Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Natoms ponas Lorchas skyrė didelį dėmesį. Jis rašė laiškus į Tronjemą, Kristianiją ir Kopenhagą, prašydamas atsiųsti natų, pritaikytų pradedantiesiems. Taip jis atnaujino ryšius su savo senais moksladraugiais.

Dina išmoko skambinti ir klausytis nebestaugdama kaip vilkas. O lensmano dvaras įgijo muzikalių namų šlovę. Pakeleiviai sėdėdavo salone ir klausydavosi violončelės ar pianino garsų. Gurkšnodavo punšą. Grojama buvo švariai ir talentingai. Lensmanas buvo labai patenkintas.

Ponas Lorchas su savo liguista ir nepatrauklia išore, suvaržytomis negrabiomis manieromis bei uždaru nuobodoku būdu pradėtas vadinti menininku.

Lorchas pripasakojo Dinai daug keistenybių iš plačiojo pasaulio. Taip pat trumpų istorijėlių apie magiją ir muziką.

Vieną dieną, kai jiedu pramogaudami irstėsi ramioje kaip veidrodis jūroje, jis papasakojo apie drakoną, kuris mokė smuikininką griežti. Tas norėjęs taip gražiai groti, kad princesė pravirktų ir sutiktų už jo tekėti!

Drakonas pažadėjo išmokyti. Bet už tai užsiprašė geros šviežienos.

Kaip tarė, taip padarė. Smuikininkas taip gerai išmoko amatą, kad galėjo groti nenusimovęs kumštinių. Tuomet jis atsiminė, kad neturi mėsos. Nieko daugiau nesugalvodamas, jūron įmetė apgraužtą kaulą.

– O kaip tada? – nekantraudama paklausė Dina.

– Jis be reikalo bandė apgauti drakoną. Drakonas jam dieną naktį giedojo: „Davei man kaulą be mėsos – nuo tavo smuiko niekas neraudos!“

– Kaip tai?

– Jis nepaprastai gerai griežė, bet princesės nesujaudino savo grojimu ir jos negavo.

– Bet kodėl gi? Jeigu jis taip gerai grojo?

– Gerai groti natas ir jaudinti žmones – ne tas pats. Muzika kaip ir žmonės turi sielą. Šioji taip pat turi būti girdima…

– Tu moki amatą, – tvirtai pasakė Dina.

– Ačiū, – tarė vyriškis ir nusilenkė jai. Lyg nuo koncertinės pakylos pirmoje eilėje sėdinčiai princesei.

Dinai Lorchas buvo žmogus, į kurį ji galėjo atsiremti. Jis buvo tas žmogus, kurio pagalbos ji ieškodavo ištikus bėdai. Niekas jos akivaizdoje nedrįsdavo iš jo šaipytis.

Jis išmoko atlaikyti jos veržlias glamones ir glėbesčiavimus. Stovėdavo sau tiesus kaip styga, nuleidęs rankas. Jo akys buvo tarsi voratinklis ant krūmo – su lietaus lašu.

To jai pakakdavo.

Ponas Lorchas nusivedė Diną prie Jertrūdos kapo. Ten augo tokios gražios gėlės. Apdėtos apvaliais samanotais akmenukais.

Lorchas tyliai kalbėjo Dinai ir neklausiamas aiškino jai įvairiausius dalykus.

Kad Jertrūda visai nepykstanti. Kad sėdinti danguje laiminga, ištrūkusi iš šio pasaulio amžino vargo ir rūpesčių.

Kad viskas daugiau ar mažiau buvę iš anksto nulemta. Kad žmonės tesą priemonės vieni kitų gyvenime. Kad dalykai, tokie baisūs tau ir kitiems, iš tikrųjų gali tapti palaima.

Dina įsmeigė į jį stiklines akis, tarsi staiga įtikėjusi, kad išgelbėjo Jertrūdą. Taip, išlaisvino ją! Kad iš tikrųjų ji padarė tai, ko padaryti niekas kitas neišdrįso ar nenorėjo. Nusiuntė Jertrūdą tiesiai pas Viešpatį į Dangaus karalystę. Kur nėra rūpesčių, samdinių ir vaikų. Atsidėkodama Jertrūda į žemę siuntė erškėtrožių ir neužmirštuolių aromatą.

Pamatęs Dinos veidą, Lorchas pakeitė pokalbio temą. Užsikirsdamas ėmė pasakoti apie gėlių sandarą.

Tą vasarą, kai Dinai suėjo trylika metų, lensmanas grįžo iš Bergeno su nepaprastai išpuoselėta barzda ir nauja žmona. Jis ją visiems rodė su tokiu pasididžiavimu, tarsi pats būtų nulipdęs.

Jau po savaitės „naujokė“ įsikraustė į Jertrūdos kambarį. Visiems dvariškiams ir kaimynams atrodė, kad per greitai.

Dviem mergoms buvo liepta iškraustyti visus velionės Jertrūdos daiktus ir gerai iššveisti palėpę. Per visus tuos metus kambarėlis stovėjo užrakintas. Kaip skrynia, kurios rakto niekas neturėjo ir į kurią dėl to buvo numota ranka.

