Хербьёрг Вассму: Dinos knyga

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Herbjørg Wassmo

DINAS BOK

Gyldendal Norsk Forlag.

Oslo, 1990

ISBN 9786090104514

© Gyldendal Norsk Forlag, A/S 1989

© Vertimas į lietuvių kalbą, Eglė Išganaitytė, 1995

© Leidykla „Alma littera“, 1997

Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė

Redaktorė Zita Marienė

Korektorės Ona Malinauskienė, Rasa Mielkuvienė

Viršelio dailininkė Volanda Vyšniauskienė

Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius

Skiriu Bjornui

PROLOGAS

DAUG ŽMONIŲ VADINASI GAILESTINGAIS, BET KUR TU RASI IŠTIKIMĄ ŽMOGŲ? TEISUSIS, KURIS VAIKŠČIOJA NEKALTAS, PALIEKA PO SAVĘS LAIMINGUS VAIKUS.

KAS GALI PASAKYTI: MANO ŠIRDIS NESUTEPTA, ESU LAISVAS NUO NUODĖMĖS?

(Pat 20, 6–7 ir 9)

Aš esu Dina, kuri mato, kaip rogės su žmogumi ritasi kūliais nuo stataus skardžio.

Iš pradžių pamanau, jog aš pati priveržta tose rogėse. Nes jaučiu dar niekada nepatirtą skausmą.

Pro stiklo skaidrumo tikrovę, bet anapus laiko ir erdvės, seku žmogaus rogėse veidą. Dar sekundė kita, ir jis atsitrenkia į apledėjusį akmenį.

Arklys iš tikrųjų išsivadavo iš ienų, ir jo nenutraukė žemyn! Kaip nesunkiai pavyko!

Turėtų būti vėlyvas ruduo. Vėlyvas kam?

Man reikia arklio.

Moteris stovėjo ant skardžio šaltoje ryto šviesoje. Saulės nebuvo. Aplink ją stūksojo kalnai, budrūs ir tamsūs. Skardis buvo toks status, kad slėpė nuo jos akių gamtovaizdį apačioje.

Anapus plataus sąsiaurio kilo dar statesnė kalnų siena, nebylus liudytojas.

Ji sekė kiekvieną rogių judesį. Kol galų gale jos sustojo ant pragarmės krašto palei storą beržo kamieną.

Jos pakrypo didžiojo krioklio pusėn. Apačioje buvo kaip siena stati atkalnė. Kažkur žemai šniokštė krioklys.

Moteris pažvelgė žemyn į gilią rogių šliūžę. Akmenys, sniego kauburiai, viržių kuokštai, nulaužti medeliai. Tarsi kas būtų didžiuliu obliumi perbraukęs ir nunešęs viską, kas kyšojo viršum žemės.

Ji mūvėjo odinėmis kelnėmis ir vilkėjo ilgu į liemenį švarku. Jei ne plaukai, iš tolo ją būtum palaikęs vyru. Kaip moteris, ji buvo labai aukšta.

Dešinioji švarko rankovė suplyšusi. Skutai permirkę krauju. Iš žaizdos.

Kairėje rankoje ji tebelaikė sugniaužusi trumpą peiliuką, kokį samės moterys nešiojasi prie diržo.

Moteris pasuko galvą ton pusėn, iš kur sklido garsas. Arklio žvengimas. Tik tuomet ji atsikvošėjo. Paslėpė peilį švarko kišenėje.

Kiek padvejojusi ryžtingai žengė akmenuotu kelkraščiu. Rogių link. Dabar jos mažiau besviro. Tarsi būtų nusprendusios pasigailėti žmogaus sudarkytu veidu.

Ji skubiai lipo skardžiu žemyn. Eidama kliudė palaidus akmenis. Tie sukėlė nedidelę griūtį, riedėjo pro roges ir garmėjo bedugnėn. Ji įbedė žvilgsnį į tolį. Tarsi žiūrėjo jiems pavymui, sekė akimis net ir tuomet, kai jų nebesimatė. Lyg būtų regėjusi juos visą tą laiką, kol tie prasmegdavo ūžiančio krioklio duburyje.

Akimirką ji stabtelėjo, o pro roges su negyvu kūnu lėkė ir lėkė akmenys. Bet tik akimirką. Ir vėl ėjo, kol ranka pagaliau pasiekė avikailį, po kuriuo gulėjo vyriškis, ir atvertė.

Pamatė tai, ko anksčiau būta gražaus vyro veido. Viena akis išmušta. Šviežias kraujas gausiai ir be paliovos liejosi per visą galvą. Per tas kelias sekundes, kol ji stovėjo šalia, vyro galva nusidažė raudonai. Baltas avikailis sugėrė kraują.

Ji pakėlė siaurą, ilgą plaštaką dailios formos rausvais nagais. Kilstelėjo vyriškio akies voką. Vieną, paskui kitą. Pridėjo ranką jam prie krūtinės. Ar dar plaka širdis? Čiupinėjo, bet nieko nesuprato.

Moters veidas buvo lyg apsnigtas laukas. Jokio judesio. Tik akys neramiai laksto po primerktais vokais. Ji krauju susitepė rankas ir čia pat nusišluostė į vyro krūtinę. Tuomet uždengė jo veidą avikailio krašteliu.

Rogių briauna ji nušliaužė prie brankto. Ten greitai ištraukiojo virvagalius iš skylių. Juos kruopščiai sudėliojo ir kartu su peiliu susigrūdo švarko kišenėn. Išsitraukė porą nudilusių odos diržų ir pritaisė ten, kur anksčiau buvo įvertos virvės.

Vienu metu ji atsitiesė. Įsiklausė. Ant kelio žvengė arklys. Ji padelsė tarsi svarstydama, ar darbas baigtas. Tada tuo pačiu keliu, rogių viršumi, grįžo atgal. Nuo bedugnės krašto ją teskyrė sudarkytas žmogaus kūnas.

Storas beržas poškėjo nuo šalčio ir naštos, kai ėmė slėgti dar ir jos kūnas. Ji susirado kojoms atramą tarp apledėjusių akmenų ir visu svoriu užgulė roges. Apskaičiuotas spaudimas, tarsi tą patį judesį būtų dariusi prieš tai daug kartų.

Kai rogės jau nebelietė žemės, nuo vyro veido nuslydo kailis. Tada jis atmerkė likusią sveiką akį ir pažiūrėjo tiesiai į moterį. Nebyliai. Bejėgiškas, įtarus žvilgsnis.

Ji krūptelėjo. Moters veidu perbėgo kaži koks neaiškus jaudulys.

Po to viskas virto judėjimu ir oru. Tai įvyko greitai. Kalnuose dar ilgai skardėjo viskam pasibaigus.

Moters veidas buvo tuščias. Gamtovaizdis vėl tapo savimi. Viskas kuo puikiausiai.

Aš esu Dina, kuri jaučiasi traukiama žemyn, kai vyriškis pasiekia putojančią gelmę. Tuomet jis atsisveikina su šiuo pasauliu. Aš nespėju sugauti paskutinės akimirkos, kuri man parodytų bent kraštelį to, ko visi bijo. Kai išnyksta laikas.