Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Ji tikėjosi, kad kas nors juos nupirks, bet ilgainiui prarado viltį. Dabar prie „Moters baseine be vandens“ buvo priklijuotas raudonas lapelis. Smarkiai spurdančia širdimi ji nuėjo į biurą sužinoti, kas jį nupirko.

– Galerininkas iš Vokietijos. Jis čia atostogauja. Įsigijo du paveikslus ir nori susitikti su dailininke, – paaiškino apstulbęs sekretorius.

– Kieno antrasis?

– Irgi tavo.

– Tai jis nupirko abu mano paveikslus?

– Taip.

– Tada ant abiejų turite priklijuoti raudonus lapelius, – tarė ji ir giliai įkvėpė.

Sekretorius teisindamasis kažką susakė, tik ji nesuprato ką.

– Kur jis? Tas galerininkas?

– Manau, sėdi kavinėje. Kalbi vokiškai?

– Jeigu reikia, kalbu ir itališkai.

Jo kupranugario vilnos paltas gulėjo šalia ant kėdės. Susyk jai įstrigo tik skvarbus žvilgsnis. Kai jie priėjo, jis atsistojo, nusilenkė ir kilstelėjo jos ranką prie lūpų, tarsi ji būtų karališkos kilmės asmuo.

– Augustas Gabė. Galite vadinti tiesiog AG.

Kai sekretorius pasišalino, jis pasiteiravo, ar ji kalbanti vokiškai. Ji paaiškino, kad jai būtų lengviau bendrauti norvegiškai arba angliškai.

Su arogantišku lipšnumu jis parodė jai eilę baltų dantų. Kapota anglų kalba pasakė, kad jos paveikslai įdomūs, tačiau nebaigti, tuo pat metu pamodamas padavėjui, ir tas atnešė Rutai baltojo vyno.

Atvirai apžiūrinėdamas ją, lyg ji būtų piešinys tušu, jis išsidavė žinąs, jog ji mokosi antrame Akademijos kurse ir yra gavusi nereikšmingą norvegų premiją už paveikslą, išstatytą pernykštėje Rudens parodoje. Galiausiai jis trumpam nutilo ir mandagiai luktelėjo, kad ji ką nors pridurtų.

Kadangi ji neturėjo ko pasakyti, jis kalbėjo toliau, pareikšdamas, kad mano ją turint tam tikros potencijos, kurią įtemptai mokantis ir dar įtempčiau dirbant būtų galima išplėtoti.

Ruta pajuto, kad jai ima drėkti pažastys, ir su nuostaba ji paklausė, kam jis pirko jos paveikslus.

– Iš kelionių visada parsivežu suvenyrų, – tarė jis ir delnu lengvai palietė jai ranką, lyg netyčia brukštelėjo.

Jis pasiteiravo, ar gali pamatyti daugiau jos darbų. Ji atsakė, kad jie šiek tiek išsklaidyti – dalis šiaurėje, dalis kambaryje, kuriame ji gyvena, dalis Akademijoje.

Jis panoro ateiti kitą dieną ir pažiūrėti, ką ji turinti namuose. Šeštą valandą, jei patogu? Jis užsirašė jos adresą, padavė jai savo vizitinę kortelę, o tada kažkur išskubėjo palikęs ją su puspilniu vyno buteliu.

Ji perskaitė, kas parašyta kortelėje. Jis iš tikrųjų buvo galerininkas. Turintis po galeriją Berlyne ir Niujorke.

Ruta iškart parėjo namo ir žvilgsniu apvedė kambarį. Pakeisti nedaug ką galėjo, nebent paslėpti jai nepatinkančius daiktus tamsiajame kambarėlyje. Tada įspėjo šeimininkus, kad ją aplankys galerininkas iš Vokietijos. Buvo būtina, nes vyriškių vizitus griežtai draudė taisyklės.

Ponia tik suplojo delnais, o jos vyras blankiai nusišypsojo.

Dalmatino variantą ji paliko ant grindų, tiesiai priešais duris. Ji pamėgino atkurti paveikslą, kurį įsigijo Gormas, nes pasigesdavo jo. Tačiau toks pats neišėjo. Nepasakytum, kad prastas, tiesiog kitoks. Kitokios akys, išraiška, spalvos. Mažiau vykęs, bet desperatiškesnis. Fone vyravo rausvi ir šalti turkio atspalviai. Šuo buvo su pavadėliu, kuris it botagas kybojo ore iš dešinės.

Paskutinį savo darbą ji taip pat pastatė priekyje. Tai buvo moters ant tramplino variantas iš šono. Rankos ir kūnas paruošti šuoliui. Ruta daug laiko sugaišo tapydama nugarą, jai vis kažko trūko.

Galiausiai vis dėlto pavyko ją padaryti sueižėjusią ir sutrūkinėjusią, tartum gyvos skulptūros.

Baseinas buvo išklotas juodomis ir baltomis plytelėmis, kurios sudarė pakriką raštą ir priminė sudaužytą šachmatų lentą. Baseino pusė, esanti ties tramplinu, buvo be vandens, kita pusė – sklidina. Palei kraštą plūduriavo raudonas maudymosi ratas.

