Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Sukaupusi drąsą ji paskambino padėkoti. Išgirdusi jo balsą, išsigando, kad jis padės ragelį jai nespėjus patvirtinti, jog atvažiuoja. Balsas buvo dalykiškas ir melodingas.

Ji pasakė, ką norėjo, bet pamiršo, kad buvo užsirašiusi, ko turi paklausti. Kai ji ėmė mikčioti ir klupti, atrodė, kad jis suprato. Balsas tapo šiltesnis, be jokios arogancijos. Jis padėkojo už susitikimą Osle, vylėsi bendradarbiauti ateityje. Taip pat pagalvojęs apie tai, kad jai bus reikalingas būstas šalia ateljė. Pažadėjo viską patvirtinti raštu.

Ateljė buvo didelė ir šviesi, su vaizdu per sieną į pilkus Rytų Berlyno fasadus ir kaminus. Jos kambarys, spartietiškai įrengtas it kokia celė, žiūrėjo į parką. Viskas buvo baltai išdažyta. Net grindys. Aukšto lango nedengė niekas, tik kabojo sutrauktos dulkėtos žaliuzės.

Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt ketvirtųjų rudenį ji tartum balansavo ant lyno. Lankė pamokas pas du skirtingus profesorius, kad, pasak Agės, išmoktų elementariausių dalykų. Savarankiškam darbui beveik nelikdavo laiko, ir dėl to ji nervinosi. Tačiau tai padėjo jai suprasti, kad ji turi išsaugoti, kas savita.

– Kad ką nors pastatytum, iš pradžių reikia sugriauti, – pasakė Agė, kai ji nusiskundė niekaip nerandanti laiko tapymui.

Jis vedžiojosi ją į vernisažus, parodas ir muziejus. Keletą kartų ji gavo tik adresą ir turėjo nusigauti ten savarankiškai.

Jie niekada nesusitikdavo privačiai, jei tai nebūdavo susiję su menu. Kaskart, kai ji pamanydavo, kad juos sieja kažkas panašaus į draugystę ar bendrumą, jis pabrėžtinai pastatydavo ją į savo vietą, imdamas visiškai ignoruoti.

Prieš pat Kalėdas iš anksto nepranešęs užsuko į ateljė ir pradėjo peržiūrą eidamas nuo vienos drobės prie kitos.

Ji užsidarė kambaryje palikdama jį vieną. Įprato taip elgtis, kad nereikėtų kęsti pažeminimo.

Netikėtai jis išdygo tarpduryje su rimta, kone rūsčia veido išraiška.

– Tas žalias juokdarys – vykęs paveikslas! Pagaliau kažką užčiuopei. Įstengei sujungti konkretumą su abstraktumu. Perteikti situaciją, nuotaiką. Kūną sugebėjai paversti vienu galingu judesiu, kuris atspindi desperaciją, pyktį. Darai užuominą į kažką, kas egzistuoja už paveikslo plokštumos. Tas paveikslas turi tūkstantąją dalį to, kas išraišką paverčia menu. Dabar meti visus mokslus ir pradedi tapyti!

Ji klestelėjo ant kėdės ir pamiršo, jog reikia ką nors atsakyti. Po akimirkos jis dingo. Ji prisiminė ketinusi prašyti jį paskolinti pinigų, kad Kalėdoms galėtų grįžti namo pas Torą. Reikėjo užsisakyti bilietus, kol dar ne viskas išpirkta.

Ir tikriausiai tai ją įsiutino. Ji paskambino į galerijos biurą ir paprašė sekretorę perduoti Agei, kad ji nepageidaujanti matyti nieko iš galerijos, kol paveikslai nebus baigti. Ir kad ji duosianti žinią, kada jie galės juos paimti.

Kitą dieną Agė atlėkė į ateljė, kai ten buvo du kiti dailininkai, Jozefas ir Birtė. Įpykęs pareikalavo nebesiuntinėti per sekretorę žinučių apie savo pageidavimus. Kol jis geriausiu Pamokslininko stiliumi rėžė griausmingą prakalbą, anie du sunerimę pasišalino.

Langas buvo pravertas, ir kai jis trumpam nutilo, ji išgirdo varnos krankimą. Toks garsas, lyg kas pusiau drėkstų gabalą drobės. Padėjusi teptuką ir paletę, ji atsistojo priešais jį.

– Eik tu po velnių su savo priekabėmis, – tramdydama pyktį išrėžė norvegų kalba, nuėjo į savo kambarį ir užsirakino.

Po valandos jai prie durų buvo atnešta dvidešimt viena raudona rožė su jo vizitine kortele. Ji pamerkė jas į kibirą grindims plauti ir pastatė ateljė.

Vėliau paskambino šeimininkams į Inkognito gatvę ir nuolankiai paprašė leisti per Kalėdas išsinuomoti palėpę. Laimei, ten niekas negyveno, tad jie sutiko ją priimti.

