Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Beje, kodėl taip sunku tapyti mažame miestelyje prie fiordo atšakos, kur gyvena Toras ir gali būti su savo tėvu? Daug kas tapė prie fiordų.

Tarkim, Munkas sėdėjo Osgorstrane ir tapė savo šeimą. Savo liūdesį. Tiesa, tuo metu jis gyveno Kristianijoje ir padedamas globėjų važinėjo į užsienį. Jis buvo nevedęs ir bevaikis, prisiminė ji. Moterims, kurios panūsta žaisti menininkes, negalima turėti vaikų.

Ji susuko Toro čiužinį ir įkišo į tamsųjį kambarėlį. Pilko popieriaus ritinį, kurį buvo išvyniojusi ir prismeigusi prie grindų, kad jie kiekvieną dieną galėtų nupiešti po savo kalėdinį piešinį, paliko.

Tada ant molberto pasistatė didžiausią eskizų bloknotą ir paėmė anglinį pieštuką. Nė pati nepajuto, kaip ant balto lapo išryškėjo įžūlokas, atkaklus Toro profilis. Prie smakro pritrauktais keliais. Rankomis apkabinęs save. Ir senąjį čiužinį. Sunkų it švinas skraidantį kilimą, kuriam niekada nelemta pakilti.

O suvokusi, ką sako linijos, ji jose atpažino savo vaikystę. Savo ilgesį, kai dar nežinai, ko ilgiesi.

Iš šeimininkų telefono ji paskambino Ovei, kad įsitikintų, jog Toras grįžo namo.

– Žinoma, grįžo. Ausis? Ne, su ausimis viskas gerai, – patikino Ovė.

Ji papasakojo apie ausies būgnelį, bet jis teigė, kad tokie dalykai vaikams nutinka dažnai.

– Jis baisiai giriasi, kaip jam buvo gerai, ir pareiškė, kad Meretės ir mano eglė visai maža, palyginti su ta, kurią matė Osle. Jis buvęs prie paties Universiteto, o ten eglė siekusi dangų, – nusijuokė Ovė.

– Ačiū, kad man pasakei, – kimiu balsu padėkojo ji.

– Ruta, tu dar ten? – po valandėlės paklausė jis.

– Taip.

– Kaip tau sekasi? Kaip Berlynas?

– Neblogai. Bet nelabai yra ką pasakoti, – prisipažino ji.

– Gal tau reikia padėti? Skambink, jeigu kas.

– Ačiū tau. Pasirūpink Toru, tai geriausia, ką dabar dėl manęs gali padaryti.

– Be abejo, pasirūpinsiu, negalvok apie tai. Žinai, tavęs pasiilgsta ne vien Toras.

– Ačiū! Perduok jiems nuo manęs linkėjimų.

– Aš tavęs pasiilgstu.

Ji atsišliejo į ledinę prieškambario sieną. Nuo sienos jai bliksėjo prizminė lempelė, kabanti virš telefono.

– Nesakyk taip, – sušnabždėjo ji.

– Aš rimtai.

– Meretei nepatiktų...

– Tai buvo klaida. Mes netinkame vienas kitam. Gerai, kad ir nesituokėme.

– Žinoma, tinkate. Būk geras.

Jis nusileido. Ji padėkojo jam nepasakydama, už ką dėkoja. Tikriausiai už Torą.

Vėliau ji išsitraukė pastelinius dažus. Jai nereikia modelio. Jis nenyksta iš jos tinklainės.

Naktį ji susapnavo, kad neša jį į Salą. Žengė dugnu, tarp akmenų, per laminarijų mišką. Iš jo kraujuojančios ausies pasipylė spiečius mažų žuvyčių. Jų buvo baisi galybė. Jos plaukė jiems iš paskos pleišto pavidalo tuntu. Kai ji atsigręžė pažiūrėti, jų buvo milijonai.

Dvidešimt trečias skyrius

TŪKSTANTIS DEVYNI ŠIMTAI AŠTUONIASDEŠIMTAISIAIS GORMAS Į GELTONĄJĄ KNYGELĘ ĮRAŠĖ: „NIEKAS NESUKELIA TOKIOS ŠIRDPERŠOS KAIP NAKTIES SAULĖ GEGUŽĘ.“

Jau buvo po pusiaunakčio, o jis sėdėjo bute priešais langą, ant kelio pasidėjęs užrašų knygelę. Paprastai rašydavo čia.

Ilsė nenorėjo susitikinėti su juo privačiai įmonės pastate. Taip butas tapo negyvenama priebėga. Jis bent jau pabandė jį apstatyti. Ten buvo keletas gerų kėdžių ir stalas. Darbo stalas. Lova, kurioje jis retai miegodavo, ir visuomet vienas.

Per pastarąsias savaites jis tik dienos metu palikdavo mamą vieną. Šįvakar pasakė, kad grįš vėlai, nes turi darbo.

Dabar ji vaikščiodavo naktimis. Prašliūrendavo pro jo kambario duris ir nulipdavo laiptais. Ji niekada jo nežadindavo, jis pats pabusdavo. Tarsi galvoje būtų turėjęs varpelį, perspėjantį, kada ji nemiega. Taip buvo nuo mažų dienų. Varpelis suskambėdavo, kai mama būdavo nelaiminga arba nelaimingesnė nei įprastai.