Dugne į šalis ištiestomis kojomis gulėjo suplotas šuo, lyg pervažiuotas velenu.

Trečiajame paveiksle, kurį ji norėjo jam parodyti, buvo pavaizduota dangumi skriejanti žmogysta su bažnyčios varpine rankose. Skaisčios spalvos išraiškai teikė skaidrumo ir paprastumo.

Jis atnešė jai baltų rožių. Dėl to ji sutriko ir tapo negrabi. Ji neturėjo pakankamai didelės vazos, tad paėmė vieną iš stiklainių nuo uogienės, kuriuose laikė teptukus. Kai norėjo juos iškratyti, teptukai pabiro ant grindų.

Agė numetė ant kėdės paltą ir atsiklaupęs ėmė juos rinkti. Jam pasilenkus, šviesūs garbanoti plaukai ant sprando prasiskyrė. Viršugalvyje jie buvo kiek praretėję, o pakaušyje ties šaknimis sukosi ryškiu verpetu. Kaži kodėl tai ją įelektrino.

Per ploną švarko audinį ji matė nugaros kontūrus. Drabužis, matyt, labai brangus. Matiniu paviršiumi, kurį taip ir knieti paliesti. Kai jis padėjo teptukus ant stalo, jo lūpų kampučiai užsirietė. Lūpose slypėjo mažytė geidulingumo užuomina. Kiek jam gali būti metų? Keturiasdešimt?

Kai ji nuėjo prie praustuvės įpilti vandens, jis sekė kiekvieną jos judesį lyg bijodamas, kad ji neišnyktų. Tai trikdė ją ir spaudė prakaitą. Bet kai ji pasisiūlė atsisėsti ant sofos, pagaliau jis ėmė apžiūrinėti paveikslus.

Jis apsuko tuos, kurie stovėjo blogąja puse. Paskui, atsirėmęs į durų staktą, paklausė, ar galima užsirūkyti. Ji linktelėjo ir atnešė peleninę.

Vaikščiodamas po kambarį ir iš naujo apžiūrinėdamas visus trisdešimt keturis paveikslus, peleninę jis laikė delne lyg kokią brangenybę ir nė karto nepažvelgė į ją. Jeigu po ranka ji būtų turėjusi laikraštį, netrukdoma būtų galėjusi perskaityti ilgą straipsnį.

Jis paprašė leidimo nusivilkti švarką, ji linktelėjo. Kai jis atsistojo nugara į ją ir pakėlė vieną paveikslą, ji suvokė, kad spokso į jį. Ji nudelbė akis ir nurijo seiles.

Jis atrėmė į sieną paveikslą, kuriame buvo pavaizduota nuoga moteris su motociklininko diržu, ir uždegė lubinį šviestuvą. Perkėlė daugiau paveikslų ir elgėsi taip, lyg kambaryje būtų vienas.

Ji stengėsi kuo ramiausiai, lyg niekur nieko sėdėti pintiniame krėsle. Ryškioje lempos šviesoje matė didžiulį vorą, rezgantį voratinklį tarp sijos ir nuožulnių lubų.

Pagaliau jis atsisuko į ją ir prašneko. Ji nesitikėjo, kad bus toks tiesmukas, toks negailestingas. Jis supeikė vienpusiškai parinktus motyvus, įvardydamas tai kaip manieringą naivumą, bet pagyrė už drąsą, kompoziciją ir spalvas.

Jis atrinko dvylika trylika paveikslų, iš eilės ėmė juos ir kalbėjo apie kiekvieno jų pagrindą, dažų tirpiklį, spalvas, kompoziciją ir motyvą.

Netrukus ji suvokė trokštanti, kad tai nesibaigtų. Kad ir ką jis kalbėtų, norėjo klausytis ir klausytis. To balso. Marškiniai viename šone buvo išsipūtę labiau. Ryškioje lempos šviesoje jie metė žalsvą mirguliuojantį šešėlį.

Dabar jis nuo paveikslo staigiai pasisuko į ją. Akys žybtelėjo. Jis linktelėjo norėdamas pabrėžti kažką, ko ji nesuprato. Neįmanoma suprasti, kai jis į ją taip žiūri.

„Taip! Taip ir yra“, – patvirtino jis kieta, gerkline anglų kalba.

Tada skubiai dirstelėjo į laikrodį, ir ji suprato, jog tai pabaiga.

Šeimininkė stovėjo laiptinėje, kai jis susiruošė išeiti. Ji pasisveikino ir kažką sučiauškėjo norvegiškai. Agė pasilabino mandagiai, bet santūriai.

Kai jis išėjo, šeimininkė susižavėjusi pratrūko:

– Vajetau, koks vyriškas! Tikrai ne bet koks vyras gali nešioti garbiniuotus pusilgius plaukus.

Po trijų savaičių Ruta gavo laišką, kuriame jis siūlė jai ateljė Berlyne nuo kitų metų rugpjūčio ir galimybę išstatyti penkis iš senųjų paveikslų, galbūt ir kai ką iš naujųjų.