Tai visada sukeldavo šoką. Ir leisdavo suprasti, kad darbas ir ateljė tapo tikrąja jos būtimi.

Pasiklausius Agės, atrodydavo menkniekis, kad paveikslus nutapė ji. Kartą, kai ji padėkojo jam už tai, kad pasikvietė ją į Berlyną, jis kreivai šyptelėjęs pareiškė:

– Kai kada pavyksta. Bet galėjo ištikti ir nesėkmė. Tie paveikslai Osle buvo nieko verti, man tik buvo smalsu. Parūpo išsiaiškinti, ar iš to gali kas nors išeiti, jeigu pajusi šiek tiek pasipriešinimo.

– Man rodos, tu gali tykoti metų metus, kad užspeistum patinkamą grobį. Tada tu jį užvaldai arba šauni – kad sužeistum. Niekada nežudai, nors prieš pirmąją savo parodą buvau tuo suabejojusi, – stebėdama jį išrėžė Ruta.

Pamačiusi jo išraišką, suprato, kad jeigu nebūtų sulaukusi tokio pasisekimo, netrukus būtų išsiųsta namo.

Jai smilktelėjo, kad jos tikrovę sudaro tai, jog ji ištisomis paromis niekieno neverčiama stovi prilipusi prie molberto – arba miega. Išgyvendama savotišką karštinę, arba užsitęsusią nepaprastąją padėtį, kuri maždaug kartą per metus pažymima paroda ir šampanu.

Juk šito ji ir norėjo? Dėl to paliko savo vaiką.

Kai ji rengėsi Melburno parodai, Agė jai atsiuntė knygą. Oskaro Vaildo „Dorijano Grėjaus portretą“. Ant atviruko buvo užrašęs, kad tai galėtų būti indėlis į jos prusinimą ir parama jos žavėjimuisi nekompromisiniu sąžiningumu, kurį išpažino ir jos garbinamas Egonas Šylė. „Menas turi priversti apsinuoginti – tiek duodantįjį, tiek imantįjį“, – rašė jis.