Bet dabar viskas kitaip, daug rimčiau. Auglio pašalinti nebegalima. Tai buvo žiemą. Gyventi jai likę iki pavasario, galbūt – iki vasaros. Jeigu įmanoma, jie patartų jam su ja pakeliauti. Ji kalbėjusi apie Romą. Bet pirmiau, žinoma, turinti atsigauti nuo citotoksinų, šiek tiek sustiprėti.

Ji grįžo namo, bet nesustiprėjo tiek, kad galėtų keliauti. Tad išgirdęs ją šlepenant laiptais žemyn jis keldavosi ir būdavo su ja. Ji retai skųsdavosi, bet jis suprato, kad skausmai stiprūs. Naktiniai pokalbiai būdavo visai kitokie nei dienos šviesoje. Aiškesni, paprastesni.

– Ar tau dabar blogiau? – kartais vis dėlto paklausdavo jis.

Ji atsakydavo labai neįsijautusi į savo padėtį. Beveik kaip stebėtoja: „Atrodo, šiek tiek geriau.“ Arba: „Ne, taip pat blogai.“ Arba: „Kad aš žinočiau.“ Arba: „Nenoriu apie tai kalbėti. Geriau papasakok ką nors apie firmą. Arba iš miesto gyvenimo. Tikriausiai žinai kokį smagų nutikimą.“

Jis rūpinosi, kad ji turėtų telefono numerį, kuriuo galėtų jam paskambinti, kai jo nėra šalia. Įsivedė telefoną Indrefiorde, tad ji galėjo jį pasiekti ir ten.

Bet ji niekada neskambino. Nustojo klausinėti, su kuo jis matosi. Jeigu ir žinojo apie Ilsę, neprasitarė nė puse lūpų.

Ji taip pat nesidomėjo, kaip atrodo Indrefiordas arba kaip jis praleido laiką. Tarsi viską žinotų. Anksčiau ji kamantinėdavo, ar jis nepamiršo iš kavinio išpilti kavos tirščių ir palikti jo apversto kriauklėje. Arba ar nepamiršo priberti pjuvenų į lauko tualetą. Tai jį visada erzindavo.

Vos spėjo apie tai pagalvoti, suskambo telefonas. Olga buvo susinervinusi, jis turįs tuoj pat grįžti namo. Ponia Grandė nekalbanti su ja.

Parlėkęs namo, rado ją be sąmonės. Ligoninėje ji atsipeikėjo ir gavo morfijaus. Jis ištisas valandas sėdėjo prie jos lovos nesugalvodamas, apie ką kalbėti. Atrodė būtina ką nors sakyti, bet jis neįstengė atsirinkti, kokie turėtų būti žodžiai. Tarpais suabejodavo, ar ji žino, kad jis šalia.

Užuolaidos buvo užtrauktos. Alsavimas, nuo kurio kilnojosi įdubusi krūtinė, buvo vienintelis gyvybės ženklas palatoje. Jis pats jautėsi kaip popierinė lėlė, perlenkta pusiau ir pasodinta ant kėdės.

Jis nenorėjo jos palikti, tad paprašė slaugytoją pasirūpinti, kad būtų paskambinta Ėdelei su Marijane ir pranešta, jog padėtis kritinė. Abi turinčios atvykti kuo skubiausiai. Jis džiaugėsi, kad jų dar nėra. Būtų jautęsis dar bejėgiškesnis.

Plaštakos, gulinčios ant apkloto, buvo melsvos, permatomos. Žiūrint į lašinės stovą ir prie lovos krašto pritvirtintą maišelį su rusvai geltonu skysčiu, jam ėmė vaidentis, kad kažkas piktavališkai mėgina ją pažeminti ir pajuokti. Negelbėjo ir tai, jog sakė sau, kad mąsto kaip vaikas. Tas vaizdas jį siutino. Jis atsinešė rankšluostį ir uždengė maišelį.

Kūnas po antklode pasidarė toks mažas. Rodės, galva tiesiog padėta prie jos krašto ir daugiau nieko nėra. Priešais jį bolavo veidas lygiais skruostikauliais. Tarsi raumenys jau būtų nunykę. Lūpos neturėjo kontūrų ir buvo blyškesnės už veidą. Tai dar labiau jį įsiutino.

Jis pagraibė po atsivežtą krepšį, kurį ji visada būdavo pasiruošusi, ir surado kosmetinę. Jis susitraukė savo dideliame kūne, ir jam vėl buvo septyneri. Jis dažė mamą. Pasilenkė prie jos ir apvedė lūpas. Ranka truputį virpėjo. Bet jis susikaupė, tada ėmė sektis geriau.

Ji trumpam prasimerkė. Jos lūpos sukrutėjo be garso tardamos žodžius, kurių jis neįstengė suvokti.

Jis juk žinojo, ko mama iš jo tikisi. Nes turi tik jį. Bet šįkart verkė jis.

Kai jis dar kartą apvedė viršutinę lūpą, sutrūkčiojo akių vokai ir su atodūsiu šniokštimas nutilo. Jam nereikėjo užspausti akių, ji tai padarė pati. Jis tik sunėrė rankas. Jos buvo vėsios. Visada tokios buvo.