Toras buvo pradėjęs lankyti mokyklą ir jau nebe pirmą kartą vienas skrido į Oslą. Bet jo veidas buvo išbalęs ir užverktas, kai priėjo prie jos lydimas jo krepšį nešančios stiuardesės. Jis prakalbo tik tada, kai jie liko vieni du, ir nesileido apkabinamas.

– Tau buvo bloga lėktuve? – paklausė ji ir atsitūpusi nušluostė jam nosį.

– Ausys, – sušniurkščiojo jis.

Apžiūrėjusi ausis, ji nieko nepamatė. Tikriausiai kas nors ausų būgneliams. Pasilenkė jo apkabinti, bet jis, baugščiai apsidairęs, atlyžo nuo jos, ir jai teko palikti jį ramybėje.

Už durų pastačiusi krepšį, ji nuvedė jį pas budintį Raudonojo Kryžiaus gydytoją. Ten pastebėjo, kad Toras sušlapęs kojas. Norėjo nuauti jam batus, bet jis nė už ką nesutiko. Nė vienas iš sėdinčiųjų laukiamajame nebuvo basas.

Gydytojas apžiūrėjo ausį ir nustatė, kad trūkęs ausies būgnelis. Padėti jis niekuo negalėjo, beliko tikėtis, kad vėl suaugs. Davė lašiukų, kuriuos jam reikės lašintis į nosį skrendant namo, ir palinkėjo linksmų švenčių. Tada jie parpėdino į kambarį.

Kai ji pakūrė krosnį ir išvirė kakavos, jis prašneko.

– Tėtis su Merete nusikirto didelę kalėdinę eglę. Aš irgi ten buvau. Viršūnėje jie uždegs elektrinę žvaigždę, – išdrožė jis ir apsidairė kambaryje.

– Mes nusipirksime eglutę rytoj, – skubiai atsakė ji.

– Didelę?

– Kokios panorėsi.

– O eglutės žaisliukų turi?

– Galėsime nusipiešti angelą. Arba iškirpti iš blizgaus popieriaus.

Jis apstulbęs pažiūrėjo į ją.

– Nekvailiok, mama.

– Aš kalbu rimtai. Bet galėsime nueiti į parduotuvę ir taip pat ką nors nusipirkti. Galėsime pažiūrėti, kaip papuošta Karlo Johano gatvė ir Bukstavejenas.

– Ar ten įdomu?

– Labai įdomu!

– O ko ten yra?

– Pamatysi. Bus staigmena.

Balsu skaitydama jam Astridos Lindgren „Kalėdas Bulerbiu miestelyje“, ji išvydo kambarį jo akimis. Ją stebino tai, kad nė vienas neverkė.

Šeimininkai per Kalėdas ketino išvažiuoti ir leido jai naudotis virtuve. Ji bent galės pagaminti kokį šiltą patiekalą.

Kitą dieną jie išleido krūvą pinigų eglutės žaisliukams ir didelei eglei. Kai jiedu viską parsitempė namo, ji prisiminė, kad eglei reikalingas stovas, tad jie vėl turėjo išeiti į miestą. Toras tekinas bėgo priešais ir visur veržėsi per raudoną šviesą. Kai jie surado sunkų kaltinės geležies stovą, ji pamatė, kad namo teks grįžti taksi.

Po to, kai jie teatre pasižiūrėjo „Kelionę į Kalėdų žvaigždę“, Toras parodė kai kurių ženklų, kuriuos būtų galima pavadinti meile, bet ji nebuvo tuo tikra. Šiaip ar taip, jis paėmė jai už rankos, kai jiedu žingsniavo per tamsą.

Po dešimties dienų jie turėjo išsiskirti, ir visa, kas buvo pastatyta, sugriuvo, kai ji turėjo palikti jį prie Fornebiu oro uosto keleivių registracijos. Pati viską sugadino puldama į ašaras.

– Mama, nerėk, tada ir kiti turės rėkti, kaip tu nesupranti?

– Negaliu susilaikyti, – sušniurkščiojo ji jam prie kaklo.

– Nevažiuok į Berlyną, grįžk namo! – pravirko nenorėdamas jos paleisti.

Moteris, kuri turėjo palydėti jį į lėktuvą, pritrūkusi kantrybės palingavo galva ir pasakė, kad jiems laikas eiti. Galiausiai jai teko tempte nusitempti jį verkiantį ir vis besigręžiojantį atgal.

Pro šalį einantys žmonės sustodavo ir nulydėdavo juos keistais žvilgsniais. Tarsi pirmą kartą matytų ką nors verkiant.

– Mama, grįžk namo ir ištekėk už tėčio! Mama, bjaurybe tu, grįžk namo! – plyšojo jis, kol juos išskyrė durys.

Autobusu važiuodama į miestą, ji suvokė, kad niekada netaps kuo nors daugiau negu nevykusia trečiarūše dailininke. Tai, kad gavo premiją ir ateljė Berlyne, nereiškia, kad ji ko nors pasiekė. Iš tikrųjų yra tik egoistė, dėl vadinamosios karjeros išdavusi savo vaiką.