Хербьёрг Вассму: Dinos knyga

Kai tik išėjo pašalas, jis liepė sklypą apsėti. Nuo to laiko ten nevaržomai kerojo aviečių brūzgynas.

Vasarą su Jakobo Grenelvo jekta jis išplaukė į Bergeną ir išbuvo ten, kol vėl reikėjo vykti į rudens tingą.

Nuo tos dienos, kai Dina negyvai nuplikė savo motiną, kol tėvas grįžo iš tingo po devynių mėnesių, jiedu neištarė vienas kitam nė pusės žodžio.

Tuomet tarnaitė ir pranešė, kad Dina nustojo kalbėjusi.

Iš tingo grįžęs lensmanas namuose rado laukinį paukštelį. Akimis, kurių žvilgsnio niekas neįstengė sugauti, plaukais, nemačiusiais šukų, ir basą, nors naktimis jau seniai pašaldavo.

Valgydavo ji ką nutverdama ir niekuomet nesėdo prie stalo. Ji stūmė dienas laidydama akmenis į žmones, einančius per kiemą.

Dėl to jai, žinoma, apskaldydavo ausis.

Vis dėlto kažkokiu būdu ji valdė žmones. Užtekdavo jai sviesti akmenį. Ir jie tekini atbėgdavo.

Dienos metu Dina kelias valandas numigdavo. Arklidės ėdžiose. Arkliai, kurie jau buvo prie jos pripratę, atsargiai grybšėdavo šalia miegančio kūno. Arba liesdavo didelėmis lūpomis, norėdami iš po jos išpešti šieno.

Ji net nekrustelėjo, kada lensmanas išlipo į krantą. Sėdėjo sau ant akmens ir mataravo ilgom liesom kojom.

Kojų pirštų nagai buvo nepaprastai ilgi, purvo priskretusiomis panagėmis.

Tarnaitės jos paprasčiausiai neįveikdavo. Vaikas jokiu būdu nenorėjo maudytis. Ji klykdavo ir verždavosi pro duris, nors ir dviese ją laikytum. Į virtuvę net nosies nekišdavo, jeigu ant didelės juodos krosnies kas nors būdavo verdama.

Abi nuolatinės tarnaitės teisinosi viena per kitą. Jos ir taip persidirbdavusios. Nebuvę iš kur imti žmonių. O tos laukinukės, augančios be motinos, taip lengvai nesuvaldysi.

Ji buvo taip apskretusi, kad lensmanas nežinojo, ko griebtis. Turėjo praeiti kelios dienos, kol jis įveikė pasišlykštėjimą. Ir pabandė prisiliesti prie to dvokiančio ir grėsmingai šnypščiančio padarėlio, norėdamas prisijaukinti ir vėl iš jos padaryti krikščionį žmogų. Tačiau jo pastangos buvo bergždžios.

Be to, prieš akis jis matė savo vargšę Jertrūdą. Matė jos nelaimingą nuplikytą kūną. Girdėjo beprotišką jos klyksmą.

Gražioji vokiška lėlė porcelianine galva taip ir liko gulėti ten, kur buvo išpakuota. Vidury stalo valgomajame. Gulėjo tol, kol tarnaitė atėjo dengti stalo pietums ir paklausė, kur jai dėti lėlę.

– Dievai žino! – atsakė kita, kaip ir vyriausioji. – Užnešk į Dinutės kambarį!

Praslinkus kuriam laikui, dvaro bernas lėlę užtiko mėšlo duobėje. Ji buvo neatpažįstamai sudarkyta. Vis tiek daug kam lyg akmuo nusirito nuo širdies. Jau kelios savaitės ta lėlė drumstė ramybę. Pirmiausia lensmanas dėl lėlės prispyrė Diną. Bet kadangi šioji nepuolė jos nešti, lėlė buvo paskelbta dingusi. Įtarimą galėjo sukelti kiekvienas.

Kai lėlė buvo rasta, lensmanas pasišaukė Diną. Griežtai paklausė, kaip lėlė galėjo atsidurti mėšlo duobėje.

Dina patraukė pečiais ir norėjo sprukti pro duris.

Tada ji gavo lupti. Pirmą kartą jai teko patirti tokį dalyką. Tėvas persimetė Diną per kelį ir gerai įkrėtė į pliką užpakalėlį. Atkakli, bjauri mergiotė kaip šuo krimstelėjo jam ranką!

Tačiau šis tas išėjo ir į gera. Nuo to įvykio ji visuomet žiūrėdavo žmonėms į akis. Tarsi norėdama nuspėti, ar muš.

Praėjo nemažai laiko, kol Dina vėl gavo dovanų iš lensmano. Tiksliau – tai buvo violončelė, padovanota Dinai pono Lorcho prašymu.

Dar Dina turėjo mažytę perlamutru žvilgančią kriauklelę, didumo sulig mažojo pirštelio nagu. Laikė ją tabakinėje, kuri gulėjo senoje skutimosi reikmenų dėželėje.

Kiekvieną vakarą ji išsitraukdavo kriauklelę ir rodydavo Jertrūdai. Ši sėdėdavo šonu, kad nesimatytų subjauroto veido.