To kambario vargšei Jertrūdai nebereikėjo, taigi ir skriaudos nebuvo. Tai visi suprato. Bet vis tiek užkliūdavo, kaip viskas daroma.

Vienas kitas tylomis pasidalindavo įspūdžiais. Kalbėjo, kad lensmanas taip išalkęs moterų, kad dvare neužsibūdavusi jokia tarnaitė. Jeigu norėdavo apsisaugoti, žinoma. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera, taip ir su Dagnės atėjimu į namus.

Ji buvo tikra bergenietė. Plona kaip smilga, įmantriai sušukuotais plaukais ir trimis pasijoniais. Iš tiesų ji visiems turėjo tapti paguoda, bet ne viskas buvo taip paprasta.

Vienas iš pirmųjų veidų, kurį išvydo naujoji lensmano žmona, buvo namų darbo gipsinė kaukė.

Dina pasistengė. Užsidėjo gipsinį veidą ir apsitaisė baltu apdaru, norėdama nustebinti tėvą.

Veidą buvo pasidariusi pati. Vadovaujama pono Lorcho. Tai buvo nelabai vykusi Lorcho veido atlieja. Ponia Dagnė gyvenime nebuvo mačiusi nieko, kas labiau panėšėtų į negyvėlį. Labiau groteskišką nei juokingą.

Lensmanas prapliupo kvatotis, kai pabaisa išniro svetainės tarpduryje, o Dagnė griebėsi už galvos.

Nuo pat pirmosios dienos tarp Dinos ir Dagnės prasidėjo nesutaikomas šaltasis karas. Tame kare lensmanui tekdavo imtis moterų taikytojo vaidmens, jei tarp jų išvis būdavo koks nors ryšys.

Aš esu Dina. Jertrūda man numetė mažytę sagelę iš savo apdaro. Anksčiau jai nepatikdavo, kad mano panagės juodos. Dabar ji niekad dėl to nesibara.

Lorchas sako, kad mano toks greitas mintinis skaičiavimas – tai dovana. Jis diktuoja, o aš sudedu. Kartais ir atimu daug skaičių. Ar padaliju. Ponas Lorchas skaičiuoja popieriuje. Tada pačiulpia dantis ir sako: „Nuostabu! Nuostabu!“ Po to mes grojame. Ir nebeskaitome namų postilės ar katekizmo.

Jertrūdos riksmas suskaldo žiemos naktis į mažytėlaites atplaišėles, kurios skrajoja už mano lango. Dažniausiai prieškalėdžiu. O šiaip ji vaikšto apsiavusi veltiniais, ir aš nežinau, kur ji yra. Ją išvarė iš jos kambarėlio.

Išgabeno visus paveikslus. Ištuštino komodą. Knygas perkėlė pas mane. Mėnesienoje jos išeina pasivaikščioti ir vėl grįžta į savo lentynas. Jertrūdos juodoji knyga turi minkštus kampus. Ir daug pasakų. Aš pasiskolinu jos didinamąjį stiklą ir traukiu prie savęs žodžius. Jie prateka per mano galvą lyg vanduo. Aš ištrokštu. Bet nežinau, ko jie iš manęs nori.

Jertrūda visai išsikėlė. Mes turime erelį, kuris suka ratus virš namų. Jie jo bijo. Bet juk tai tik Jertrūda. Šito jie nesupranta.

2 skyrius

NEKALTASIS BUS IŠGELBĖTAS, O IŠSIGELBĖS DĖL SAVO RANKŲ TYRUMO.

(Job 20, 30)

– Tomai! Ar žinai, kodėl arkliai miega stovėdami? – vieną dieną paklausė Dina.

Ji iš šalies stebėjo kresną bernioką. Jie buvo vieni arklidėje.

Jo tėvai buvo tie patys trobelninkai, kurie keletą metų augino Diną. Jis jau buvo pakankamai didelis, kad galėtų prisidurti šilingą kitą lensmano dvare, kai esti laisvas nuo prievolių.

Dabar jis įmetė į ėdžias pašaro ir nuleido rankas.

– Arkliai visada miega stovėdami, – atšovė jis.

– Taip, bet jie stovi ir tada, kai nemiega? – pareiškė Dina, remdamasi savo keistoka logika, ir liuoktelėjo ant šilto arklio mėšlo, kuris, švirkštelėjęs tarp kojų pirštų, susirangė ten it riebūs kirminai.

– Na taip, – nusileido Tomas.

– Negi tu nieko nežinai? – paklausė Dina.

– Tfu! – nusispjovė jis ir suraukė kaktą.

– Ar žinai, kad aš negyvai nudeginau savo mamą? – drąsiai paklausė ji ir įsmeigė į jį akis.

Tomas sustingo. Nepajėgė net rankų susigrūsti į kišenes. Galų gale linktelėjo. Tarsi reikšdamas pagarbą.