Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Ir jos pasakodavo apie ją. Jos orią aukštą figūrą. Giedrą šypseną ir nepaprastai ploną liemenį. Būdavo cituojami jos išmintingi žodžiai.

Tarpduryje pasirodžius Dagnei, viskas nuščiūdavo. Tarsi kažkas būtų užpūtęs žvakę. Bet tuomet jau bemaž viskas būdavo pasakyta ir išgirsta.

Dagnė bandė susigyventi su velionės Jertrūdos portretais. Daug mėnesių. Vienas jų vos vos šypsodamasis žvelgė į ją nuo tapetuoto panelio svetainėje. Kitas rimtai žiūrėjo nuo laiptinės. Dar vienas stovėjo ant lensmano rašomojo stalo.

Bet vieną dieną jos kantrybė trūko. Ji pati surankiojo juos nuo sienų, sukišo į seną pagalvės užvalkalą ir sukrovė į dėžę, kur buvo ir daugiau daiktų iš Jertrūdos kambario.

Dina užklupo ją nukabinant nuo sienos paskutinį paveikslą. Akimirka nudegino kaip rūgštis.

Mergaitė neatstojo nuo jos nė per žingsnį. Jai einant užvalkalo į spintą antrojo aukšto koridoriuje. Į tamsųjį kampą, kur stovėjo Jertrūdos dėžė. Dagnė elgėsi taip, lyg mergaitės nė nebūtų.

Abi tylėjo.

Visi pavalgė sočius pietus.

Lensmanas sėdėjo atsilošęs žaliu pliušu aptrauktoje kėdėje ir dar nebuvo pastebėjęs, jog dingo portretai.

Tuomet Dina pradėjo puolimą.

Ji buvo lyg karvedys, atakuojantis tvirtovės pylimą. Vėliava, kurią laikė iškėlusi, buvo senas užvalkalas, pilnas barškančių daiktų.

– O čia dabar kas? – paklausė lensmanas, neslėpdamas susierzinimo.

– Aš tik noriu pakabinti paveikslus į vietą, – garsiai atrėžė Dina ir metė iškalbingą žvilgsnį į Dagnę.

Tuomet ji atsistojo priešais lensmaną ir iš slėptuvės ėmė traukti vieną paveikslą po kito.

– Bet kodėl tu juos nuėmei? – atžariai paklausė lensmanas.

– Aš jų nenuėmiau. Aš juos sukabinsiu!

Pasidarė tylu tylu. Taip tylu, kad girdėjai pelės krebždenimą kamaros spintoje.

Pirmoji prašneko Dagnė. Bet lensmanas pastebėjo, kad Dina nenuleidžia nuo jos tūžmingų akių.

– Tai aš juos nuėmiau, – įžūliai pasakė ji.

– O kodėl taip padarei?

Jis nenorėjo būti griežtas. Bet kažkuo ta moteris erzino jį iki kaulų smegenų.

Lensmanas vadovavosi viena nerašyta taisykle. Ji sakė, kad su tarnais ir moterimis reikia kalbėtis kaip su protingais šunimis. Bet jeigu tai nepadeda, reikia pasirūpinti, kad šunelis būtų „pririštas“. Tuomet padarą reikia „šnekinti“ kaip protingą arklį. Vadinasi, nekeliant balso, tik nuleidus jį viena oktava. Taip, kad skambėtų iš krūtinės ir užpildytų visą kambarį.

Tačiau jam retai kada pavykdavo gyventi pagal šią savo taisyklę. Nepavyko jam ir tą kartą.

– Nė nemanau dėl to aiškintis! – pratrūko Dagnė.

Lensmanas suprato, kad šitaip loja suerzinti šunys, ir paliepė Dinai išsinešdinti iš kambario.

Ji neskubėdama išdėliojo visus keturis portretus aplink tėvo kojas, pasiėmė užvalkalą ir tik tuomet nėrė lauk.

Kitą rytą paveikslai kabojo savo vietose.

Dagnė gulėjo lovoje įveikta galvos skausmų, o mažasis Oskarėlis turėjo visą dieną išbūti apačioje.

Lensmanui įgriso nuolatinis žodžiavimasis tarp dukros ir žmonos. Jis panoro būti toli nuo namų. Ėmė ilgėtis tų ramių kelionių pasroviui upe mažyčiu dengtu laiveliu su poros vyrukų komanda, pypke ir degtine. Nejučia jis imdavo svajoti, kad mergaitė būtų toli nuo namų. Ištekinta. Bet jai juk dar tik ėjo penkiolikti.

Ir ateitis nieko džiaugsmingo nežadėjo. Ne todėl, kad Dina būtų bjauri pažiūrėti. Tokia ji nebuvo. Pagal savo amžių ji buvo pakankamai subrendusi. Tinkama į žmonas.

Bet ji turėjo pasiutimo, kuris vargiai galėjo pritraukti vyrus, ieškančius žmonos. Jis vis tiek neprarado vilties. Jam tai tapo savotiška misija. Vos tik sutikęs kokį nevedusį vyriškį iš geros šeimos, iškart pagalvodavo: „O gal tai būtų nebloga partija Dinai.“

Pamažu Dagnei įgriso būti lensmano žmona, motina ir pamote. Ji užsimanė į Bergeną, pasak jos, aplankyti „savųjų“. Tuomet lensmanas suprato, kad kažką reikia daryti, ir nedelsiant.