Kai vieną dieną per atoslūgį Dina vaikštinėjo paplūdimiu, kriauklelė krito jai į akis savo žvilgesiu.

Ji turėjo mažytėlaites rausvas rieveles, kurios jungėsi smailagalyje, o vidus buvo nusėtas blyškiais šlakeliais. Ji keitė spalvą pagal metų laikus.

Lempos šviesoje ji tik blankiai mirguliuodavo. O dieną, prinešta prie lango, šviesdavo Dinos delniuke kaip žvaigždelė. Skaidri, balta.

Tai buvo sagelė iš dangiškojo Jertrūdos apdaro! Numesta į žemę Dinai!

Jai nederėjo ilgėtis Jertrūdos. Kaip gali ilgėtis tas, kas pražudė.

Niekas neminėjo, kad ji paleido įtaisą, apvertusį skalbyklos katilą. Bet visi žinojo. Tėvas taip pat. Jis sėdėdavo rūkomajame. Toks panašus į vyrus senuose portretuose, kurie kabojo ant sienų. Didelis, stambus ir rimtas. Jau įdubusiais skruostais. Jis nekalbėdavo su ja. Nematydavo jos.

Dina buvo atiduota vienam trobelninkui Helėje. Vaikų ten buvo pakankamai, užtat trūko viso kito. Tad išėjo į naudą, kai namai pasipildė dar vienu vaiku, nuo kurio jiems šis tas nubyrėdavo.

Lensmanas dosniai atsilygindvo. Ir pinigais, ir miltais ir nuo prievolių dvare atleisdavo.

Esą mergaitė vėl išmoksianti kalbėti. Jai būsią naudinga augti su kitais vaikais. Be to, lensmanui niekas kiekvieną mielą dieną nebeprimins vargšės Jertrūdos galo.

Helėje visi paeiliui bandė prisijaukinti Dinutę. Tačiau jos pasaulis buvo kitas.

Rodės, jog su žmonėmis ji bendrauja lygiai taip pat kaip su beržais palei namą ar avimis, besiganančiomis rudens atole. Jie buvo nekintančio gamtovaizdžio, kuris ją supo, dalis. Tik tiek.

Galiausiai jie paliko ją ramybėje ir užsiėmė savo darbais. Ji tapo jų kasdienybės dalimi kaip ir gyvuliai, kuriems tereikėjo minimalios priežiūros, o šiaip buvo gana savarankiški.

Ji nieko neprisileisdavo ir atstumdavo bet kokį bandymą suartėti. Kalbinama neatsiliepdavo.

Tais pačiais metais, kai jai suėjo dešimt, lensmaną pasikvietė pastorius. Ragino pasiimti dukrą į namus ir sudaryti padorias, luomui pritinkančias sąlygas. Pastoriaus manymu, jai reikėjo ir gero auklėjimo, ir žinių.

Lensmanas nusvarino galvą ir sumurmėjo, jog kažką panašaus ir jis galvojęs.

Dina vėl buvo parvežta rogėmis namo. Tokia pat nebyli kaip ir anksčiau, bet gerokai įmitusi. Išprausta ir tvarkinga.

Dina gavo namų mokytoją, kuris oriai buvo vadinamas ponu Lorchu ir nieko nežinojo apie Jertrūdos istoriją.

Jis pertraukė muzikos studijas Kristianijoje norėdamas aplankyti savo mirštantį tėvą. Tačiau tėvui mirus nebeužteko pinigų kelionei atgal.

Lorchas mokė Diną pažinti raides ir skaičius.

Čia pravertė Jertrūdos Biblija su milijonais įmantrių ženklų. Dinos smilius gaudė raides kaip pelėkautai.

Lorchas atsivežė seną violončelę. Susuptą į vilnonį pledą. Ją glėbyje išnešė į krantą kaip didžiulį kūdikį.

Nieko nelaukęs jis suderino instrumentą ir iš atminties sugrojo vieną paprastutę psalmę.

Namuose buvo vien samdiniai. Bet po to jie galėjo smulkiai papasakoti visiems, kas tik panorėdavo klausytis.

Vos tik Lorchas užgriežė, Dina ėmė vartyti savo pilkšvas akis, tarsi tuoj tuoj apalps. Ašaros pasruvo per skruostus, ji taip ėmė tampyti pirštus, kad violončelės garsų ritmu trakšėjo sąnariai.

Kai ponas Lorchas pamatė, kaip jo muzika veikia mergaitę, išsigandęs liovėsi griežti.

Ir tuomet įvyko stebuklas!

– Dar! Pagrok dar! Pagrok dar! – pratrūko ji. Žodžiai tapo realybe. Ji galėjo juos tarti. Jie buvo skirti jai. Ji egzistavo.

Jis Diną išmokė pozicijų. Iš pradžių nieko neišėjo, nes piršteliai buvo per maži. Bet ji greitai augo. Netrukus jau taip puikiai griežė violončele, kad Lorchas įsidrąsinęs prasitarė lensmanui, jog Dinai reikėtų nupirkti violončelę.

– O kuriam galui mergaitei violončelė? Jau geriau tegu mokosi siuvinėti!