Diną jis norėjo išsiųsti į Tromsę mokytis. Tačiau nė vienas, pažinojęs šeimą, nesutiko jos priimt gyventi. Atsirado devynios galybės priežasčių. Pradedant tuberkulioze ir baigiant išsikraustymu iš namų. Gyventi atskirai ji buvo dar per jauna.

Jis niršdamas galvojo apie visus tuos žmones, kuriems kažkada buvo pagelbėjęs tai šiuo, tai anuo. Galima pamanyti, jie viską užmiršo. Taip jis niurzgėdavo visiems, kas tik netingėdavo klausytis.

Į tai Dagnė irzliai atrėžė, kad kas galįs „tokią“ laikyti namuose.

Šit kaip! Lensmano dukra – „tokia“?! Jis net apsiputojo iš pykčio ir įžeisto orumo. Ar ji nesanti vienintelė moteriškė, griežianti violončele? Ar ji neavinti bateliais? Ar ji nesanti geriausia jojikė visoje parapijoje? Ar ji neskaičiuojanti geriau už bet kokį krautuvininką? Ką jai galima prikišti?

Ne, Dinai tikrai nėra ko prikišti, išskyrus tai, kad ji tikra patrakėlė, be to – žiauri ir sukta!

Dagnė tėškė nuosprendį lensmanui tiesiai į akis, prie savęs spausdama sūnelį, kuris verkšleno išgąsdintas viso to triukšmo.

– O kas jai turėtų atstoti motiną? – paklausė lensmanas. Jis visas net įraudo.

– Tik jau ne aš, – atkirto Dagnė, pasodino vaiką ant grindų prie jo kojų ir įsisprendė.

Tuomet lensmanas išėjo iš kambario. Nusileido plačiais puošniais laiptais ir per kiemą patraukė savo pamėgtų trobesių prie jūros link.

Jis pasigedo Jertrūdos švelnaus būdo ir jos vėsaus rankos prisilietimo prie kaktos. Tikriausiai jos gaivi angeliška ramybė dar labiau išaugo per tuos metus, kai ji mirusi.

Lensmanas stovėjo vakaro sutemose ir prašė velionę Jertrūdą pasiimti savo vaiką, nes jam pasidarę per sunku. Turbūt ir pati matanti. Jis žaibiškai pasitaisė, kad nenorįs mergaitės mirties, tik svarbu, kad išmoktų padoraus elgesio.

– Tu pakalbėk su ja! – maldavo jis.

Jis nusišnypštė į nosinę su monograma, užsikūrė pypkę ir sunkiai atsisėdo ant statinės.

Kai suskambo varpas, kviečiantis prie stalo, jis pajuto, kad alkanas. Vis tiek dar padelsė.

Niekas nepradėdavo valgyti, kol galustalėj neatsisėsdavo lensmanas… Visi laikėsi tos taisyklės, kai lensmanas būdavo namuose.

Dina išvis nepasirodė prie stalo. Ji sėdėjo senajame berže už klėties. Iš čia ji kaip sakalas matydavo viską. O pro ausis neprasprūsdavo nė vienas garsas kieme.

Pati galėjo likti nematoma.

Medžio viršūnėje kabojo Dagnės žydrasis mezginys. Ištampytas į visas puses, mirguliuojantis skylėmis, kur nubėgo akys.

Virbalai kyšojo iš šarkų lizdo po klėties kraigu. Žvilgėjo ir blykčiojo, kai į juos pažvelgdavo saulė.

3 skyrius

JI JAM TARĖ: AŠ, TIESA, EISIU SU TAVIM, BET ŠIUO ŽYGIU PERGALĖ NEBUS TAU ĮSKAITYTA, NES SISARA BUS PADUOTAS Į MOTERIŠKĖS RANKAS.

(Ts 4, 9)

Jakobas Grenelvas iš Reinsneso buvo artimas lensmano draugas. Žiemą jie kartu eidavo medžioti, o vasarą plaukdavo į Bergeną.

Beveik prieš dvidešimt metų Jakobas atvyko iš Tronjemo padėti Ingeborgai, Reinsneso našlei, tvarkytis su jektomis.

Jau tuo metu Reinsnesas buvo viena iš geriausių prekyviečių apskrityje, turėjo porą puikių jektų.

Neilgai trukus Jakobas persikraustė į salę antrajame aukšte. Ingeborga laimingai ištekėjo už savo jaunojo šturmano.

Pasirinkimo būta gero. Jakobas Grenelvas buvo apsukrus jaunuolis. Netrukus jis panoro atidaryti nakvynės namus. Daugelio pavydui tokį leidimą jis gavo.

Apie Ingeborgą Grenelv buvo pasakojama daug gero. Taip pat ir apie Jakobo motiną Kareną. Reinsneso moterys visada būdavo ypatingos. Nors laikui bėgant daug giminių čia pasikeitė, moterims buvo bendra tai, kad jos labiausiai įstrigdavo atmintin.